Edukologė dr. Austėja Landsbergienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Visai netrukus knygynų lentynose pasirodys naujoji edukologės, socialinių mokslų daktarės AUSTĖJOS LANDSBERGIENĖS knyga „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“ (leidykla „Dvi Tylos“), į kurią autorė sudėjo savo patirtį ir žinias, įgytas dirbant švietimo sistemoje, būnant keturių vaikų mama, bendraujant su tėvais ir mokytojais. 500 puslapių knygoje, parašytoje gyvu, autentišku stiliumi – visos svarbiausios temos, aktualios auginantiems ir ugdantiems pradinukus. Kaip įžangoje rašoma: tai pagalbininkas, kuris atsakys tėvams į bent keletą iš begalybės kylančių klausimų – nuramins, suteiks vilties ir įkvėps. 

Su dr. A. Landsbergiene apie knygą ir kalbamės – kodėl rašant ją toks svarbus buvo autentiškumas ir drąsa atverti savo patirtis, kodėl tėvystė XXI amžiuje kuo toliau, tuo labiau atrodo vis sudėtingesnė. Aptariame ir tai, kaip mokytojo tarnystė ne tik keičia, bet ir dovanoja gyvenimus. 

Kaip būdama ir keturių vaikų mama, ir verslininkė, ir nepaprastai aktyvi edukologė, kaip dažnai gali išgirsti sakant apie jus – drebinanti savo išraiškingomis bei emocingomis konsultacijomis apie atsakingą šiuolaikinę tėvystę ir tam tikrus nusistovėjusius šioje srityje dalykus verčianti aukštyn kojomis, sumanėte išleisti dar ir knygą? Ir nemažos apimties. Pajutote, kad tokios knygos ypač reikia tėvams šiuo metu? Ar labiau pati jautėte, kad būtent į knygą norite sudėti savo patirtį? 

Labai norėtųsi papasakoti kokią nors įspūdingą istoriją, bet viskas labai paprasta ir panašu į mano tinklaraščio atsiradimo istoriją. Kai pirma iš visų draugių susilaukiau vaikų, vėliau nuolat gaudavau laiškų su prašymais patarti vienu ar kitu klausimu. Atsakinėdama vieną dieną pastebėjau, kad kartais penktą ar šeštą sykį tą patį rašau – apie tai, kaip atpratinti vaiką nuo sauskelnių, kaip išleisti į darželį, ką daryti, kai valgo, nevalgo, miega, nemiega, kuo jį rengti, ką daryti, kai pyksta – priglausti ar subarti. Milijonas klausimų. Ir tada supratau, kad visus savo atsakymus galiu sukelti į tinklaraštį. Kai sulaukdavau iš draugės kokio klausimo, suguglindavau nuorodą ir nusiųsdavau ją. 

O tuomet visų vaikai pradėjo augti. Natūraliai klausimus apie ikimokyklinukus pakeitė klausimai apie pradinukus: kiek būrelių leisti lankyti, ką daryti, jeigu vaikas ką nors pamiršta, kaip su pilietiškumo ugdymu, kaip mokyti rašyti, matematikos, taip toliau ir panašiai. Taip ir kilo mintis parašyti knygą. Aš kartais tokią alegoriją pavartoju: tiek tuo savo apaštalavimu žmonių ir tepasieksi. Gali papasakoti draugei, pusseserei, klasei per susirinkimą, seminare keliasdešimčiai žmonių, bet tai vis tiek bus ribotas žmonių skaičius. O knyga gali pasiekti neribotą skaičių žmonių. Aš į ją, galima sakyti, žvelgiu kaip į duoklę Lietuvai – nes rašyti knygas nėra mano darbas, tai nėra mano pagrindinė veikla, ši knyga tam, kad žmonėms perskaičius ją būtų lengviau, kad juos nuraminčiau. O pačią knygą rašiau per savo atostogas – arba rytais, arba vakarais. 

Šios knygos stiprybė – jos struktūra, knyga patogi skaityti ir visiškai neturintiesiems laiko. Kaip sugalvojote tokią struktūrą? 

