Lietuvą okupavus sovietams, grupė pranciškonų vienuolių pabėgo iš šalies ir įsikūrė Šiaurės Amerikoje. Mažesniųjų brolių įkurtose misijose tiek JAV miestuose, tiek Kanadoje, prieglobstį rado ne vienas iš Lietuvos pabėgęs kraštietis. Tėvynėje anksčiau šiai vienuolijai priklaususios šventovės ir kiti pastatai buvo niokojami, paversti sandėliais ar ten įkurdintos valstybinės institucijos, o Lietuvoje likę broliai veikė pogrindyje. 

1989 metais mažesnieji broliai pranciškonai ryžosi grįžti į parapijas. Pradžia buvo Kretingoje, kur lapkričio 19 dieną, per Kristaus Karaliaus iškilmę, miesto bažnyčioje pranciškonai aukojo pirmąsias šv. Mišias. 1994 metais vienuolijos broliai grįžo ir į Vilnių. Minėdami ne tik išėjimo iš pogrindžio trisdešimtmetį, bet ir 550 metų nuo tada, kai ši vienuolinė bendruomenė įsikūrė Lietuvoje, su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu kalbamės apie pranciškonus ir jų veiklos po sovietų okupacijos pradžią.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčia. Redakcijos archyvo nuotrauka

Eminencija, pradėkime nuo prisiminimų apie ano meto Lietuvą. Kokia ji buvo, kai į Jūsų duris beldėsi mažesnieji broliai pranciškonai? Kodėl kvietėte šią bendruomenę atnaujinti savo veiklą Lietuvoje, taip pat įsikurti ir Vilniuje?

Žinote, jau praėjo tiek metų, bet, kiek atsimenu, patys pranciškonai, mūsų lietuviai, norėjo grįžti, atgauti prarastas bažnyčias ir kitus pastatus. Vilniuje su Bernardinų bažnyčia buvo sudėtinga situacija. Broliai norėjo atgauti visą kompleksą, taip pat tą dalį, kuri dar šiandien priklauso Vilniaus dailės akademijai. Bet ne viskas buvo taip paprasta.

Tuo metu aš buvau ką tik atvažiavęs į Lietuvą. Čia kova vyko dėl kiekvienos bažnyčios, renkami dokumentai, įrodantys nacionalizaciją. Bažnyčios buvo tapusios muziejais ar sandėliais, o Bernardinų bažnyčia buvo parapija. Prieš karą ir okupaciją pranciškonai jau ten nebegyveno, jau tada tai buvo parapija. Valdžia elgėsi pagal įstatymus, grąžindavo tik tai, kas buvo nacionalizuota sovietų, o kas jau neveikė prieš sovietų okupaciją, sakykim, jei nacionalizuota buvo caro laikais, to grąžinti negalėjo. Tad aš pranciškonams pasakiau, grįžkite į arkivyskupiją, o paskui žiūrėsim, kaip bus.

O kodėl pranciškonai? Man mieli buvo pranciškonai. Aš atsimenu, kai atvažiavau į Lietuvą 1990 metais, rugsėjo mėnuo tada buvo, jau po nepriklausomybės paskelbimo, lankiausi Žemaitijoje ir užvažiavau į Kretingą. Buvo neseniai grąžinta Kretingos bažnyčia. Ten mane priėmė tėvas Astijus, dar tada visai jaunas kunigėlis, gal prieš metus įšventintas. Jis stovėdamas rodo man tą bažnyčią, apgriuvusią, apšepusią, jie niekada neturėję bendruomenės, tikros pranciškoniškos bendruomenės, bendros maldos. Tai jis ir sako: „Mes susirenkame dabar keliese, bet nežinome, ką mums daryti, mes čia esame, bet nežinome, nuo ko pradėti.“ Taip prisimenu, Astijus, toks jaunas, pilnas entuziazmo, tik nežinioje, reikia viską sugalvoti, suprasti, kokiu keliu eiti, kaip gyventi.

