Režisierius Jokūbas Vilius Tūras (kairėje). Džiugo Kuliešiaus nuotrauka

Šiemet savižudybių problematiką visuomenei atskleidęs vaidybiniu filmu su laiminga pabaiga „Senas šautuvas“ kino režisierius JOKŪBAS VILIUS TŪRAS radijo XFM laidoje „Horizontai“ (vedėjas – Rokas Simanavičius) dalijosi, ką jo pirmajam vaidybiniam filmui ir paties pasaulėžiūrai davė ši sudėtinga, bet Lietuvai ypač svarbi tema. Radijo pokalbyje autorius atviravo, kas kelia didžiausią susirūpinimą visuomenėje.

Spalio 10 d., minint Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, VU bibliotekoje (Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro Konferencijų salėje; Saulėtekio al. 5) 19 val. vyks J. V. Tūro vaidybinio trumpametražio filmo „Senas šautuvas“ peržiūra. Po filmo žiūrovai kviečiami dalyvauti diskusijoje su filmo prodiusere Viktorija Akavickaite ir psichikos sveikatos specialiste Viktorija Andreikėnaite.

Kaip klostėsi „Seno šautuvo“ kūrybinis procesas?

Tai – valandos trukmės vaidybinis filmas, toks neformatas – nei trumpas, nei ilgas, bet jau priskirtinas prie ilgametražių. Dvejus metus praleidau kurdamas filmą: rašydamas scenarijų, konsultuodamasis su suicidologais dėl dialogų filme. Keli filmo personažai yra specialistai suicidologai, todėl man buvo svarbi terminologija ir kūno kalba. Todėl buvau susitikęs su profesore Birute Gailiene ir su suicidologijos centro (Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centras – red. past.) vedėju doc. Pauliumi Skruibiu, kuris 20 metų vadovavo Jaunimo linijai. Jis man daug padėjo sudėlioti akcentus negriaunant logikos – kad nebūtų per daug pozityvumo, kad nebūtų per daug negatyvumo ir subtiliai pateikčiau pagrindinio herojaus, kuris po mylimosios savižudybės mėnesį gedi, dramą. Aš rodau visą jo gedėjimo procesą iki lūžinio taško, kai pastarasis žaibišku greičiu taip pat nusprendė atsisveikinti su gyvenimu, bet jį išgelbėjo.

Kodėl pasirinkote būtent tokią temą?

Tai susiję su kita mano paraleline dabartinio gyvenimo vaga. Jau dvejus metus studijuoju kino doktorantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mano darbo tema „Kino terapija: režisūrinis žvilgsnis“. Šis filmas yra mano tiriamojo rašto darbo ir specialybės egzamino dalis. Darau tokią prielaidą, kad bet kuris filmas, priklausomai nuo situacijos, su ar be specialistų pagalbos, gali būti psichoterapijos arba prevencijos instrumentas. Šitaip filmas, kalbantis apie savižudybės fenomeną, yra mano ketverių metų doktorantūros studijų dalis.

Ką pokalbiai su šios srities specialistais asmeniškai jums davė?

Kartu su prodiusere Viktorija Akavickaite iš pradžių galvojome kurti dokumentinį filmą. Supratau, kad man jame nepavyks perteikti tos informacijos, kurią dabar sudėjau į vaidybinį filmą. Konkrečiai – visas tas fazes, visas žmogaus, praradusio artimąjį, būsenas, jo požiūrio kaitą ir į save, savo gyvenimą, ir į jį palikusįjį. Juostoje koncentruotai pateiktos visos būsenos, kurios aplanko daugelį žmonių tokiais atvejais, šiuo atveju – 29-erių metų vaikiną per mėnesio laikotarpį.

Filme paliesta ir nusižudžiusios tema, ir gyvenančio su ta netektimi žmogaus istorija: kaip jį tai veikia, kokie būdai gelbėtis gyvenant nūdienos Vilniuje, kad vis dėlto išliktų – svarbu nepalūžti. Specialistai akcentavo tokių filmų svarbą ir apskritai meną kaip priemonę kalbėti, analizuoti bei dekonstruoti savižudybių priežastingumą. Šiuo atveju „Senas šautuvas“ ir režisierės Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“ yra svarbūs pavyzdžiai, kuriuos pažiūrėjus galima dekonstruoti ir aiškintis priežastis, dėl ko Lietuvoje yra tiek daug savižudybių. O aiškinantis yra tikimybė ir galimybė jas mažinti.

Galiu pateikti įdomų faktą – 1975 metais pasirodė vieno garsiausių suomių rašytojų Arto Paasilinnos knyga „Grupinės savižudybės magija“. 2005-aisiais, tik po 30 metų, ji buvo išversta į lietuvių kalbą. Patikrinau, koks buvo savižudybių skaičius – kadaise Suomijoje jis pradėjo mažėti, nors Lietuvoje dar neseniai sklandė gandai, kad suomiai – labiausiai besižudanti tauta – tol, kol nebuvo pasiekiama viso pasaulio statistika.

Tai – humoristinis romanas apie nusivylusius skirtingų sluoksnių ir amžiaus suomius, kurie susibūrė, įsigijo autobusą, juo sugalvojo keliauti į Europą ir tos kelionės metu visi kartu atsisveikinti su gyvenimu. Kelionė visus paveikė skirtingai, jie patyrė daug nuotykių, ir visi persigalvojo. Man šis pavyzdys pasirodė įdomus – negaliu teigti, kad ši knyga turėjo žymią įtaką suomių savimonei ir savižudybių skaičiui mažinti, bet manau, kad tai buvo vienas iš ginklų per humorą, per ironiją ir vėlgi per savižudybės dekonstrukciją keisti požiūrį į stigmą, į baimę apie tai kalbėti. Nuo 1990-ųjų praėjo 15 metų. Rodikliai pradėjo kristi. Šiais metais Suomija su Moldova dalijasi 22–24 vietas.

Kadras iš rež. Jokūbo Viliaus Tūro filmo „Senas šautuvas“ (Lietuva, 2019 m., 57 min.).

Turbūt vienas esminių savižudybės veiksnių yra atsiskyrimas nuo visuomenės. Tą ir Durkheimas pažymėjo, kad visų savižudybių tipologijoje yra socialinis veiksnys, kai žmogus tolsta. Jis išskiria, kad vienišumas yra pagrindinė priežastis – ar tu pats save atitolini, ar tave atitolina, ar tau atrodo, kad tavęs kažkas nemėgsta, ir tu pats tolsti, krenti, skęsti.

Grįžtant prie filmo „Senas šautuvas“ pagrindinio veikėjo perspektyvos, filmo aprašyme buvo taikliai parašyta: „Trisdešimtmetis, išgyvenantis emocinę prarają.“ Užsiminėte, kad žmonės, be materialinio dėmens, neturi už ko užsikabinti. Ar tai yra kuo nors susiję, kad staiga trisdešimtmetis yra ta kritinė riba? Tokio amžiaus žmogus išgyvena emocines prarajas, ar tiesiog ši karta yra tokia silpna, kad negali įveikti gyvenimo iššūkių? Dėl ko vis jaunesni žmonės patenka į emocines duobes?

Kadaise atradau Søreno Kierkegaardo žmogaus egzistencijos, gyvenimo stadijų planelį, kuris man yra parankus svarstant žmogaus gyvenimo pakopas. Filosofas pirmoje vietoje išskiria estetinę pakopą, kai žmogus labiausiai susikoncentravęs į jausminį, malonumų, ironišką požiūrio į pasaulį gyvenimą. Tai yra gyvenimo tarpsnis, skirtas žaidimui su pasauliu, grožiu, menu, poezija. Toks, galima sakyti, egocentriškas ir kupinas puikybės etapas. Tada įžengiama į antrą amžiaus stadiją, kurią vadina etine.

Kai žmogus, suvokdamas nuodėmes, kurias padarė pirmoje pakopoje, susimąsto apie moralę, dorovingumą. Šiek tiek tolsta nuo to estetinio pasaulio vertinimo ir pradeda galvoti apie etiką. Kelia klausimą, koks aš esu, kaip save suvokiu. Būtent antroje pakopoje dažniausiai susiduriama su nusivylimo fenomenu, prasmės paieškomis.

Kalbant apie tą bendražmogišką 27-erių metų klubo atstovų slenkstį visame pasaulyje (nes tas amžius yra toks kertinis, kritinis, kai trečioje dešimtyje susiduriama su beprasmybės jausmu) – jeigu jie randa savyje ir aplinkoje šiaudą, už ko griebtis, ar tai būtų Dievas, ar tai būtų, pavadinkim, kažkoks stebuklas, tada jie išlipa į trečią pakopą, kurią Kierkegaardas įvardija etine-religine. Galima pakeisti žodį „religiją“ į „tikėjimą“, kai žmogus vis dėlto užsikabina, pradeda tikėti šviesiu rytojumi ir geba atsikelti iš lovos, iš depresyvios būsenos. Tam padėti gali literatūra ar leidimasis į kelionę. Tai svarbios patirtys, kurios yra tikros, leidžiančios susiremontuoti tai, ką tu susigriovei per pirmą etapą.

Jūsų debiutinis filmas „Sapnuoju, kad einu“ tapo jūsų asmeninės patirties išraiška. Kelionės, ieškojimas, ėjimas į save – ar tai nėra bėgimas? Ar netampi tiesiog bėgliu, nežinančiu, nuo ko bėga? Ar šiuo atveju tai galima būtų laikyti vaistu į naują pradžią?

Minėtasis suomių romanas „Grupinės savižudybės magija“ iš esmės yra apie kelionę į Europą, kuri visiškai pakeitė visos savižudžių grupės mąstymą – jie visi persigalvojo. Tuo metu šios knygos dar nebuvau skaitęs, bet dabar jos siužetą lyginu su savo paties patirtimis, – mane išlydėjusiomis į tą didžiąją kelionę, inspiravusiomis ją įamžinti ir sukurti filmą. Tai buvo savotiškas gilios savianalizės ir dekonstrukcijos gyvenimo periodas – 6,5 mėnesio. Ir, aišku, kelyje sutikti žmonės, panašiai kaip ir suomius, mane pakeitė. Aš išėjau, nes supratau, kad praradau ryšį su prasme, su valstybės požiūriu į pilietį.

Man buvo įdomu, kaip gyvena žmonės Lenkijoje, rytinėje ir vakarinėje Vokietijos dalyse, Čekijoje, Šveicarijoje. Ne važiuodamas autobusu ar nuskridęs, o eidamas iš kaimelio į kaimelį, atlikau tokį savotišką sociologinį tyrimą – kiekvieną dieną patekdamas pas žmones, kurie visai manęs nelaukė. Iš jų ėmiau interviu, kurie nepateko į filmą. Taip pasitikrinau, kokia tikėjimo gyvenimu ir žmogumi temperatūra visoje Europoje – to, ko negalėjau pačiupinėti čia – Vilniuje, Lietuvoje. Išėjimas man suteikė labai daug jėgų ir tikėjimo, kad dar ne viskas prarasta. Kalbant apie ilgąjį destrukcijos periodą, kur aš iš esmės buvau ant slenksčio, tai ši kelionė mane atitraukė, sugrąžino į gyvenimą, į prasmę.

Arto Paasilinnos romane veikėjai nuo pat pradžių buvo kartu, o į kelią leidotės vienas. Dabar ne retas žmogus išgyvena emocinę prarają. Žvelgiant iš dešimtmečio perspektyvos, jūs pats šiandien rekomenduotumėte tokį sprendimą? Juk dažnai sakoma, kad jeigu kylas noras bėgti, vadinasi, reikia spręsti vidines problemas. Vien kažkur išėjus problemos savaime neišsispręs, jas tik atitolinsi.

Čia toks žodžių žaismas, abstrakcija. Juk išvažiuoti atostogų, atsitraukti nuo darbo arba būti darboholiku yra bėgimas nuo realybės. Užsidarymas ir sėdėjimas kambaryje – irgi bėgimas nuo sociumo. Skirtumas, ką pasirinksi – užsidarymą ar vis dėlto tokį vitališką ėjimą. Surasti jėgų savyje kažkokiam žygiui, kad ir koks jis būtų, ar į pelkes, ar į kitą miestą pėsčiomis, su dviračiu ar riedučiais, apskritai motyvaciją kuo nors užsiimti, yra kita pakopa. Peržengti, išlipti iš apatijos, neveiklumo teritorijos, ko gero, yra sunkiausia kiekvienam, patiriančiam depresiją.