Bijau pasirodyti arogantiška, bet mintis atėjo prisiminus Biblijos struktūrą – idealus būdas rasti reikalingą skyrių. Iš pradžių netgi buvo mintis knygą pavadinti „Pradinukų biblija“, tačiau su leidykla pasirinkome pavadinimą „Pradinukų abėcėlė“ ir temas sudėliojome abėcėlės tvarka. 

Šių temų knygoje – arti šimto. Kurios jų svarbiausios, kurių nė vieni tėvai neaplenkia? 

Tokia tema – namų darbai. Turbūt nėra žmogaus, kuris anksčiau ar vėliau nebūtų manęs apie juos paklausęs. Taip pat – būreliai ir su jais susiję klausimai: kiek vaikui jų lankyti? Jeigu vaikas gabus, bet nenori lankyti būrelio – ar leisti jam jį mesti, ar vis dėlto versti puoselėti talentą? Labai dažnas klausimas būna apie gerą vaiko savijautą – dermės paiešką tarp to, kad vaikas ir gerai mokytųsi, ir gerai jaustųsi. Dėl namų darbų man net pačiai keista buvo, maniau, viena svarbių temų bus klausimai apie baimes. 

O kaip, pavyzdžiui, su šnekėjimu nepatogiomis temomis? 

Pati formuluotė viską pasako: kadangi tai šnekėjimas nepatogiomis temomis, tai niekas apie tai ir nešneka, bijo užduoti klausimų. Pavyzdžiui, konstatuoju faktą, kad Lietuvoje atliktos apklausos su pradinukais metu paaiškėjo (kadangi apklausa anoniminė, nėra priežasties netikėti, kad vaikai melavo), jog aštuoni iš dešimties trečiokų prisipažino naršę pornografiniuose tinklalapiuose, tačiau tėvai mano, kad pradinėje mokykloje dar visiškai nereikia su vaikais kalbėti su tuo susijusiomis temomis.

Ir aš kartoju, kad jau reikia būti pakalbėjus su jais apie tokias grėsmes kaip pornografija, ką vaikams daryti, jeigu netyčia į tokį tinklalapį užklysta. Jūs įsivaizduojate, koks šokas tą akimirką gali ištikti vaiką, su kuriuo tėvai dar nėra kalbėjęsi nei apie brandą, nei apie lytinius santykius? Būna daug sunkiau viską atsukti atgal, paaiškinti pavėluotai ir amortizuoti vaiko šoką. Visa tai nutinka dėl to, kad manoma, jog tokios temos yra tabu, kad jos paskatins vaiką. Ne, kaip tik žinojimas išmoko vaikus pasakyti „ne“, draudimai skatina smalsumą, o žinojimas išlaisvina. 

Austėja Landsbergienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tokia ta tėvystė. Žiūrime į ją daug jautriau ir daug asmeniškiau, nes kiekvienas priekaištas apie tavo vaiką kartu yra priekaištas tau kaip mamai ar tėčiui. Todėl visi, kurie dirba su tėvais, turi nepaprastai gerai apgalvoti kiekvieną žodį, išeinantį iš lūpų, nes nejautri frazė gali įskaudinti, įžeisti, pasėti nerimą, abejonę. O mano tikslas visada yra nuraminti. Aš netgi matydama parduotuvėje pykčio priepuolio apimtą vaiką praeidama pro šalį pasakau tėvams: „Viskas gerai.“ 

Akcentuokite – kuriuos skyrius atsivertus „Pradinukų abėcėlę“ jokiu būdu tėvams nepraleisti pro akis?

Turbūt svarbiausias – apie amžiaus tarpsnius. Labai dažnai, – ir man tuo buvo netgi sunku patikėti, – mes nesuprantame amžiaus tarpsnių. Manau, prieš šimtą metų tokios problemos nebuvo, nes bendruomenės būdavo didelės ir labai glaudžiai bendraujančios, šeimose augdavo po dvylika vaikų, turėjai ir brolių, sesių paauglių, ir brolių, sesių kūdikėlių. Viskas buvo tavo aplinkoje: didesni augindavo mažesnius, būdavo už juos atsakingi, prižiūrėdavo. Amžiaus tarpsniai buvo savaime suprantamas dalykas – žinojai, gali vaikas žąsis ganyti ar ne, užsprings valgydamas ar neužsprings. 

