Kun. Mozė Mitkevičius. Nuotraukos autorė Šarūnė Zurba.

„Dabartinė karta, jaunimas – tikrai yra laisvi. Jie gali patys rinktis savo ateitį, studijuoti, gyventi užsienyje. Jaunajai kartai yra atviros laisvos pažiūros. Mano laikais viso to nebuvo. Baigę mokyklas, jauni žmonės jautė būtinybę rinktis tas specialybes, kurios buvo laikomos prestižinėmis“, – prisimindamas Nepriklausomybės pradžią mintimis dalijasi kun. MOZĖ MITKEVIČIUS.

Pokalbis apie skirtingų kartų patirtis kuriant valstybę ir tai, kas formuoja jauno žmogaus dvasinio ir intelektinio gyvenimo pamatą.

Sąjūdžio metai – kaip juos prisimenate?

Negaliu pasigirti, kad buvau iš tų, kuriuos nuo mažens ugdė laisvės dvasia. Tokio perversmo, koks buvo juntamas kitose, su Sąjūdžiu susijusiose šeimose, mūsų namuose nebuvo. Juose iš viso beveik nebuvo kalbama apie politiką.

Atsimenu tik patį žodį – perestroika, kuris reiškė kažkokį sujudimą. Sausio 13-osios įvykiai taip pat įstrigo tik todėl, kad tą dieną nereikėjo eiti į mokyklą. Buvome dar per maži, kad suprastume. Kita vertus, pastebėjome, jog mokykloje nebeliko Lenino portretų, o šventėse žmonės ėmė rodytis su tautiniais drabužiais. Išlikusios tokios prisiminimų nuotrupos.

Aiškiai pajutau tarybinės teisėtvarkos kritiką vėliau, pradėjęs giedoti Bernardinų chore. Ten susipažinau su kunigu Juliumi Sasnausku, kuris, kaip buvęs disidentas, Sibiro tremtinys, turėjo ką papasakoti. Jis mus auklėjo per meną – muziką, literatūrą ir kiną, padėjo susikurti tai, ko (bent jau man) trūko jauname amžiuje – to teisingo filtro.

Žvelgiant į beveik trijų dešimtmečių perspektyvą, kokia jums šiandien atrodo Lietuva?

Žiūriu į ją pozityviai, nors vis pasigirsta nostalgiškų Tarybų Sąjungai šūksnių, turbūt iš tų žmonių, kurie pirmiausia ilgisi savo jaunystės. Dabartinė karta, jaunimas – tikrai yra laisvi. Jie gali patys rinktis savo ateitį, studijuoti, gyventi užsienyje. Jaunajai kartai yra atviros laisvos pažiūros.

Mano laikais viso to nebuvo. Baigę mokyklas, jauni žmonės jautė būtinybę rinktis tas specialybes, kurios buvo laikomos prestižinėmis. Tuo metu tai buvo teisė ir medicina.

Atrodo, vis daugiau jaunų žmonių šiandien savęs klausia, ko jie iš tikrųjų nori, ir nesieja savo ateities, specialybės vien tik su atlyginimu. Pradeda labai populiarėti socialinis darbas ir savanorystė. Manau, kad savanorystės dvasią turėtų palaikyti kiekvienas universitetas, nepriklausomai nuo to, kokius specialistus ruošia.

Jūsų požiūriu, kokia yra dabarties universiteto misija?

Žodis universitetas, verčiant iš lotynų kalbos universitas, reiškia visumą. Nemanau, kad aukštojo mokslo tikslas yra suteikti tik specializaciją. Svarbus dėmesys bendram išsilavinimui ir ypač filosofijai, kuri siūlo sąvokas, plečia žmogaus mąstymą.

Svarbu prisiminti, kad universitetas yra vienuolių kūrinys, kurio ištakos – teologijos fakultetai. Gražu ir sveikintina, kad šiuolaikiniai universitetai šiandien įsileidžia kapelionus. Ne todėl, kad atiduotų kažkokią duoklę Bažnyčiai, o kad atlieptų visų studijuojančiųjų poreikius. Lietuvoje yra daug jaunų tikinčių žmonių, kuriems tikėjimas nėra prieštara mokslui.

Pavyzdžiui, gyvendamas ir studijuodamas Italijoje, kur susikūrė seniausias Bolonijos universitetas Europoje, jaučiau, kad tikintis žmogus yra norma, tai nėra anomalija. Tuo tarpu Lietuvoje tikėjimas vis dar suprantamas kaip atgyvena, o kartais – netgi liga. Šiuolaikinis universitetas turėtų įsileisti tikėjimą, kuris kuria sveiką santykį visur – ir šeimoje, ir valstybėje.