Šį savęs traukimo iš pelkės už plaukų momentą pavadinčiau Šventosios Dvasios nusileidimo ant žmogaus smegenų efektu. Kai žmogus, tarkim, girtuoklis, alkoholikas, visiškai niekuo netikintis, kuriam aktualiausia gauti dozę – kaip jį priversti tikėti, kad jis reikalingas pats sau, ne tik kitiems? Sveikas, gyvas ir blaiviai mąstantis. Tęsiant apie bėgimą, tai yra neišvengiamybė. Ir būtent neišvengiamybės suvokimas yra kertinis. Jei žmogus neturi informacijos apie galimus pasirinkimus – sąrašo, dar geriau – aprašo, kas dar įmanoma be nevilties, kaip įmanoma ją įveikti – jis pasiklys ir paskęs.

Štai keliautojai, atėję į piligrimų centrą, registruodamiesi turi pasirinkti, kokie jų kelionės motyvai: kultūrinis, istorinis, religinis, dvasinis, sportinis. Tiems, kuriems visiškai neaktualu religija, dvasingumas, ezoterika – pažymi kultūrinį, istorinį, sportinį. Yra tokių, kurie bėga, važiuoja dviračiais, ir trasa jiems aktuali dėl gamtos grožio. Tie pasirinkimai nebūtinai susiję su daugelį atgrasančiais terminais: Jėzus, religija, Dievas... Svarbu paminėti, kad Šv. Jokūbo kelias buvo dar iki krikščionybės. Jis driekiasi po Paukščių taku (mat senovės piligrimams jis atstojo žemėlapį – red. past.), o tai kuria savotišką žavesį, paslaptingumą.

Kadras iš rež. Jokūbo Viliaus Tūro filmo „Senas šautuvas“ (Lietuva, 2019 m., 57 min.).
Kadras iš rež. Jokūbo Viliaus Tūro filmo „Senas šautuvas“ (Lietuva, 2019 m., 57 min.).

Kuo tos vaikystės ir paauglystės patirtys skurdesnės, dramatiškesnės, tuo žmogus, sulaukęs Kierkegaardo aprašyto nevilties momento antroje etinėje stadijoje, labiau gali susidurti su tokia beprasmybe, kur jis prasmės gali po to ir nebesurasti. Tas amžiaus pikas, nuo 25-erių iki 30-ies, yra toks, kai gali prisirankioti labai daug – gali būti ir vaišnavas, ir numerologas, ir astrologas, kas tiktai nori, ir po to pasiklysti pamatęs, kad tai yra absurdas.

Kai žmogus patenka į emocinę duobę, šiuolaikiniai psichologai dažnai akcentuoja bendruomenės svarbą. Jūsų kelias atrodo gana nestandartinis – tam tikra prasme net izoliacija. Vienam eiti nėra lengva, turbūt buvo daug vienatvės toje kelionėje. Pats akcentavote maldos svarbą. Kiek ji laikė jus tame kelyje?

Turbūt vienas esminių savižudybės veiksnių yra atsiskyrimas nuo visuomenės. Tą ir Durkheimas pažymėjo, kad visų savižudybių tipologijoje yra socialinis veiksnys, kai žmogus tolsta. Jis išskiria, kad vienišumas yra pagrindinė priežastis – ar tu pats save atitolini, ar tave atitolina, ar tau atrodo, kad tavęs kažkas nemėgsta, ir tu pats tolsti, krenti, skęsti. Šios kelionės atveju aš vienas būdavau tiktai eidamas, o kiekvieną vakarą turėdavau labai stipriai socializuotis, nes kitaip nebūčiau gavęs nakvynės. Ir tas stresinis momentas, atsisveikinus su žmogumi, kurį sutikai vieną kartą gyvenime, kuris iš vakaro tave įleido arba neįleido, jeigu neįleido, turėjai eiti pas kitą, prisistatęs toks savotiškas face controlas, ar tavim pasitikės, ar tu nesi koks nors valkata, žodžiu, tas momentas, aišku, buvo svarbus. Kiekvieną dieną reikėdavo kalbėtis su tais žmonėmis apie skirtingus dalykus.