Po industrinės revoliucijos staiga išsikraustėme į miestus ir užsidarėme savo butuose. Ir kuo toliau, tuo labiau tolome nuo natūralaus suopračio apie amžiaus tarpsnių ypatumus. Dėl to šiandien kartais ateina tėvai ir sako: užrašiau vaiką į fortepijono klasę. O tam vaikui tik dveji. Tada man prasideda hiperventiliacija... Ir nežinai, ką sakyti. Nes jeigu piktinsies, ką tėvai padarė, jie baisiausiai įsižeis. Reikia atrasti jautrų, empatišką būdą jiems pasakyti, kad dar reikėtų palaukti lygiai tiek, kiek tas vaikas gyvena – bent jau iki ketvirtojo gimtadienio. 

Amžiaus tarpsnių ypatumai mums ir duoda tą suopratį apie tai, kas yra šešiametis ar septynmetis. Kai perskaitai viską apie vaiką nuo šešerių iki vienuolikos, jau suvoki, kur taviškis yra. Galbūt emociškai jis jau aštuonerių, nors ką tik atšventė septintąjį gimtadienį. Bet galbūt jo stambioji motorika – kaip šešiamečio. Ir ką tada daryti? Galima paskatinti vaiką mokytis važiuoti dviračiu, kad padėtume jo stambiosios motorikos raidai. 

Arba kalbant apie vaiko savarankiškumą. Jeigu vaiko kognityvinė raida tokia, kad jis jau gali prisiminti – vadinasi, ir turime turėti lūkestį, kad jis prisimintų. Ir čia svarbu tėvams nepadaryti vaikui meškos paslaugos, atvirkščiai – reikia jam padovanoti gyvenimą. Nes man atrodo, kad vaikui gyvenimą dovanojame du kartus. Pirmą kartą, kai jis gimsta, antrą – jį auklėdami. Ir kaip aš sakau – tėvais mes ne būname, bet tampame. Prieš metus aš dar buvau mama, kuri nežinojo, kaip tampama ta, kuri išleidžia vaiką į universitetą. Bet dabar jau žinau. 

Tapimas tėvais trunka visą gyvenimą, tačiau gyvybiškai svarbus laikas, – tai moksliškai įrodyta, – nuo vaiko gimimo iki jam sukanka dešimt. Tuomet formuojasi jo vertybinis stuburas, jo nuostatos, įsitikinimai. Visa tai ateina iš šeimos. Ir tai, kuo vaikas tampa tais gyvenimo metais – mūsų, kaip tėvų, ypač didelis uždavinys. 

Knygos įžangoje rašote, kad „Pradinukų abėcėlė“ taps pagalbininku tėvams, atsakys į klausimus, nuramins, suteiks vilties, įkvėps. Tačiau daugeliu atvejų – ir supurtys, nes šiuolaikinei tėvystei reikia be proto daug valios pastangų, savidisciplinos, savistabos, mokymosi visą gyvenimą. Ar iš tiesų šiuolaikinė tėvystė tampa vis sudėtingesnė? 

Žinote, niekas ir nesakė, kad bus lengva. Jeigu sakė, tai melavo. Aš dažnai šia fraze pradedu seminarus tėvams. Taip, tėvystė yra sunku, nes jauti ir nuolatinę kaltę, ir nuolatinių sąžinės priekaištų, ypač jei visuomenė ar aplinka dar sako, kad darai ne taip, kaip reikia. Tėvystė visada yra daug jautresnis dalykas nei visi kiti. Tarkime, jei kas nors tave puola už tai, koks esi, juk žinai, kodėl toks esi, žinai, ką darai ir kuo tiki – todėl miegi ramiai. Bet kai tave puola dėl tavo vaiko, reaguoji visai kitaip, skaudžiai, imi graužti save dėl to, ko galbūt nė nepadarei. 