Esate ne tik kunigas, bet ir Mykolo Romerio universiteto teisės mokslų magistras. Kaip šiandien suvokiate, kas yra „įstatymo dvasia“?

Manau, kad tai – pamatinė nuostata, dėl ko priimami vieni ar kiti aktai. Jeigu būtume tobula visuomenė, nereikėtų įstatymų, kurie būtų laužomi, bet pažįstame save, žmogaus prigimtį, ir mums reikalingi susitarimai.

Kokie susitarimai priklauso privačiai, moralės sričiai, o kas – teisei? Ir kodėl?

Prigimtiniams moralės dalykams nereikia teisės. Suprantame ir jaučiame, kad žmogaus gyvybė yra neliečiama. Tačiau, jei visuomenėje atsiranda žmonių, kurie kėsinasi į gyvybės neliečiamumą, tada būtini teisiniai mechanizmai, kuriais užtikrintume visuomenės saugumą.

Kun. Mozė Mitkevičius. Nuotraukos autorė Šarūnė Zurba.

Nemanau, kad moralė ir teisė – iš esmės priešingi dalykai. Teisės tikslas yra palaikyti moralę. Bet moralė yra daugiau negu teisė. Tam tikrais klausimais įstatymo gali ir nebūti, bet vidinis įstatymas mane įpareigoja elgtis kaip žmogui, Dievo vaikui – pagarbiai su kitais.

Šeimoje nereikia teisinių, rašytinių susitarimų, „šeimos kodekso“, nes joje kiekvienas žino savo teises, pareigas. Čia remiamasi meile ir bendro gėrio siekimu. Na, o visuomenė nėra tik viena šeima, ją sudaro daugybė šeimų, turinčių skirtingas pažiūras, auklėjimą, tuomet ir kyla poreikis sunorminti, suvienodint tas pareigas.

Mums dažnai atrodo, kad įstatymas yra tai, kas apriboja žmogų. Bet juk teisė kartu yra ir pareiga. Norėdami, kad mūsų teises gerbtų, turime įsipareigoji kitiems. Evangelija taip pat remiasi šiuo principu – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.

Kokias pareigas mes, kaip bendruomenė, esame linkę užmiršti?

Dar nedaugelis žmonių suvokia balsavimą kaip pareigą. Noriu – balsuoju, noriu – ne, nes tai – mano teisė. Nors tai yra ir pareiga – domėtis politika, jausti atsakomybę už savo valstybės likimą. Per šiuos, jau beveik trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuva patyrė daug puikių pokyčių. Už tai, kokią Lietuvą paveldės ateities karta, esame atsakingi mes.

Ypač pasigendu socialinio atsakingumo. Pavyzdžiui, kai senyvo amžiaus žmogus negali įlipti į autobusą, įvažiuoti su vežimėliu, o vairuotojas nenori ar negali to vežimėlio paimti. Atrodo, smulkmena, bet nuo tokių mažų kasdienių dalykų prasideda rūpinimasis kitu. Teisės aktais to nesureguliuosi.

Tik problema, kad šiandien (ir ne tik Lietuvoje) mes nebeturime vieni kitiems laiko. Tempas didžiulis, visur reikia spėti, tai kaip sustabdyti tą laiką? Vėlgi tai ne teisės, o moralės, prioritetų klausimas.

Manau, kad ir universitetai galėtų prisidėti prie žmogaus formavimo, padėti jam susidėlioti vertybes, skatinti savęs klausti, ko aš noriu. Teigiamus pokyčius pastebiu jau šiandien. Pavyzdžiui, yra daug aktyvių jaunų žmonių, kurie dalyvauja universiteto valdyme ir kurių balsas yra girdimas.

Ką patariate tiems, kurie studijuoja šiandien?

Pirmiausia – teisingai įsivertinti save, suvokti savo galimybių ir svajonių santykį. Turbūt daugelis nori turėti gerai atlyginamą darbą ir gerai gyventi iškart, tačiau šių dalykų reikia siekti. Negali pradėti nuo aukšto posto. Patirtį reikia kaupti palaipsniui. Toks požiūris užtikrinta vertę ir to žmogaus, kuris turi patirtį.

Šiandien atrodo, kad, jei specialistas jau pagyvenęs, jis nebetinka rinkai. Iššūkis mūsų visuomenei – pradėti vertinti amžiaus įvairovę. Reikia ir jaunų žmonių, kurie turi idėjų, laisvės, entuziazmo, energijos, ir brandaus amžiaus žmonių, kurie turi patirties ir išminties.