Kardinolo, Vilniaus ir Krokuvos vyskupo Jurgio Radvilos (1556-1600) portretas. Nežinomas Krokuvos dailininkas. 1600 m. Valdovų rūmų nuotrauka.

„Šiame varde atpažįstama Lietuva“, – maždaug taip XVI a. apie kunigaikščius Radvilas, pasiekusius savo galybės apogėjų, kalbėjo amžininkai. Ir iš tikrųjų, ištarus žodžių junginį „kunigaikščiai Radvilos“ daugeliui ne tik lietuvių, bet ir lenkų, baltarusių ar ukrainiečių – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos tradicijos paveldėtojų – mintyse ir prieš akis pirmiausiai iškyla senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos istorija, siekis išsaugoti valstybinį suverenumą, tarptautinė politika ir karyba, gausus ir turtingas meninis paveldas bei mecenatystės iniciatyvos, konfesiniai santykiai, kultūra, mokslas, ūkis ir kt.

Tiek laiko, tiek ir erdvės skalėje sunku būtų atrasti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės momentą ar kampelį, kuriame nebūtų palikusi savo pėdsako Radvilų giminė ir iškiliausi jos atstovai. Kaip kažkada imperatoriškoji ir karališkoji Habsburgų dinastija džiūgavo, kad jų Europos bei užjūrio valdose niekada nenusileidžia saulė, taip kunigaikščiai Radvilos teigė, jog keliauti po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jie gali apsistodami tik savo valdose, dvaruose, rūmuose. Nuo XV a. iki pat XVIII a. pabaigos kunigaikščiai Radvilos, nors ir kiek banguotai, konkuruodami su kitomis Lietuvos didikų giminėmis, dažnai esmingai lemdavo Lietuvos valstybės ir visuomenės raidos procesus, neretai buvo faktiškieji Lietuvos valdovai, kartais kompensuodami ir didžiojo kunigaikščio valdžios vakuumą. Šiame kunigaikščių Radvilų absoliučiai išskirtinio vaidmens senojoje Lietuvos valstybėje kontekste labai iškalbinga ir tiksli yra kunigaikščio Motiejaus Radvilos, vieno šios parodos organizatorių, prieš keletą metų išsakyta mintis, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija jam ir jo šeimos nariams nėra tolima vadovėlinė informacija ar romantinė praeities vizija, priešingai – jiems tai vis dar gyva giminės istorija. Taigi, kunigaikščiai Radvilos neabejotinai geriausiai reprezentuoja Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jie yra vienas ryškiausių senosios Lietuvos valstybės ir jos gyvybingos tradicijos atpažinimo ženklų Europoje bei pasaulyje. Todėl rengiama monumentali tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ kartu yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai bei paveldui skirta paroda, kurioje pristatomi garsiausios, žymiausios, įtakingiausios didikų giminės bei iškiliausių jos atstovų praeities ir veiklos ženklai, nuopelnai, išsaugoti jų materialūs paliudijimai.

Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės portretas. Lukas Kranachas jaunesnysis (Lucas Cranach der Jüngere), apie 1553–1556. Krokuvos nacionalinis muziejus, Kunigaikščių Čartoriskių fondas.

Kunigaikščiams Radviloms skirtos parodos surengimo idėja kilo jau prieš keletą metų. Galvoti apie šiai lietuvių kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminei skirtą parodą, be kita ko, paskatino ir 2011 bei 2012 m. Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje bei Vilniaus paveikslų galerijoje bendromis, pirmiausia Krokuvos Vavelio karališkosios pilies ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų, taip pat ir kitų partnerių pastangomis surengta išsami paroda, skirta kunigaikščiams Sapiegoms – kitai garsiai Lietuvos didikų giminei, iškilusiai Radvilų aplinkoje ir netrukus tapusiai jų konkurente. Surengti parodą Sapiegoms buvo kiek lengviau, nes Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje saugoma Sapiegų Krasičyno rezidencijoje buvusi sukaupta kolekcija. O Radvilų paveldo reliktai dėl įvairių istorinių aplinkybių ne tik po Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją ar Ukrainą, bet ir po Europą ar visą pasaulį pasklidę gerokai plačiau, jų yra gerokai daugiau, kaskart vienur ar kitur atsiranda laikytų dingusiomis ar net visai nežinomų Radvilų vertybių. Todėl net buvo svarstomas tarsi lengvesnis, kompromisinis monumentalios monografinės parodos variantas – tiesiog surengti su kunigaikščiais Radvilomis susijusių maždaug penkiasdešimties istorijos, kultūros ir meno šedevrų parodą. 2015 m. Valdovų rūmų muziejuje buvo surengta didžiulė mokslinė konferencija, skirta kunigaikščiams Radviloms ir jų įvairiapusei veiklai bei paveldo klodams pristatyti. Ji tapo tarsi parengiamuoju būsimos parodos darbu, nors konferencijos medžiagos publikacija dar tik rengiama spaudai. 2018 m. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Varšuvoje gyvenančiu kunigaikščiu Motiejumi Radvila ėmėsi iniciatyvos rengti išsamią Radvilų giminei skirtą parodą Vilniuje, istorinėje Lietuvos sostinėje.