Man pranciškonai buvo brangūs, dėl to norėjau sukviesti visus į Vilnių. Geriau pažinojau tuos pranciškonus, kuriuos sutikau užsienyje, Amerikoje. Kai studijavau Romoje, ten taip pat buvo pranciškonų: Viktoras Gidžiūnas, istorikas, pažinojau Leonardą Andriekų, poetą, vyskupą Baltakį. O ir tie, kuriuos pažinojau Lietuvoje, man buvo simpatiški, brolis Astijus Kungys, Benediktas Jurčys, kuris tuo metu dirbo nunciatūroje ir daug padėjo organizuojant popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje. Su jais turėjau artimesnį santykį. 

Jų dvasingumas man artimas. Aš vyskupu paties popiežiaus įšventintas Šv. Pranciškaus dieną – tai taip pat rodo glaudų ryšį. Ir Vilnius nuo seno yra susijęs su pranciškonais. Pakviesti jie buvo prieš daugiau nei 500 metų, čia buvo jų statyta pranciškonų bažnyčia, ant Trijų kryžių kalno buvo nukankinti taip pat pranciškonai.

Evaldo Lasio nuotrauka

Bet buvo dar ir kitas dalykas. Aš labai norėjau, kad į Vilnių atvyktų lietuviai, kad čia įsikurtų lietuviški vienuolynai. Šis kraštas daug metų buvo Lenkijos, kūrėsi lenkų vienuoliai, čia buvo lenkų provincija. Anuomet sulaukdavau įvairių prašymų iš bendruomenių, kurios norėjo sugrįžti, o aš norėjau lietuvių bendruomenių. Jėzuitai savo keliu ėjo, buvo, sakyčiau, gana stiprūs. Taip pat dominikonai, jų beveik nebeliko. Buvo tik toks vienas tėvas Gudaitis, labai užsispyręs. Tam, kad atsikurtų provincija, turėjo atvykti broliai iš Lenkijos, o tėvas Gudaitis ieškojo būtinai kandidatų lietuvių. Ir, žiūrėk, pamažu, pamažu ir atgimė. Pranciškonai lietuviai savo provinciją turėjo užsienyje, tad buvo kam sugrįžti, o visas Pranciškonų ordinas jiems galėjo padėti atsikurti čia, Vilniuje.

Po visų sunkumų vyskupijai pavyko atgauti bendruomenę. Tik liko klausimas, ar  bažnyčią padaryti parapija, ar atiduoti ją pranciškonams? Prieš Antrąjį pasaulinį karą jie tos bažnyčios nevaldė, tad juridinės teisės į šią nuosavybę nebuvo, bet man atrodė, kad įsikūrę pranciškonai lietuviai tik praturtins vyskupiją. Atiduoti vienuoliams bažnyčią vietos kunigams visada sunku, bet aš turėjau savo patarėjų – vyskupą Tunaitį, kunigų tarybą. Mes visi pasikalbėjome ir nusprendėme. Vis dėlto bendruomenei, kuri turi stiprų užnugarį užsienyje, brolius lietuvius, kurie gali grįžti ir darbuotis, bendruomenei, kuri gali išsiųsti naujų kandidatų į kitas šalis noviciatui, studijoms, bus lengviau įsikurti ir tarnauti vyskupijoje.

Taip ir buvo, daugelis išvažiavo studijuoti į Italiją ar į Ameriką. Studijos praturtino jų Bažnyčios viziją. Jie matė Bažnyčią ne taip siaurai, ne tik kaip vietą, kur tik dalina sakramentus ir nieko kito negali daryti. Jau pačioje pradžioje jie degė kitokia dvasia.

Vilniaus Bernardinų parapijos nuotr.

O kokia toji dvasia? Kuo ji turtina Bažnyčią Lietuvoje?

Sakyčiau, jie ieškojo savo kelio, bet jie visada ieškojo ko nors naujo, ieškojo, kaip prieiti prie šių dienų visuomenės, prie jaunimo, prie tų, kurie nutolę nuo Bažnyčios. Jų tikslas nebuvo vien žmonių skaičius parapijoje, ne, jie tikrai gyveno misionierių dvasia – ėjo skelbti Jėzų žmonėms.

