Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
    Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“
    Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“.
    Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.
    Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“
    Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taipogi ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.
    O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.
    Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'.
    Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“
    Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumo“.
    Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“

Skaitiniai E1 (377)

Jon 1, 1 – 2, 1. 11: Jona išsileido kelionėn, kad pabėgtų nuo Viešpaties veido

Jon 2, 3. 4. 5. 8. P.: Tu mane gyvą ištrauksi iš kapo, Viešpatie, Dieve tu mano!


Komentaro autorius – Kun. Vytautas Brilius

Palyginime apie gerąjį samarietį svarbu ne vien pastarojo gailestingumas ir kitų dalyvių nejautrumas, bet ir aplinkybės, kuriomis Jėzaus palyginimas papasakotas. Vienas žmogus klausia: „Ką aš turėčiau daryti, kad būčiau teisus?“ – Laikykis įsakymų, mylėk Dievą ir artimą. Tada iškyla klausimas, kas gi yra tas „artimas“, kuriam privalėčiau patarnauti. Gal dėl to ir klausiama, kad žmogus tiesiog nenori vargintis, dalindamas gerumą kiekvienam? Jėzus nukreipia paklausiusįjį į jo paties širdį: „Eik ir tu taip daryk.“

Pateiktoje situacijoje yra du dalykai: pagalba žmogui ir paties geradario asmenybė. Dievas kreipiasi į tikinčiuosius, kad jie pasipuoštų geraisiais darbais. To reikia, kad galėtum įeiti į Dievo karalystę. Todėl svarbiausia tampa ne gerumo gavėjo poreikis ar jo gyvenimo skausmas, o paties davėjo gerumas. Nepatarnausi, tai neparodysi savo gerumo, o jei patarnausi – būsi geruoju žmogumi, nepriklausomai nuo to, ar gėrio gavėjas yra vertas, tinkamas ir taip toliau. Todėl mokomės patys būti gėrio nešėjais net tada, kai mus supa gėrio nenusipelnę žmonės.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai