„Metallicos“lyderis J. Hetfieldas.

EPA nuotrauka

1999 m. viena garsiausių sunkiosios muzikos grupių „Metallica“ surengė keletą tuo metu neeilinių pasirodymų – savo griausmingus kūrinius atliko kartu su San Fransisko simfoniniu orkestru ir išleido albumą pavadinimu „S&M“. Prisimindami šį įvykį, praėjus 20 metų, atlikėjai šį projektą pakartojo – ir rugsėjo pradžioje su tuo pačiu orkestru surengė koncertą „S&M 2“. Veiksmas vyko naujoje „Chase Center“ arenoje – kurioje nuo šio sezono žaidžia NBA superkomanda „Golden State Warriors“.

Spalio 9 d. šį koncertą buvo galima pamatyti 3000 vietų visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje – tiesa, ne gyvai, o kino teatrų salėse. Jums leidus, pasidalinsiu įspūdžiais – tiek apie patį koncertą, tiek ir apie „Metallicą“. Šį tekstą rašau, kartu su viso pasaulio gerbėjais laukdamas žinių apie vokalisto Jameso Hetfieldo sveikatą – šiuo metu jis antrąkart gyvenime gydosi nuo alkoholizmo.

Iš karto prisipažinsiu, kad tai nebus įprasta filmo-koncerto recenzija. Nevaidinsiu objektyvaus apžvalgininko – kadangi „Metallica“ yra mano pati mylimiausia muzikos grupė, o jų kūryba, nors ir palyginus vėlai, pradėjau žavėtis būtent nuo albumo „S&M“. Mano manymu, ši grupė unikaliai geba sujungti trankumą su melodingumu, taip pat – rašyti nebanalias dainas. Be abejo, muzikinis skonis – subjektyvus reikalas, tačiau viliuosi Jus bent šiek tiek sudominti „Metallicos“ reiškiniu.

Ne, metalo muzikos Bažnyčia nedraudžia

Pirmiausia – apie pačią „Metallicą“. Nevarginsiu informacija, kiek senukai išleido albumų, kokių apdovanojimų pelnė ar kokie singlai tapo patys populiariausi – visa tai panorėję nesunkiai rasite internete. Geriau iš pradžių aptarsiu temą, kuri turėtų būti įdomi „Bernardinų“ skaitytojams – „Metallicos“ sąsajas su krikščionybe.

„Metallicos“ lyderis J. Hetfieldas ir San Francisko simfoninis orkestras.

Youtube.com stopkadras

„Metallica“ labai keistu būdu Lietuvos katalikų akiratin papuolė prieš 5 mėnesius, kai vyko prezidento rinkimai. Pamenat, kiek susipriešinimo tada buvo apie tai, kuris kandidatas – labiau krikščionis? Į šitą laužą benzino užpylė Ingridos Šimonytės šokis: po pergalingo pirmojo turo politikė, skambant „Metallicos“ perdirbtai dainai „Whiskey in the Jar“, besidžiaugdama šiek tiek pasikratė ir parodė „ragus“ – rokerių bei metalistų mėgstamą ženklą. Tatai užkliuvo vienam katalikų kunigui – savo feisbuko paskyroje jis teigė, kad krikščionys jokiu būdu negali balsuoti už Šimonytę, kadangi ji demonstruoja „satanistiškus ženklus“ ir klausosi „satanistų kuriamos muzikos“.

Vaje. Su kitais roko muzikos gerbėjais katalikais puolėm rašyti komentarus, kad, žiūrėkit, tie „ragai“ turi daugybę prasmių, jų atsiradimo muzikoje istorija visai nesusijusi su šėtono garbinimu. Na, ir kad „Metallica“ neturi nieko bendro su satanizmu. Į mūsų argumentus kunigas nieko neatrašė – o jo paskleista melaginga žinia „share“ funkcijos pavidalu pasiekė šimtų katalikų akis ir (galbūt) širdis. Tiesa, dvasininkas paskui savo įrašą ištrynė – todėl čia neminiu jo pavardės. Galbūt žmogus apsigalvojo, gal komentarai jį vis dėlto įtikino.