Kažkada mes padarėme klaidą, pradėjome ruošti tikybos mokytojus, katechetus ir manėme, kad su katekizmu išgelbėsime Bažnyčią. Aš pats tuo tikėjau. Ir galiausiai pamatėm, kad pradėti reikia ne nuo doktrinos. Reikia skelbti Jėzų, pirmiausia supažindinti su Dievu, o paskui galima daryti, ką nori. 

Pranciškonai tikriausiai labiausiai ir buvo žinomi dėl savo evangelizacinės veiklos.

Taip, pranciškonai savo, sakyčiau, paprastumu ir parodė, kaip eiti pas žmones. Kiek jie, brolis Gediminas ir kiti, dirbo su sergančiaisiais priklausomybe, prisimenate, brolis Astijus eidavo su televizija po butus. Nesakau, kad viskas man patiko. Kartais jo klausdavau: ar čia tikrai Kristų skelbi, ar sau reklamą darai? Visuomet tyko pavojus, kai susiduri su televizija, žiniasklaida ar kitaip tampi žinomas, svarbus žmogus, visi tave mato, pažįsta. Bet jis tikrai išnaudojo tai gėriui. Tad aš, būdamas vyskupu, kartais turėjau, na, ne prilaikyti, bet žiūrėti…

Bet buvau patenkintas dėl tos dvasios. Čia buvo ne tik mano vizija, bet ir popiežius Jono Pauliaus II. Kai buvo atvykęs, mus įspėjo apie naujus iššūkius, kurie ateis iš laisvųjų šalių, jis taip pat sakė, kad turime eiti į naują visuomenę, mums neturi būti nei nugalėtojų, nei pralaimėtojų. Mes visi turime eiti, ieškoti… O pranciškonai tokia kryptimi ir ėjo, tikrai ieškojo žmonių, ėjo pas juos, žiūrėjo, kas skauda, kur sunku, norėjo padėti. Tokia paprasta dvasia man patiko. Ir tai pasiteisino. Kiek daug jie sukūrė iniciatyvų. Jie patys ėmėsi, ne aš rodžiau, ką daryti ar ko nedaryti. Pasitikėjau ir nesigailiu.

Provincijos rekolekcijos Asyžiuje 2015 m.

Ėjimas nauju būdu prie žmogaus kartais gali būti ir gana provokuojantis. Ar nebuvo iššūkių, susidūrus su pranciškoniška dvasia, ta laisve ir naujovių paieška? Aš prisimenu, pavyzdžiui, tuos bandymus organizuoti įvairius koncertus bažnyčioje, kurie kartais baigdavosi, sakykim, lengvu barniu.

Koncertai bažnyčiose gali būti atskira tema. Prisiminkim, Katedra buvo koncertų salė. Kai aš atėjau, visi ten veržėsi, įvairūs solistai norėjo ten dainuoti, įtikinėjo sakydami, kad ten yra ypatinga aura. O aš sakiau – ne. Vis dėlto norėjau, kad ta koncertų salė taptų Dievo namais. Katedra yra tik pavyzdys, bet taip yra visur. Man atrodo, vien patrauklūs dalykai, vakaras su modernia muzika ar panašiai, nėra pats geriausias būdas ieškoti žmonių ir jų pritraukti. Gal jų ir ateis. Bet ar atsivers? Ar priartės prie Dievo?

Aš norėjau, kad bažnyčia taptų Dievo namais, kur išlaikoma derama pagarba. Šiaip aš nesu griežtas, bet dėl liturgijos esu. Vis dėlto norėjau, kad liturgija būtų tvarkinga, kad nebūtų improvizuojama, kad nebūtų įterpiami visokie nereikalingi dalykai. Aš dėl to kovojau, bet ne visada sėkmingai. Parapijose kartais būna, kai Mišioms nepasibaigus pradedamos sakyti kalbos, vyksta sveikinimai, poezijos skaitymai ar panašiai. O aš sakydavau: ne. Mišios baigiasi palaiminimu, o tada galima daryti visa kita. Mišios yra Mišios. Tai ypatingas pokalbis su Dievu. Neprimaišykim visokių dalykų. Nesakau, kad nepatinka moderni ar linksma muzika. Tik ji turi turėti savo vietą. Aš esu dirbęs Afrikoj, man tokia graži Afrikos muzika, gražu, kai moterys afrikietės šoka nešdamos aukas. Tai yra natūralus jų gyvenimas. Bet kai tuos elementus perkeli į Vakarų pasaulį, tuomet tai darosi panašiau į teatrą. Kai kurie dalykai nesuderinami su natūralia šalies kultūra. Šia prasme truputį bijodavau. 