Prisimenu savo pirmagimį. Mūsų sūnus buvo nepaprastai aktyvus (ačiū Dievui, jau pilnametis – užauginom!). Tačiau ko tik mes apie jį negirdėdavome – ir kad hiperaktyvus, ir kad vos ne autizmo spektro sutrikimą galbūt turi, ir kad per daug įsitraukia į veiklas... Ir nesvarbu, kad buvau dirbusi pedagoginį darbą, nesvarbu, kad daug knygų buvau skaičiusi, kad antrą magistrantūrą studijavau – kai kalbama apie tavo vaiką, viską priimi visiškai kitaip. Jautriai, skaudžiai ir su nerimu. Džiaugiuosi, kad tuo metu turėjau daug draugų specialistų, su kuriais galėjau pasikonsultuoti. Jie man sakydavo: ar tu išprotėjai? Juk pati visiems šiuos dalykus aiškini! Bet ir man reikėjo, kad kas nors mane nuramintų! Ir man reikėjo, kad kas nors pasakytų „viskas gerai“ – juk kalbama apie mano vaiką! 

Tokia ta tėvystė. Žiūrime į ją daug jautriau ir daug asmeniškiau, nes kiekvienas priekaištas apie tavo vaiką kartu yra priekaištas tau kaip mamai ar tėčiui. Todėl visi, kurie dirba su tėvais, turi nepaprastai gerai apgalvoti kiekvieną žodį, išeinantį iš lūpų, nes nejautri frazė gali įskaudinti, įžeisti, pasėti nerimą, abejonę. O mano tikslas visada yra nuraminti. Aš netgi matydama parduotuvėje pykčio priepuolio apimtą vaiką praeidama pro šalį pasakau tėvams: „Viskas gerai.“ 

Manau, proaktyviems tėvams, kurie skaito knygas, vaikšto į seminarus – viskas bus gerai su jų vaikais ir taip. Bėda yra su tais, kurie tų knygų neskaito ir į seminarus nevaikšto, ir tai jau tampa net valstybine problema, kaip pasiekti tokias socialinės rizikos šeimas.

Savo knygą parašėte labai gyvu ir žaismingu stiliumi, tarsi skaitydami jos skyrius girdėtume jūsų kalbėjimo manierą. Jokių sudėtingų mokslinių terminų, tyrimų, atvirkščiai – daug jūsų ir jūsų vaikų asmeninės patirties pavyzdžių. Natūraliai toks autentiškas kalbėjimo tonas atsirado ar vis dėlto sąmoningai jo siekėte? 

Labai sąmoningai. Juk kas yra paveikiausia? Istorija, pažeidžiamumas, tuomet, kai tu atsiveri. Viena, kai pasakoji apie mokslinį tyrimą, ir visai kas kita, kai jį iliustruoji savo patirtimi ir parodai savo, kaip mamos, pažeidžiamumą. Tai žiauru savo pačios atžvilgiu, ir dabar aš graudinuosi apie tai kalbėdama, ir rašydama apie savo atsivėrimus porą kartų apsiverkiau. Bet man buvo svarbu parodyti: žiūrėk – ir man taip buvo! Lengvai galėčiau sakyti: esu nevykėlė mama, nes ir labai daug dirbu, ir gaminti nemėgstu, ir savo nuomonę turiu, ir nesu nuolanki žmona – galėčiau save prie kryžiaus prikalti kokius penkis kartus per dieną. Bet suprantu, kad tada vaikai matytų savo mamą nelaimingą, tokią, kuri nuolat save kaltina nesanti tuo, kuo galbūt visuomenė norėtų ją matyti. Galvoju, kad vaikai savo tėvus turėtų matyti tikinčius tuo, ką daro, iškelta galva, nebijančius kalbėti apie savo įsitikinimus ir vertybes, nenutylinčius to, kam nepritaria. 