EPA nuotrauka

Pernelyg baimingas krikščionių požiūris į sunkiąją muziką – atskira ilga tema. Žinau, kad dėl to vargsta visų denominacijų tikintieji metalistai. Lietuvoje prie trankesnės muzikos demonizavimo, ko gero, labiausiai prisideda Nacionalinė egzorcistų asociacija. Savo interneto svetainėje jie įspėja nesiklausyti „aštrios muzikos“, nes nuo jos žmogus gali būti... apsėstas. Atkreipkit dėmesį į citatą, ypač į vieną žodį, kurį pabraukiau:

„Okultizmo, spiritizmo ir demoniškosios informacijos pavojus klausantis draudžiamos muzikos yra milžiniškas. Demonui patinka, kai neprieštaraujama įjungiant imtuvą ir norima klausytis netgi nesuprantamų kūrinių.“

Draudžiamos muzikos.

Katalikų Bažnyčioje yra taip: jeigu tikinčiajam kas nors draudžiama – tai nurodo oficialūs raštai ir dokumentai. Ar yra bent vienas toks, kuriame būtų juodu ant balto parašyta (ar bent jau užsiminta), kad sunkioji muzika yra blogis? Nėra. Dėl muzikos liturgijoje – turime dokumentų su nuorodomis, gairėmis, taisyklėmis. Tačiau ko negaliu klausytis savo automobilyje, telefone ar koncerte – niekas jokiu bažnytiniu įstatu nenurodo. Todėl egzorcistai, rašydami apie „draudžiamą muziką“, skelbia netiesą.

Tai, ką rašau, žmogui „iš pašalės“ gali atrodyti juokinga. Tačiau žinau, kad daliai katalikų kunigai – ypač egzorcistai – yra autoritetai. Viskas gerai, jie ir turi tokie būti. Vis dėlto net ir autoritetai klysta, ypač jeigu nesidomi sunkiosios muzikos kultūra, muzikos grupių įvairove ar krikščionių, kurie klausosi tokios muzikos, gyvenimais.

Nesupraskit klaidingai: kaip katalikas, neabejoju velnio veikimu. Kad melo tėvas egzistuoja, nesunkiai įsitikinu vien pasižiūrėjęs nekilnojamojo turto skelbimus ir būsto kainas. O egzorcistus labai gerbiu – nes jų tarnystė, kaip čia pasakius, ne iš lengvųjų. Vis dėlto labai linkėčiau nesupriešinti žmonių pagal muzikinį skonį ir neklijuoti etikečių krikščionims, kurie savo gyvenimu liudija, kad sunkioji muzika tikėjimui netrukdo – o kartais net jį praturtina. Taip, roko ir metalo subkultūroje yra visko – pasitaiko ir nebrandumo, ir hedonizmo, ir atviro satanizmo. Bet tai galima pamatyti daugumoje gyvenimo sričių. O bet kuris sąmoningas žmogus sugebės atsirinkti, kokios grupės jam tinka, o kokios – ne. Natūralu, kad tūlas katalikas nejaus malonumo, klausydamasis kad ir tokio teksto: „Popiežius gaidys, o Dievas nieko man nepadarys“ (ei, čia nėra idėja dainai!) Tačiau tame margame sunkiosios muzikos pasaulyje juk randame visko – net ir grynai krikščioniškų grupių. Kas jie – irgi satanistai?

Gerai, baigiu šį „lyrinį nukrypimą“ nuo temos. Juk kalbam apie „Metallicą“, ar ne?

„Metallicos“ bosistas R. Trujillo ir gitaristas K. Hamettas.

EPA nuotrauka

Dievas ir „Metallica“

Kodėl pasakymas „Metallica“ – satanistai“ yra anekdotas? Atsakymą nesunkiai galėjo gauti visi, kurie matė „S&M 2“. Šiame filme Švč. Jėzaus Širdies paveikslą pamačiau tiek kartų, kiek iki tol nebuvau matęs per visą savo gyvenimą. Mat „Metallicos“ vokalistas Jamesas Hetfieldas šį Jėzų išsitatuiravęs per visą dešinės rankos dilbį – filmavimo kameros dažnai šį vaizdą parodydavo iš arti.

Teneįsižeidžia kiti „Metallicos“ nariai – gitaristas Kirkas Hamettas, būgnininkas Larsas Ulrichas ir bosistas Robertas Trujillo – bet savo pagrindinį dėmesį skirsiu būtent vokalistui Jamesui. Manau, ir jie sutiktų, kad Jamesas – kolektyvo veidas ir lyderis, be to – jis dainų tekstų autorius, kas yra svarbu, kalbant apie šios grupės „filosofiją“.