Aš po to eidamas sugalvojau klausimyną ir kiekvienoje šalye klausinėjau apie amžinas vertybes. Man buvo įdomi tokia apklausa, ką žmogus kiekvienoje šalyje, miestelyje galėtų laikyti amžinosiomis, žmogiškosiomis vertybėmis, kaip jiems atrodo spontaniškai. Tiems, kurie galėjo, vakare mane įsileidę, nebijodami pasakyti prieš kamerą. Aš turiu į filmą nepatekusių 75 interviu iždą, kurių nepanaudojau. Aišku, tas kasdienes – meilė, ištikimybė, žmonės išskiria kaip svarbiausias. O tuo metu, kai būdavau vienas, aš kovojau su beprasmybe, ypač pirmoje dalyje, žiemos kelionės metu. Tik malda tarp susitikimų su mane priimančiais žmonėmis man padėdavo. Ir kai jau ateidavau, kai mane priimdavo, tada jie užpildydavo mane prasme, ir man tada kitą dieną būdavo lengviau eiti. Eidamas tas 7, 8 ar 9 valandas tu turėdavai kovoti ne tik su fiziniais, bet ir su psichologiniais sunkumais.

Kino režisierius yra tas žmogus, kuris gerai jaučia visuomenės pulsą. Ir jūsų filmuose jaučiasi, dėl ko jums pačiam skaudu. Dėl kokių visuomenės problemų dabar skauda, galbūt kokių nors klausimų ateityje norėtumėte kelti?

Na, aš visada bijau būti toks didaktiškas, bet iš tikrųjų man labai gaila žmonių, gyvūnėlių, visos ekologinės situacijos. Aš matau problemas, susijusias su pasimetimu, matau jų priežastis – tai susiję su ugdymo problemomis, su disfunkcinės šeimos situacija. Kad ir kokia tai būtų disfunkcija, ji visada atsilieps žmogui. Tu turėjai prosenelę, senelę, ar neturėjai. Tas, kuris turėjo ir senelę, ir prosenelę, turės šiek tiek tvirtesnį stuburą. Aišku, ir nuo santykių priklauso, kad nebuvo, kad niekada neaplanko. Bet jeigu buvo gražus ryšys tarp skirtingų kartų, jeigu jis matė, kaip senelė mezga ar diedukas drožia šaukštus, visai tai patenka į kiekvieno žmogaus bagažinę.

Kuo tos vaikystės ir paauglystės patirtys skurdesnės, dramatiškesnės, tuo žmogus, sulaukęs Kierkegaardo aprašyto nevilties momento antroje etinėje stadijoje, labiau gali susidurti su tokia beprasmybe, kur jis prasmės gali po to ir nebesurasti. Tas amžiaus pikas, nuo 25-erių iki 30-ies, yra toks, kai gali prisirankioti labai daug – gali būti ir vaišnavas, ir numerologas, ir astrologas, kas tiktai nori, ir po to pasiklysti pamatęs, kad tai yra absurdas. Dėl to aš rašiau apie Camus.

Žmogus, tiktai nuolankiai priėmęs gyvenimą kaip Sizifo absurdą (tas, kur ridena į kalną akmenį ir jis nurieda žemyn, tuomet vėl iš naujo), gali jį tęsti. Jeigu žmogus priima gyvenimo absurdą ir nusižudo, tai jis atsisako laisvės, taip sakė Camus. Panašiai tas kertinis momentas, apie kurį kalba Kierkegaardas, irgi yra tas nevilties momentas, kuris atsiranda toje etinėje stadijoje. Jeigu žmogus siaubingoje neviltyje kažko griebiasi, kas jį pastato, ar tai būtų Dievas, ar kas, jis pereina į tą trečią stadiją, tuomet pas jį yra svarbus ultimatumas, dėl ko aš susiejau Camus absurdo suvokimą gyvenime su Kierkegaardo ultimatumu, tokiu gana radikaliu, išrėktu užtaisu. Jis tame ultimatume, savo veikale „Arba – arba“, sako, kad prieš Dievą mes visi ir visada neteisūs. Ir tiktai šis suvokimas mus pakylėja.

Tekstą parengė Džiugas Kuliešius ir Kamilė Laučytė