Žinoma, to kaina didelė. Nes kai turi nuomonę – iškart skaldai. Jeigu esi toks „ai, viskas gerai, visur vienaragiai, vaivorykštės, ir viskas yra faina“, tada ir nesulauki stiprių reakcijų, o kai pasakai: ne, aš manau, kad pilietiškumas yra svarbu; ne, manau, kad vertybinis ugdymas yra labai svarbu; ne, aš manau, kad visų pirma už auklėjimą yra atsakinga šeima, o mokykla yra tiktai papildas, bet ne pakaitalas; ne, ankstyvas išleidimas į ugdymo įstaigą netraumuoja vaikų, juos traumuoja tik fizinis ir emocinis smurtas – tuomet kokių reakcijų sulauki? Vieni žmonės tam pritaria, bet yra ir armija nepritariančiųjų. Ir kartais tam tikrais klausimais netgi didesnė. Jeigu viešai paklausta nuo savo nuomonės išsisukčiau, jos išsižadėčiau, nors namie tvirtai už ją stoviu, kaip tada žiūrėčiau savo vaikams į akis? Vadinasi, negyvenčiau gyvenimo, kuriuo galėčiau didžiuotis.

Profesorė Brené Brown labai daug kalba apie tai, kad turime turėti drąsos būti pažeidžiami, parodyti savo pažeidžiamumą, nes tada tampame autentiški. Kol tu save saugai, tol kitas žmogus tavęs nepriims iki galo, nes jaus tą nematomą sieną, kurią statai norėdamas save apsaugoti. Taip ir šioje knygoje nenorėjau savęs apsaugoti.

Pavyzdžiui, dabar neverkdama dar negaliu papasakoti apie savo patirtį, kaip išleidome savo vaiką studijuoti. Kai grįžti namo, o jie tušti be jo. Bet po pusės metų galbūt apie tai viešai kalbėsiu ne tik neverkdama, bet ir pasijuokdama. Žinote, mūsų šeimoje yra toks juokas: „Ar mama jau verkia?“ Ir pamenu, kai pakavome vaiko daiktus jį išlydėdami, vis kas ištardavo: „Ar mama jau verkia?“

Austėja Landsbergienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Taip, kaip medikai duoda Hipokrato priesaiką, taip ir mokytojai duoda priesaiką ugdyti vaiką, galvoti apie tą trejybę – auklėjimą, lavinimą ir mokymą – ant kurios viskas laikosi. Aš labai dažnai per seminarus, ypač mokytojų, prašau prisiminti jiems labiausiai mokykloje patikusį dalyką. Žmogus jį prisimena, ir tada paklausiu: o kodėl būtent šis dalykas? Ir tarsi nušvitimas nuskamba atsakymas – dėl to, kad to dalyko mokė konkretus mokytojas.

Vienoje radijo laidoje filosofas Kristupas Sabolius, pasakodamas apie vaizduotę, laimę ir kūrybingumą, laidos vedėjos buvo paprašytas vienu klausimu pasidalinti savo dukros patirtimi. Tačiau filosofas ištarė nesąs tikras, ar tai galima pasakoti, nes to nėra atsiklausęs savo dukros. Kai jūs rašėte apie savo vaikų istorijas, ar atsiklausėte jų leidimo? 

Mano vaikų istorijos – nuo tada, kai pradėjau rašyti tinklaraštį. Ten beveik viskas apie juos. Seniai su jais esame apie tai kalbėję, ir rašant knygą nereikėjo dar kartą jų to klausti – čia žinote, kai vieną kartą pasirašei, ir parašas galioja visą gyvenimą. Su vaikais esame šnekėję, kad tai švietėjiška, mokslinė veikla ir, jeigu manysiu, jog tam tikros istorijos jautrios, tada pati priimsiu sprendimą pasidalinti tuo arba ne. Rašydama pasakoju tik tai, kas jau įvyko, kas nebėra ypač jautru. Iš tikrųjų vaikai labai gerai supranta, kad niekas jų intymiomis ar jautriomis istorijomis nesidalins. 

Šios knygos pagrindinė auditorija – tėvai ir kartu mokytojai, jiems teikiate patarimus, kaip ugdyti vaiko asmenybę. Man įdomu paklausti – kokį vaidmenį mokykla atlieka vaiko auklėjime? Juk dažnai sakoma, kad mokykla yra antrieji tėvai, ji tarsi turi būti ne tik žinių perdavėja. Bet ar tai nėra per didelis reikalavimas mokytojams? Kur tas balansas, kiek vaikų ugdymo atsakomybės turi tekti tėvams ir kiek – mokytojams? 