Taigi – tatuiruotės. Tik pažiūrėkit, kiek daug jų turi Jamesas – ir kokie ten religiniai motyvai! Ne vien tik Jėzus su atverta Širdimi – štai vidinėje dešiniojo dilbio dalyje ištatuiruotas arkangelas Mykolas, smeigiantis slibiną-šėtoną. Apačioje – „Tėve mūsų“ maldos žodžiai: „Neleisk mūsų gundyti“; ant kitos rankos dilbio matosi angelas, Jamesui nešantis muziką. Šalia – lotyniškas užrašas „Donum Dei“ (Dievo dovana). Ant krūtinės ištatuiruotas kryžius (kuris irgi ryškiai matėsi koncerte), aplink jį – sudėtos maldai rankos ir vokalisto vaikų vardai; o ant dešinės rankos žasto – sparnais ir aureole papuoštas žodis „Tikėjimas“.

„Metallicos“ lyderis J. Hetfieldas.

EPA nuotrauka

Ar visa tai rodo, kad Jamesas yra krikščionis, gal net katalikas? Tikrai ne. Bet šiuo pavyzdžiu pirmiausia norisi pasakyti, jog „Metallica“ (kaip ir aibė kitų rokerių ar metalistų) nė iš tolo nėra satanistai. Maža to: jie, net ir patys to nesiekdami, muzikos mėgėjus gali evangelizuoti, sudominti religiniais simboliais ar pačiu tikėjimu. Juk jei Jamesas yra kietas – gal kieta yra ir tai, kuo jis gyvena? Man panašiai buvo su Andriumi Mamontovu paauglystėje. Mėgavausi jo muzika, rinkdavau iškarpas iš žurnalų, dėdavausi į širdį jo išsakytas mintis. Tuo laiku Mamontovas buvo tikintis ir labai dažnai kalbėdavo apie Dievo gerumą. Tai mane patį paskatino labiau ieškoti Dievo, įžvelgti Jo veikimą visur, kur tik įmanoma. Kas žino – jei ne Mamontovas, gal šiandien nebūčiau katalikas ir „Bernardinuose“ apie tai nerašyčiau?

Pats Jamesas Hetfieldas išsamiai neatskleidžia savo religinių pažiūrų – arba žurnalistai tiesiog neiškamantinėja. Pavyzdžiui, dėl Švč. Jėzaus širdies tatuiruotės – niekas neuždavė klausimo, kodėl. Negi neįdomu? Galbūt ir Jamesas privengia atvirai pamokslauti – kad neprimestų savo nuomonės, neatbaidytų gerbėjų ateistų ar pan. Tačiau ką iš duotų interviu tikrai žinome – kad Jamesas tiki į „Aukštesniąją Jėgą“, kuri jam svarbesnė už viską. Ir kurios pagalbą atlikėjas jaučia visą gyvenimą: „Galėjau mirti šimtus kartų, bet visada kažkas mane ištraukdavo.“ Žinome, kad Jamesas meldžiasi, kad tiki angelo sargo globa. Kad Jamesą įkvepia šventųjų pavyzdžiai. Ir kad žmones jis kviečia nepasilikti savo klaidose bei nuodėmėse, bet iš jų mokytis ir eiti pirmyn.

Ar tai atsispindi ir „Metallicos“ dainose? Vėlgi, tiesiogiai – ne. Tačiau yra tokių, kuriose užkabinama tikėjimo tema. Keli pavyzdžiai: „Now That We‘re Dead“ kalba apie pomirtinio gyvenimo viltį ir tinkamą pasirengimą šiam būsimam etapui; melodingoje ir kartu dramatiškoje dainoje „One“ į karo mėsmalę papuolęs žmogus šaukiasi Dievo pagalbos; „ManUnkind“ – Biblijos įkvėptas kūrinys apie Adomo ir Ievos nuodėmę bei nuolatines žmogaus pastangas įveikti tos nuodėmės padarinius; „Devil‘s Dance“ – daina apie velnio gundymą; „Leper Messiah“ kritikuoja Amerikoje populiarus televizijos pamokslininkus, kurie iš to daro didelį pelną; ir, be abejo, „The God That Failed“, kurią norėčiau aptarti kiek išsamiau.

