Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 18)

Kai kuriems žmonėms politinių pažiūrų turėjimas limpa natūraliai, t. y. jie gali labai artikuliuotai papasakoti, kas jiems patinka viešajame gyvenime, o kas ne. Lietuvoje štai kuriasi nauja krikdemiška politinė jėga, kuri teigia atstovausianti „tikrosioms“ konservatoriškoms vertybėms. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai tuo tarpu būsimos partijos narius vadina radikalais. Būsimoji partija sako, kad jūs patys radikalai ir mūsų atėjimas tai apnuogins. Na, bala nematė. Radikalumas, konservatyvumas, liberalumas, visi kiti -umai bei -izmai – ar šie ir kiti veikėjai, politikai ar piliečiai rietųsi lygiai taip pat, sužinoję, kad skirtingas politines pažiūras, panašiai kaip akių spalvą, gali nulemti paprasčiausia biologija?

Šita pasiutusi mintis, kad politines vertybes formuoja ne tik aplinka, socializacija ir asmenybės polinkiai, bet ir genetika bei biologija, per pastaruosius keliolika metų materializavosi dešimtyse mokslinių straipsnių, rengtų tarpdisciplininių komandų ir publikuotų prestižiniuose socialinių mokslų žurnaluose. Nekaltinu nieko, kam šis sąryšis ir jo tyrinėjimai jau iš pirmo žvilgsnio atrodo nesąmonė, bet, deja, tenka pripažinti, kad už to slypi daugybė statistinių duomenų ir įtikinančių teorijų. Šioms studijoms iš pradžių duoklę ir noriu atiduoti, o vėliau pasvarstysiu, kokių pasekmių biopolitikos analizė gali turėti visuomenei ir mokslui. Kitais žodžiais, ar turime jaudintis, kad šiai (lengvai kuoktelėjusiai) mokslo sričiai plėtojantis vieną dieną galėsime pasitelkti genų inžineriją tobuliems liberalams ar konservatoriams kurti?

Paveldimumas ir politinės pažiūros

Kaip žmonės susiformuoja politines vertybes? Įprasta manyti, kad vertybes formuoja šeima ir kiti žmonės, su kuriais leidžiame daug laiko, taip pat institucijos – mokykla, darbovietė ir kita daugiau ar mažiau formalizuota aplinka, leidžianti vykti reguliarioms žmonių interakcijoms. Taigi, kalbama apie socializaciją arba aplinkos veiksnius. Genai yra visai kas kita – jie yra vidujai užprogramuoti informacijos vienetai, nepriklausomi nuo aplinkos veiksnių (genų terapiją kol kas ignoruokime, nes tai besivystanti sritis, kol kas prieinama tik privilegijuotiesiems).

Taigi, genais ir politika susidomėję mokslininkai pasitelkė ne ką kita, o dvynius, monozigotinius (identiškus) ir dizigotinius. Tyrėjai ilguoju laikotarpiu, nuo vaikystės iki brandaus amžiaus, sekė šių dvynių politines pažiūras, išreikštas liberalumo–konservatyvumo skale. Svarbu paminėti, kad identiškų dvynių genetinis kodas sutampa 100 proc., o dizigotinių – tik vidutiniškai 50 proc., kaip bet kokių kitų brolių ir seserų. Vaikystėje ir paauglystėje visos tirtos dvynių poros demonstravo labai panašias politines vertybes, kas parodė socializacijos svarbą jų formavimuisi. Įdomesni dalykai prasidėjo dvyniams pasiekus dvidešimt kelerius metus ir palikus tėvų namus (tiriamos buvo tik vaikystės aplinką palikusios dvynių poros): dizigotinių dvynių politinės pažiūros vis labiau išsiskirdavo, o tarp identiškų dvynių jos išlikdavo gana panašios. Išvada? Vertybes veikia ne tik socializacija, bet ir genai, kurių poveikis išryškėja vėlesniais gyvenimo etapais.

Konkrečių studijų nuorodos susidomėjusiems: 1) John R. Alford et al., „Are Political Orientations Genetically Transmitted?“, American Political Science Review, 2005, 99 (2), p. 153–167; 2) Peter H. Hatemi et al., „Genetic and Environmental Transmission of Political Attitudes Over a Life Time“, The Journal of Politics, 2009, 71 (3), p. 1141–1156. 

Su genais ir politika reikalai iš tikro ne tokie jau ir tiesmuki: nors jie ir gali užkoduoti asmenybės polinkius į tam tikras vertybines orientacijas, šiuos polinkius vis dėlto smarkiai veikia aplinka ir psichologiniai, asmenybės veiksniai. Psichologija, ne biologija, beje, geriau paaiškina ir asmenybės polinkį į drastiškas ideologijas.

Liberalios pelėdos ir kiti fiziologiniai politiškumo aspektai

Kalbant apie kitas politikos ir biologijos sąsajas, esama įrodymų, kad žmogaus ideologinės pažiūros gali būti glaudžiai susijusios su jo miego įpročiais (!) arba chronotipu. Trumpai tariant, pelėdos yra linkusios į liberalizmą, o vyturiai dažniausiai bus konservatoriai, nes jiems labiau priimtina gyventi tvarkingu, tradiciniu socialinio laikrodžio ritmu. Taip pat, pasirodo, konservatyvesni žmonės yra jautresni netikėtiems garsams ir vizualiai nemaloniems vaizdams, tokiems kaip lavonų nuotraukos ir pan. Tačiau svarbu paminėti, kad šie atradimai, kad ir kokie smagūs būtų, yra labiau koreliacinio negu priežastinio pobūdžio.

Susidomėjusiems miego studija: Aleksander Ksiazkiewicz, „Conservative Larks, Liberal Owls: The Relationship between Chronotype and Political Ideology“, The Southern Political Science Association, 2019. Fiziologinių potyrių studijos nuoroda: Douglas R. Oxley et al., „Political Attitudes Vary with Physiological Traits“, Science, 2008, p. 1667–1670. 

Tai ką su visomis šiomis žiniomis daryti?

Politikos ir biologijos sąryšių tyrinėjimas kol kas tebėra nišinė sritis, tačiau atrodo, kad ji sparčiai auga. Kaip visuomenė turėtų priimti tezę, kad genai iš dalies nulemia politines pažiūras, o kiti biologiniai veiksniai yra bent jau smarkiai su jomis susiję? Tai gali būti stačiai baisu vien dėl kontrolės jausmo stokos: jeigu genai ir biologija yra atsakingi už politines pažiūras, tai individo ir aplinkos galimybės jas paveikti tampa ribotos.

O kur dar genų inžinerijos galimybės! Įsivaizduokite pasaulį, kuriame saujelė už visus globalius procesus atsakingų žmonių (baltųjų vyrų, be abejo) užsiima masine tobulų konservatorių arba liberalų produkcija…

Moksliniai atradimai visuomet būdavo linkę paleisti žmonijos vaizduotę šuoliais. Su genais ir politika reikalai iš tikro ne tokie jau ir tiesmuki: nors jie ir gali užkoduoti asmenybės polinkius į tam tikras vertybines orientacijas, šiuos polinkius vis dėlto smarkiai veikia aplinka ir psichologiniai, asmenybės veiksniai. Psichologija, ne biologija, beje, geriau paaiškina ir asmenybės polinkį į drastiškas ideologijas.

Šiaip ar taip, bandymai knistis iki pamatinių mūsų politinio mąstymo priežasčių yra savaime įdomūs ir prasmingi, ar ne? Ypač jeigu jie padeda geriau pažinti ir gal net suprasti ideologinį oponentą.

Šiaurės Atėnai