Mes su mokytojais visada šnekame apie tai, kad nėra tokio dalyko kaip „aš mokau matematikos“. Tu mokai vaiką. Tu mokai vaiką per matematiką, per fiziką, per kūno kultūrą. Bet tu nemokai matematikos – čia tas pats, kas „išeiti programą“ – negali išeiti nei jos, nei vadovėlio. Tai neegzistuojantis logiškai dalykas. Tu mokai – ir išmokai arba neišmokai. Vaikas mokosi ir arba išmoksta, arba neišmoksta. Tik čia norėčiau vartoti ne žodį „mokyti“, bet „ugdyti“. Juk kas yra ugdymas? Turbūt pirmo kurso pirmą mėnesį būsimieji mokytojai atsiverčia Jovaišos „Edukologijos“ įvadą ir ten randa parašyta: ugdymas yra auklėjimo, lavinimo ir mokymo dermė. Negali ugdyti vaiko vien jį mokydamas, nes trūks dar dviejų trečdalių. 

Taip, kaip medikai duoda Hipokrato priesaiką, taip ir mokytojai duoda priesaiką ugdyti vaiką, galvoti apie tą trejybę – auklėjimą, lavinimą ir mokymą – ant kurios viskas laikosi. Aš labai dažnai per seminarus, ypač mokytojų, prašau prisiminti jiems labiausiai mokykloje patikusį dalyką. Žmogus jį prisimena, ir tada paklausiu: o kodėl būtent šis dalykas? Ir tarsi nušvitimas nuskamba atsakymas – dėl to, kad to dalyko mokė konkretus mokytojas. Pavyzdžiui, man mokykloje vienas mėgstamiausių dalykų buvo rusų kalba ir literatūra, nors, atrodo, ir mano močiutė tremtinė, ir visi kiti dalykai... Bet aš iki šiol mintinai galiu deklamuoti ir Lermontovą, ir Puškiną, ir Cvetajevą, ir Achmatovą. Tose pamokose buvo viskas – ir filosofija, ir literatūra, ir kalba, bet tam mane uždegė visų pirma asmenybė. Mokytoja, kuri ugdė. 

Mokytojas – tai nėra vien profesija, tai tarnystė, lygiai taip pat kaip kunigo, kaip mediko. Medikas lėktuve paprašytas suteikti pagalbą juk nesako, kad jam dabar atostogos ar kad jam už tai nemoka. Jis atsistoja ir vykdo Hipokrato priesaiką – bando išgelbėti žmogui gyvybę. Taip pat ir mokytojas lygiai trečią valandą neišeina pro duris namo, jeigu mato ant laiptų sėdintį ir verkiantį vaiką. Prisėda šalia, paklausia, kas nutiko, nuramina. 

Visada yra kažkas daugiau, kas atveda žmones į tarnystę – į klasę, į bažnyčią, į palatą. Ne tik noras įgyti profesiją, bet ir pašaukimas, kad tiesiog negali neiti. Vienoje konferencijoje JAV skaitytas vieno žinomiausių psichologų pranešimas man padarė neišdildomą įspūdį. Jis papasakojo tokią istoriją: vienas fizikos mokytojas išeidamas iš mokyklos pamatė ant suoliuko sėdintį labai nusiminusį septintoką. Prisėdo prie to vaiko ir pradėjo šnekėtis. Ir taip praėjo dvi valandos. Psichologas pasakė: tas septintokas buvau aš, prisėdęs ant suoliuko prieš nusižudydamas, ir šis pokalbis pakeitė mano gyvenimą. Pasakė, kad dabar turi gyvenimą, kurį į jokį kitą neiškeistų. Vienas pokalbis, vienas mokytojas, dvi valandos. Ir kiek tie viršvalandžiai verti? Dviejų eurų trisdešimt? Penkiasdešimt šešių centų? Septyniasdešimt keturių eurų? Jie verti viso gyvenimo. Jie gyvenimą ne tik keičia, bet ir suteikia.