„Metallicos“ koncertas. EPA nuotrauka

Ši tamsi daina –„Dievas, kuris susimovė“ – pasirodė 1991 metais, kada Jamesas dar neturėjo tatuiruočių su Jėzumi ir angelais. Kai kurie kritikai teigia, kad dėl to ši daina yra ateistinė, antikrikščioniška ar šventvagiška. Tačiau pats Jamesas sako kitaip – „Metallica“ nėra prieš Dievą. Ši daina – apie iškreiptą Dievo įvaizdį ir kenčiančio žmogaus šauksmą: „Kodėl, Dieve, tai leidai?“

Tuoj paaiškinsiu: Jameso tėvai priklausė vadinamajam Christian Science – krikščioniškam evangeliniam judėjimui, kuris nepripažįsta jokio medicininio gydymo. Visas ligas esą gali išgydyti tik malda – tam tereikia tvirto tikėjimo. Jamesas tokios Dievo sampratos žlugimą patyrė būdamos 16-os, kai atsisakiusi gydymo nuo vėžio mirė jo mama. Tai vaikinui buvo didžiulis smūgis, pakirtęs jo pasaulį. Tad ši istorija – kaip ir minėta daina – atvirai pasakoja, kokią žaizdą jauno žmogaus sieloje gali palikti fanatizmas, puritonizmas ar kitos Gerąją Naujieną žudančios sampratos. Viename interviu (kuris, gaila, jau pašalintas dėl autorinių teisių) Jamesas pasakojo, jog prireikė daug laiko, kad galėtų „iš naujo atrasti tikėjimo tiesas“ ir priimti skaudžią mamos netektį.

Tai – tik menka dalis temų, apie kurias galima kalbėti besiklausant „Metallicos“. Kur dar vidiniai egzistenciniai klausimai, įvairios priklausomybės, karas, teisingumas ir gailestingumas, pyktis ir atleidimas... Žodžiu, viliuosi, kad sudominau. O, vos nepamiršau – kai „Metallica“ atlieka „The God That Failed“ gyvai, didžiuliuose ekranuose rodomi... Kryžių kalno vaizdai

Na, tai kaip tas filmas?

Prieš seansą buvo šiokio tokio nerimo, kad naujasis filmas bus panašus į 2013 m. pasirodžiusį „Through The Never“ (liet. išversta „Įveikę nebūtį“). Tai buvo „Metallicos“ 30 metų grojimo scenoje proga sukurtas filmas-koncertas. Sumanymas gal ir nieko, bet išpildytas prastai. Trilerio-siaubo filmo silpnas siužetas (su itin nevykusia pabaiga), vis įsiterpiantis į dainas, tik trukdė įsijausti, patirti koncertinę atmosferą. Todėl labai nesinorėjo dar vieno tokio „frankeinšteino“. Ko laukti – nežinojau, nes naujojo filmo reklama menkai ką tebuvo atskleidusi.

Šįkart buvo kur kas geriau – išklausiau „normalų“ tris valandas trukusį koncertą. Garsas geras, senukai vis dar turi parako, San Francisko simfoninis orkestras kartu su griausmingais metalo garsais skamba nuostabiai, o roko žvaigždę primenantis dirigentas Edwinas Outwateris priverčia pagal muziką galva linguoti ir mane.

„Metallicos“ ir San Francisko simfoninio orkestro koncertas.

Youtube.com stopkadras

Virš atlikėjų kabo gigantiški vaizdus rodantys žiedai, tačiau pati apskrita scena – palyginti kukli: viduryje groja „Metallica“, aplink juos ratu sėdi orkestro muzikantai. Dar vienas, žymiai gausesnis „ratas“ – gerbėjų minia, suvažiavusi iš viso pasaulio. Kuo mane labai žavi dabartinė „Metallica“ – kad nuolat akcentuoja paprastą tiesą: be savo ištikimų gerbėjų, jie tebūtų šeštą dešimtį perkopę vyrai, nežinia ką veikiantys. Pamenu, ką 2009 m. koncerto Vilniuje metu sakė Jamesas Hetfieldas: „Jūs su mumis buvot ir gerais, ir sunkiais laikais. Jūs – ‚Metallica‘ šeima! Mes jus mylim ir vertinam, jėėė!“ Ir tai nebuvo poza: matosi, kad šie vyrai subrendo – nebėra puikavimosi, noro būtinai pasirodyti kietiems. Dabar jie – kur kas paprastesni, tiesiog mėgaujasi tuo, ką daro, ir bando nešti muzikos džiaugsmą kitiems. O kas būdavo anksčiau, prieš gerus 20 metų? Girti muzikantai ant scenos, savo gerbėjus vadinę š*** krūvomis. Dabar požiūris pasikeitė, o „Metallicos“ muziką mėgstančių jaunų ir pagyvenusių žmonių ratas juos supa ir „saugo“ iki šiol. Gražus to pavyzdys iš trečiadienio koncerto: muzikantai baigė groti „The Memory Remains“, o 18 tūkstančių gerbėjų ir toliau ilgai dainuoja kūrinio leitmotyvą. Ir nenustoja tol, kol neprasideda kita daina.