Tai gal aš ir būdavau šiek tiek ir griežtas su pranciškonais? (juokiasi) Bet mes visada sutardavom gražiuoju, nesusipykom, rasdavom kompromisų. Svarbu pasitikėti. Kai kur tekdavo broliškai, tėviškai pasakyti, kai kažkas nepatinka, o kitur, aš manau, daviau didelę laisvę. Jei kas nepatikdavo, kaip tas ėjimas su televizija, pašpilkuodavau (juokiasi), bet niekada nedrausdavau. 

Tas sielovados stilius kaip tik tinkamas šiam laikui, labai atliepia ir popiežiaus Pranciškaus rodomą kryptį.

Kaip tik jis eina į tą pusę. Ir vardą pasirinko Pranciškaus. Pranciškaus, kuris eina į žmones, sau nieko neieško. Aš tik vieno meldžiu, kad pranciškonai ir liktų tokios savo dvasios.

Akimirka iš gruodžio14 d. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje vykusių ekumeninių pamaldų

Evgenios Levin nuotrauka

Aš kaip tik ir norėjau paklausti, ko palinkėtumėte pranciškonams, gal tiksliau būtų sakyti, pranciškoniškai šeimai, ne tik vienuoliams, bet ir visiems tiems žmonėms, kurie prisijungia prie brolių misijos, šių dviejų sukakčių proga: 550 metų pranciškonams Lietuvoje ir 30 metų nuo jų išėjimo iš pogrindžio.

Svarbiausia palinkėti, kad jie tęstų savo gražų darbą, būtų visada arti žmonių, visuomet atsilieptų į jų poreikius. Jų visokių gali būti. Ir vargšų, ir narkomanų, ir tų, kurie turi kitokių silpnybių, yra daug išsiskyrusių šeimų… Neskirstyti žmonių į kategorijas, bet būti atviriems visiems. Ir jie tą daro. Aš tik raginu ir toliau tai daryti. Mums reikia būti atvira Bažnyčia, kuri žmones paragina, priima, jiems padeda. Turime perkeisti tą moralizuojančią Bažnyčią.

Pranciškonai turi tą paprastą žmogiškumą. Būk žmogus, priimk žmogų, koks jis yra, gal kažkas ir nepavyks, bet vis tiek tai susitikimas su gyvu žmogumi, kuris yra tavo brolis, tavo sesuo. Tai, manau, jau nuo šv. Pranciškaus laikų pranciškonų dvasia ir pasižymi tokiu ėjimu prie žmonių. Tai misionieriška dvasia.

Tad linkiu ir toliau būti misionieriais. O norint jais būti, svarbiausia atsiliepti į šio laiko iššūkius. Kiekvienas turi atrasti, kas jam yra svarbu. Man svarbiausia – šeimos ir jaunimas. Bet kiekvienas turi atrasti savo sritį.

Linkiu išlaikyti šv. Pranciškaus dvasią, o Šventasis Tėvas dabar aiškiai rodo kelią – eikite pas žmones, ieškokit, eikit ten, kur žmonės skursta ir vargsta, padrąsinkit juos, padėkit jiems, parodykit jiems gailestingumą. Man gailestingumas labai rūpi, o pranciškonai daro konkrečius gailestingumo darbus.

Džiaugiuosi, kad jie ne tik įsikūrė, bet gražiai dirba. Ir linkiu, kad jų darbo vaisiai būtų matomi. O jei mes nematysim, Dievas matys, reikia ir nusižeminimo. Linkiu pranciškonams būti tikrais pranciškonais ir tikrais Bažnyčios nariais, būti tais broliais, kurie neša taiką, sugyvenimą tarp žmonių, gailestingumą.