Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“.
    Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: 'Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame visiems savo skolininkams, ir nevesk mūsų į pagundą'“.

Skaitiniai E1 (382)

Jon 4, 1–11: Tau gaila gebenės, o man ar nereikėjo pagailėti Ninivės?

Ps 86, 3–4. 5–6. 9–10. P.: Viešpatie, tu gailestingas, rūstaut negreitas.


Komentaro autorius – Kun. Vytautas Brilius

Viešpaties malda – tai nurodymas, koks turėtų būti pamaldaus krikščionio kelias. „Teesie šventas Tėvo vardas“ – tai kiekvieno krikščionio siekis, tam jis gyvena ir trokšta, kad pasikeistų žmonių pasaulis, visi šventai vykdytų Tėvo valią ir taip būtų įgyvendinta Dievo karalystė.

Prašydamas kasdienės duonos, krikščionis kiekvieną gėrybę priima kaip Dievo dovaną, nesaikingai nekaupdamas, o ateitį vėl patikėdamas Tėvui. Priimdamas žemiškas gėrybes kaip Dievo dovaną, Kristaus sekėjas žino, kad tai skirta jam, tačiau dovanota Dievo, – todėl mielai dalijasi su artimu, paisydamas teisingumo ir bendrojo gėrio.

„Atleisk kaltes“ reiškia išlaikyk vienybėje; mano klaidos ir nuodėmės tegul nesukuria tarp mūsų priešiškumo, kaip ir mano artimo kaltės lai manęs nepadaro jo priešu. Viešpaties malda rodo mums kelią į Dievo karalystę.

Todėl vaikiškai ir neišmintingai atrodo pranašo Jonos pyktis, kad Dievas nesunaikina į nuodėmę vėl sugrįžusių Ninevės miesto gyventojų. Dievas jį pasiuntė tam, kad išgelbėtų nuklydusius žmones, o ne pražudytų. Ir mūsų šventumas bei teisumas yra vien gėriui, o ne sunaikinimui.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai