Andrius Mamontovas. Manto Repečkos nuotrauka

Ruduo – naujasis metų sezonas, kitas metų ciklo etapas. Jis toks, kad po vasaros, dienoms trumpėjant, šviesos mąžtant, saulei danguje jau taip aukštai nepakylant, o ir vis dažnesnę dieną pasislėpus po debesų skraiste, apima melancholija, nostalgija, susimąstoma apie tai, kas buvo, žvelgiant tolumon – apie tai, kas bus.

Brėžiant horizonto perspektyvas, kuriant savo paties ir pasaulio sau, apie save žemėlapį, kalbamasi su muzikos meno asmenybe – kūrėju ir atlikėju – tiesiog žmogumi ANDRIUMI MAMONTOVU. Pokalbis, prasidėjęs rugsėjo 19 d., besitęsęs keletą savaičių, vykęs dienomis ir naktimis, atkeliavus į spalį, išsipildo interviu apie būtį po saule, visatą – sau ir savo, atrandant, kuriant, esant.

Laikas ir vietos

Koks ruduo jums, Andriau? Šis metų laikas kokias mintis, jausmus žadina?

Ruduo visada labai geras metas. Ypač rugsėjis. Kai oras jau vėsesnis, bet žemė dar šilta po vasaros. Galima mėgautis pasivaikščiojimais ir bendravimu. Vėliau ruduo tampa tamsus, ir ateina palankus laikas gilesniems filosofiniams apmąstymams, o su jais ir įkvėpimas naujoms dainoms. Ruduo man dar yra Kalėdų ir Naujųjų metų laukimas. Kai žinai, kad po šio niūrumo ir krentančių lapų ateis šventės su dovanomis.

Šį rudenį pradėjau Berlyne. Vėliau keliausiu per dalį Europos, tada – Singapūras, Hamburgas ir vėl Berlynas. Šis miestas mane visada labai traukia. Čia tiek daug įkvėpimo, naujų idėjų, gyvybės ir gero maisto.

Ruduo, kaip ištarėte, metas, kada galima mėgautis pasivaikščiojimais, tad jeigu jus kviesčiau pasivaikščioti, kur pasaulyje rinktumėtės, siūlytumėte, kur jums būtų įdomu, miela, gera?

Berlynas, Roma, Honkongas. Tai mano labai mėgstamų miestų vardai. Jų gatvėmis galima vaikščioti be pabaigos. Apskritai man labai patinka dideli, kosmopolitiniai, pilni įvairiausių žmonių ir kultūrų miestai.

Kosmopolitiniuose miestuose daug šviesos, jie – įstabiai apšviesti, o ruduo – besileidžiančios, tirštėjančios, visa apimančios tamsos metas. Andriau, koks jūsų santykis su šviesa ir tamsa? Taip pat kokia jūsų diena, naktis? Kuris paros laikas jums artimesnis?

Tai natūralus gamtos ritmas. Šviesa kviečia išeiti į lauką, susitikti kitus žmones. Tamsa labiau provokuoja keliauti į savo vidinį pasaulį. Abu dalykai yra svarbūs, todėl tarp jų dėčiau lygybės ženklą. Kūrybai palankesnis tamsus metas, nes mano dainos yra labiau apie tai, kas mūsų viduje nei išorėje. Kiti kuria anksti rytą. Kiekvienas žmogus turi savo darbingą paros laiką. Dienos vidurys man taip pat kūrybingas metas. Tokiu metu dažniausiai dirbu studijoje ar einu į svarbius susitikimus. Rytas ir vakaras mano gyvenime yra skirti artimiems žmonėms ir namams.

Andrius Mamontovas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Harmonija yra įvairių dalykų derėjimas tarpusavyje. Tiek muzikoje, tiek gyvenime jos tenka mokytis. Be abejonės, kai kuriuos dalykus jaučiame ir deriname intuityviai. Tačiau tobulybei ribų nėra. Ir klausimas, ar kada pasiekiame ją.

Judėjimas kaip gyvybė

Sakote, kad šviesa kviečia išeiti, o tamsa – leistis į save. Tęsčiau, kad tamsa ir asocijuojasi su tuo, kas nematoma, kas nepažįstama, kas baugina, bet kartu ir masina. Andriau, kas jums yra baimė? Kaip ją nusakytumėte?

Baimė kyla iš nežinojimo. Bijome to, ko nepažįstame arba nesuprantame. Baimė taip pat yra ir savotiškas žmogaus savisaugos mechanizmas. Viskas priklauso nuo priežasties ir aplinkybių. Kartais baimė apsaugo nuo pavojingo žingsnio ir gresiančio pavojaus. O kartais ji yra tiesiog mūsų prote esanti siena, kurią perlipę atrandame naujų ir puikių dalykų. Baimę visada įsivaizduoju kaip riaumojantį balsą tamsiame kambaryje, bet, kai uždegi jame šviesą, tai ten tik mažas išsigandęs šunytis.

Kas jums yra ir ką reiškia judėjimas erdvėje?

Judėjimas yra gyvybė. Esi gyvas tol, kol esi judesyje, arba tol, kol judesys yra tavyje.

Kokia vieta, aplinka jums – didžiausias, tarsi visiškai kito, naujo pasaulio atradimas?

Didžiausias atradimas mano buvo Honkongas. 2000-aisiais su Eimunto Nekrošiaus „Hamletu“ keliavome į Seulą. Honkongo oro uoste persėdome į kitą lėktuvą, ir, kai jis pakilo, aš pamačiau visą miestą po savimi. Mintyse nuskambėjo žodžiai: „Aš labai noriu čia apsilankyti.“ Už pusmečio „Hamletas“ buvo vaidinamas Honkonge. Nuo tada ten lankiausi daug kartų ir vis daugiau sužinau apie šį miestą, jį labiau atrandu. Dažnai jaučiu, kad čia ne atvykstu, o sugrįžtu. Kažkas yra ten, kas mane labai traukia ir visada įkvepia bei teikia labai daug džiaugsmo. O judėjimas yra ne tik fizinis. Tai ir nuolatinė kūryba, vykstanti mintyse.

Beribės tobulybės bangos ir vibracijos

Sakote: „Judėjimas yra ne tik fizinis. Tai ir nuolatinė kūryba, vykstanti mintyse.“ Vienu ar kitu būdu tai, kas sukuriama, kas skamba, yra manifestacija, transliacija to, kas žmogaus viduje. Kad tai būtų išgirsta, įprasminta muzikos kalba ir sklistų, reikia ypatingos klausos, kuriai būtina vidinė harmonija. Kaip nusakytumėte harmoniją?

Harmonija yra įvairių dalykų derėjimas tarpusavyje. Tiek muzikoje, tiek gyvenime jos tenka mokytis. Be abejonės, kai kuriuos dalykus jaučiame ir deriname intuityviai. Tačiau tobulybei ribų nėra. Ir klausimas, ar kada pasiekiame ją.

Kelionė tobulybės link, kaip ir bet kuri kita, turi daugiau mažiau aiškų pradinį atskaitos tašką. Norėčiau, kad suklustumėte ir išgirdęs pasidalintumėte savo pirmuoju muzikiniu patyrimu.

Pirmieji muzikos garsai, kuriuos pamenu, turbūt buvo išgirsti klausant plokštelių. Nuo pat mažų dienų tėvas man prieš miegą paleisdavo kokią muziką. Labai mėgdavo uždėti Edvardo Griego „Perą Giuntą“ ir pasakoti istoriją skambant muzikai. Apskritai garsas man visada buvo įdomiausias dalykas. Vaikystėje mėgdavau apversti kokią kėdę aukštyn kojomis, ištempti tarp tų kojų gumą ar virvę ir skambinti tokiu „instrumentu“.

Žmogus kaip instrumentas – ką apie tai manote?

Viskas yra vibracijos arba bangos. Garsas yra vibruojantis oras, šviesa yra bangos, gamtos ciklai yra bangos, ir visi procesai, vykstantys mūsų viduje, yra bangų pavidalo. Kai kurias bangas girdime, kai kurias matome, kitas – tiesiog jaučiame arba galime kaip nors kitaip išmatuoti. Kalbant metaforomis, tai kiekvienas esame tas instrumentas, kokį save įsivaizduojame arba koks norime būti.

Kokie garsai įprasmina jūsų šiandieną? Koks jūsų gyvenimo leitmotyvas?

Šis ruduo man skamba naujo albumo melodijomis ir garsais. Šiemet labai daug dirbu su įrašais, todėl beveik tik tuo ir gyvenu. Save dažniau įsivaizduoju tobulesnį, nei esu iš tikrųjų. Bet galbūt tai ir yra tas mechanizmas, verčiantis tobulėti, nes, pasižiūrėjęs į save iš šalies, supranti, kad nesi toks, kokį save įsivaizduoji.

Vis minite tobulybę, kaip ją įsivaizduojate?

Man labai patinka kažkada vienoje knygoje perskaitytas paaiškinimas, ką reiškia juodas diržas kovų menuose. Kai mokinys tik pradeda treniruotis, jis gauna baltą diržą. Nuolat treniruojantis, diržas pradeda teptis ir tampa geltonas, oranžinis, žalias, mėlynas, rudas, o galop – juodas. Paskutinis reiškia, kad mokinys tapo meistru. Bet tada jis treniruojasi toliau, ir diržas pradeda trintis tol, kol vėl tampa baltas. Tai reiškia, kad meistras įgijo nuolat atvirą naujoko protą, kuris visada siekia pažinimo. Tobulybė yra niekada nesibaigianti siekiamybė, bet tam, kad eitume jos link ir tobulėtume, privalome išlaikyti žinių trokštantį naujoko protą. Nes kai tik pradedame galvoti, kad jau viską žinome ir mokame, iš karto nustojame vystytis. Tobulybė yra ta nežinomybė, kuri laukia mūsų, jeigu tik mes pasiruošę eiti jos link.

Skambant jūsų dainai „Ar prisimeni mane?“, Andriau, kam ištartumėte: „Ar prisimeni mane?“, arba ką sau linkėtumėte prisiminti tardamas: „Andriau, prisimink!“?

Dažnai istorijos dainose būna pusiau tikros arba sudėtos iš kelių skirtingų istorijų. Dar būna, kad viskas dainoje išgalvota, bet vėliau išsipildo ir tampa tikrove. O tuos žodžius dažniausiai norisi ištarti pačiam sau, kai aplanko abejonės, ir vienintelis būdas jas nuvyti yra prisiminti, kas esi.

Andrius Mamontovas. Manto Kazlavicko nuotrauka
Andrius Mamontovas. Martyno Vitėno nuotrauka

Iš visų jutimų man svarbiausias yra garsas. Mes net nesuvokiame, kiek jis lemia mūsų gyvenime. Tai, ką matome akimis, be garso turi visiškai kitą įspūdį. Čia kaip ir kino filmuose – garsas gali visiškai pakeisti įspūdį to, ką matai.

Žemės rutulys – būtis po saule, kai viskas yra viena

„Viena svajonė yra galingesnė už tūkstantį realybių“ – teiginys Paulo Coelho knygoje „Hipis“. Andriau, kokia jūsų, kaip kūrėjo ir atlikėjo, kaip muziko, kaip tiesiog žmogaus, svajonė be ribų?

Aš norėčiau pakilti į kosmosą ir pamatyti Žemės rutulį iš ten.

O kas tada?

Nežinau, ko tada norėčiau. Neturiu kažkokio konkretaus tikslo. Tiesiog noriu pamatyti kelis dalykus. Antarktidą dar labai noriu aplankyti ir Velykų salą.

Pamatyti Žemės rutulį... Žmogus pasaulį atranda ir pažįsta penkiomis juslėmis. Pasidalinkite savomis pajautomis būties po saule.

Iš visų jutimų man svarbiausias yra garsas. Mes net nesuvokiame, kiek jis lemia mūsų gyvenime. Tai, ką matome akimis, be garso turi visiškai kitą įspūdį. Čia kaip ir kino filmuose – garsas gali visiškai pakeisti įspūdį to, ką matai.

Man nepatinka stiprūs kvapai. Tiesą sakant, geriau jokių kvapų iš viso. Kvapas turi būti labai lengvas ir, aišku – malonus. Kaip kažkas yra pasakęs – geriausias kvapas yra švara.

Mėgstu aštrų maistą. Ir juodą šokoladą. Dar gerą, itališką espresso. Kinų, indų, italų, meksikiečių virtuvę. Jau 25-erius metus maitinuosi vegetariškai. To niekada nebandę žmonės net neįsivaizduoja, kokia pilna įvairiausių ir netikėtų skonių yra tokia mityba. Mėsos nepasiilgstu. Tiesą sakant, po tiek metų nevartojimo jos skonis ir kvapas tampa atgrasus. Nepasiilgstu.

Toje būtyje po saule žmogus yra vienas. Jums, kaip kūrėjui, kiek reikia vienumos? Kiek ji artima ar tolima vienišumui?

Vienuma yra būtina. Vienatvė, deja, kartais neišvengiama. Kūrybai reikia vienumos. Kaip ir poilsiui. Mano pagrindinė sąlyga visų kelionių metu yra vienvietis viešbučio numeris. 

Vienuma asocijuojasi su tyla. Kokia jūsų tyla?

Tyla yra labai sąlyginis dalykas. Absoliučios tylos niekada negirdime. Netgi jeigu užsidarytume specialioje akustinėje patalpoje, kurioje užgesinti visi garsai ir jų atspindžiai, girdėtume savo kūno garsus. Tyla vadiname tokį jausmą, tarytum nebūtų jokio garso. Bet garsas yra visada. Netgi kur nors tyliame miške ar kalnuose visada yra lengvas oro judėjimas, kurį girdime. Tiesiog kai nėra ryškių, dominuojančių garsų, sakome, kad yra tylu.

Bet kuriuo atveju aš niekada neišgirsiu tylos, nes, kaip ir ne vienam muzikantui, esančiam daug metų tarp garsų, man nuolat spengia galvoje. Visada tai girdžiu, o medicina dar nėra atradusi tokios keistos kondicijos gydymo.

Muzika yra surikiuoti garsai. Jie gali būti surikiuoti įvairiausiais būdais: ritmiškai, neritmiškai, tonaliai, atonaliai, logiškai, absurdiškai, atsitiktinai – kaip tik leidžia kompozitoriaus fantazija. Kai tokie surikiuoti garsai suteikia mums emocinių išgyvenimų, vadiname juos muzika. 

Pasidalinkite įsiminusiu, nuostabą, gilų įspūdį palikusiu muzikos patyrimu.

Įsimintinas muzikos patyrimas? 2005 metais Rygos operos teatre stebėjau grupės „Dead Can Dance“ pasirodymą. Lisos Gerrard balsas visada skamba magiškai, tačiau tą kartą atrodė, lyg oras aplink ją virpėtų. Nepamirštama.

Andriau, kiek jums gyvenime svarbi gamta?

Kartą vaikščiojau po nacionalinį arkų parką Jutos valstijoje, JAV. Ir išgirdau viršuje praskrendančio paukščio sparnų garsą. Tada įsiklausiau, kad aplink tik tylus ošimas ir nieko daugiau. Todėl bet koks ryškesnis garsas tampa pastebimas. Šūktelėjau ir išgirdau aidą, atsimušusį nuo oranžinės spalvos uolų.

Kas jums fauna ir flora?

Gyvūnai yra mūsų broliai. Augalai yra mūsų gyvybės palaikytojai ir saugotojai. Viskas yra viena.

„Viskas yra viena“ – tai visata. Ko palinkėtumėte savajai visatai?

Būti. Čia ir dabar.

Minėjote, kad įrašote naują albumą, kokią žinią norite transliuoti? Kokia energija jis įmagnetintas?

Niekada negalvoju apie jokią žinią. Žinių transliavimas – žurnalistų profesija. Aš tiesiog rašau dainas ir pasakoju jomis tai, ką patiriu.