„Chase“ arenoje, į kurią mane nukėlė kino salė, galėjau pamatyti ir daugiau simbolikos. Įdomus vaizdas iš viršaus: viduryje – įsijautę krutantys muzikantai, o aplink juos – tvarkingai į sektorius stovimose vietose sustatyti žiūrovai bei gerbėjai sėdimose vietose. Įprastai per „normalius“ „Metallicos“ koncertus „stovimoje“ zonoje vyksta tikras balaganas – žmonės stumdosi, šokinėja, krato galvas. O šiame koncerte – viskas tvarkinga, turbūt dėl to, kad netrukdytų orkestrui. Labai simboliška: iš vienos pusės, „Metallica“ (ir apskritai sunkioji muzika) į mūsų kasdienę, kaip tie stovintys žmonės, statišką, kartais nuobodžią rutiną įneša malonaus chaoso, jaunatviško gaivalo ir neleidžia užsnūsti; kita vertus, bėgantis laikas ir gyvenimas pačius muzikantus jau verčia prisilaikyti rutinos, tvarkos, kviečia nurimti. Tad žiūrėdamas šį koncertą jaučiau didelį dėkingumą „Metallicai“ – ir atėjo mintis, kad, ką gali žinoti, kiek jie dar išbus scenoje. Šitoje Žemėje juk viskam ateina poilsis ir pabaiga.

Tai, kas nustebino

Nesiimu spręsti, ar šis koncertas padarytų įspūdį tiems, kurie „Metallicos“ nemėgsta. Bet jei toks žmogus sugalvotų koncertą peržiūrėti (tikiuosi, kad bus pasiekiamas legaliai) – labai rekomenduočiau jį pradėti žiūrėti nuo vidurio. Tos vietos, kur per koncerto pertrauką būgnininkas Larsas dėkoja iš viso pasaulio suvažiavusiems gerbėjams ir pristato San Francisko orkestro ilgametį vadovą Michaelį Tilsoną Thomasą. Va, ten labai įdomu. Pirmoje koncerto dalyje atmosfera ir nuotaika daugmaž „lygi“, o per pertrauką ir po jos – nuolatinis emocinis kilimas aukštyn.

„Metallicos“ būgnininkas L. Ulrichas.

EPA nuotrauka

Orkestras iš pradžių atliko Sergejaus Prokofjevo ekspresyvų kūrinį „Skitų siuita“, taip pat su „Metallicos“ nariais sugrojo avangardisto Aleksandro Mosolovo „Geležies liejyklą“. Tada laukė dar didesnė staigmena – vien tik dainuojantis, gitaros rankose nelaikantis Jamesas Hetfieldas, akomponuojant orkestrui. Čia kažkas panašaus lyg Kalėdų senelis be barzdos – atrodo neįmanoma, kol nepamatai. Paskui – netikėtai lyrinė ir melodinga „All Within My Hands“ versija (gražesnė už originalą) ir avarijoje žuvusio grupės bosisto Cliffo Burtono atminimui violončele magiškai sugrotas jo kūrinys. Ir jau tada grįžtama prie pilnos „metalo dozės“ – įprastų dainų. Sunku tai nusakyti žodžiais, bet pasikartosiu – emociškai padirbėta puikiai. Ir labai džiugu, kad „Metallica“ nepabijojo tokių staigmenų – nes grupei dažnai priekaištaujama, jog ji metų metus koncertuose groja „tą patį per tą patį“.

Kas juokingiausia – viso koncerto kulminacija pavadinčiau priešpaskutinę dainą „Nothing Else Matters“. Ją žino daugelis, net ir su roko muzika nieko bendro neturintys melomanai. Šita daina jau tiek nuvalkiota, kad būdavo nebeįdomu klausytis. Tačiau koncerte-filme „S&M 2“ suskambėjo, ko gero, man pati gražiausia jos versija. Ir visą šią nuotaiką geriausiai atspindėjo iš arti nufilmuota įsijautusi orkestro violončelininkė, besišypsanti ir vos tramdanti ašaras. Va, matot, nėra tie metalistai tokie jau ir baisūs. Jie gali net ir dūšią suvirpinti.

Kiek suprantu, šio koncerto-filmo seansų pasaulyje dar bus. Nedrįstu spėlioti, kiek pinigų „S&M 2“ uždirbs ir ar bus labai populiarus – tačiau neabejoju, kad bent jau „Metallicos“ gerbėjai galėjo džiaugtis tokia dov... ne, dovana nepavadinčiau, vis dėlto 10 eurų kainavo. Hmm, sakykim, šis koncertas – labai vykusi padėka „Metallicos“ šeimai. Ką gi, taip pat iš širdies dėkoju senukams ir laukiu Lietuvoje.

„Metallica“: K. Hammettas, L. Ulrichas, J. Hetfieldas ir R. Trujillo (2011 m.)

EPA nuotrauka

Netikėta žinia

„Metallica“ dažnai dainuoja apie sunkius gyvenimo išbandymus. Vienas jų grupei atėjo dabar: neseniai sužinojome, kad Jamesas Hetfieldas prieš dvi savaites pradėjo reabilitacijoje gydytis nuo priklausomybės. Dėl to atšaukti koncertai Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Kas konkrečiai nutiko – laikoma paslaptyje; atsakymo nežino net ir daug ryšių pasaulyje turintis „Metallicos“ klubo Lietuvoje prezidentas Saulius Fomenko. Tačiau nesunku nuspėti, kad Jamesą vėl pradėjo kankinti alkoholizmas. Apie tai „Metallicos“ oficialioje interneto svetainėje viešame kreipimesi užsimena likę grupės nariai:

„Kaip dauguma jūsų tikriausiai žinote, mūsų brolis Jamesas daugybę metų nuolat kovojo su priklausomybe. Šiuo metu jis, deja, turėjo sugrįžti į gydymosi programą, kad vėl pasveiktų.“

„Metallicos“ lyderis pirmą kartą nuo alkoholizmo gydėsi 2001 m. Viename interviu jis pasakoja, kad imtis šio žingsnio jį privertė sutuoktinė: „Bijojau visko netekti – žmonos, vaikų... Mano žmona tiesiakalbė – kloja viską, kaip yra. Ir ji griežtai pasakė: ‚Susitvarkyk savo š***, arba lėksi lauk iš namų‘.“

„Metallicos“ lyderis J. Hetfieldas.

EPA nuotrauka

Baigęs reabilitacijos kursą, J. Hetfieldas nuo tada teigė nebevartojantis alkoholio ir pakeitęs gyvenimo būdą: „Išgyvenu visišką atgimimą. Žvelgiu į pasaulį naujai. Kai prisimenu alkoholį ir visą kitą šlamštą, kuriame buvau įklimpęs... Viskas būdavo taip nuspėjama, taip nuobodu. Nuolat ieškodavau visokių dirgiklių, ir rezultatas visados būdavo toks pat: kiekvieną dieną atsibundi kažkieno lovoje, nežinai, kas tas žmogus, kuris guli šalia, kamuoja baisios pagirios... O gyvenimas dabar – labai įdomus. Nežinai, kas atsitiks, kai gyveni dabar, šią akimirką.“ Už tokį liudijimą J. Hetfieldui dėkojo ir kiti muzikantai, kuriems „Metallicos“ lyderis padėjo išbristi iš alkoholizmo.

Blaivumo mokytojas Kevinas Sullivanas portalui „Louder“ sako sveikinantis „Metallicos“ sprendimą apie Jameso gydymąsi pranešti viešai. Anot specialisto, tai turėtų paskatinti žymius žmones nebijoti prabilti apie kamuojamas priklausomybes – ir imtis veiksmų, kol nevėlu: „Tokiems atlikėjams, kaip Kurtui Cobainui, Amy Winehouse ar Michaeliui Jacksonui pasisekė kur kas mažiau. Jų koncertų turų autobusai važiavo ir važiavo, netgi tada, kai patys artimiausi žmonės žinojo, jog atlikėjai kenčia. Muzikos industrija turi būti pasirengusi padėti muzikantams – net jei tai ir nebus geriausias finansinis sprendimas.“

Stiprybės, broli Jamesai. „Metallicos“ šeima su tavimi.