Kardinolo Jurgio Radvilos dovanotas šv. Stanislovo relikvijorius su donatoriaus herbu. Augsburgas, 1597. Vienos meno istorijos muziejus. Valdovų rūmų nuotrauka

Be skambių epitetų kunigaikščių Radvilų vietą ir reikšmę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje geriausiai iliustruoja keli iškalbingi statistiniai faktai. XV–XVIII a. kunigaikščiai Radvilos yra daugiausiai senajai Lietuvos valstybei senatorių (aukščiausių ir įtakingiausių pareigūnų) davusi didikų giminė – net 40. Tarp artimiausių Radvilų konkurentų – kunigaikščių Sapiegų buvo 38 Lietuvos senatoriai, o Lenkijoje grafai Potockiai turėjo 37 senatorių postus. Visos kitos didikų giminės tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje pagal aukščiausiųjų valstybės pareigūnų skaičių ryškiai nusileido Radviloms. Būtina pabrėžti, kad net trylika Radvilų buvo tapę Vilniaus vaivadomis, t. y. pirmaisiais pasaulietiniais Lietuvos senatoriais, svarbiausiais pareigūnais po valdovo. Taip pat dešimt Radvilų buvo Vilniaus kaštelionais. Net septyni Radvilos yra buvę Lietuvos kancleriais – iš esmės įtakingiausiais valstybės ministrais, arba faktiškaisiais ministrais pirmininkais, be kurių sankcijos Lietuvoje negaliojo net valdovo sprendimai. Kalbėta apie specialią valdovo išduotą privilegiją Radviloms saugoti svarbiausius Lietuvos valstybės dokumentus. Devyni Radvilos buvo tapę Lietuvos didžiaisiais maršalkomis, septyni – didžiaisiais etmonais, savo rankose turėję didžiausią karinę galią ir privalėję palaikyti pusiausvyrą tarp valdovo įtakos ir Abiejų Tautų Respublikos „bajoriškosios demokratijos“ funkcionavimo. Trys Radvilų giminės atstovai buvo tapę Katalikų bažnyčios vyskupais (vienas netgi buvo kardinolu) ir užėmė keturis sostus (du kartus – Vilniaus, po vieną kartą – Žemaičių ir Krokuvos).

Taigi, kai kuriais XV–XVIII a. periodais gausi ir išsišakojusi kunigaikščių Radvilų giminė, jos atstovams vienu metu užimant kelis svarbiausius valstybinius postus Lietuvoje, buvo faktiški Lietuvos valdovai. Ypač tai pasakytina apie net penkias iš eilės ėjusias Radvilų kartas nuo XVI a. pradžios iki XVII a. vidurio. Ir vėlesniais laikais kunigaikščiai Radvilos dažnai būdavo tarp Lietuvos politinio ir kultūrinio elito lyderių, bet daliai jų tuo metu akivaizdžiai trūko išsilavinimo ar tinkamų gebėjimų, nepalankiai jų veiklos galimybėms klostėsi ir tarptautinės aplinkybės. Be užimtų svarbiausių valstybinių postų Lietuvos valstybėje galima pastebėti ir nemažai kitų faktų bei situacijų (pvz., vedybų politika, valdovų tradicijomis sekančios reprezentacijos formos ir kt.), liudijusių ir liudijančių absoliučiai išskirtinį kunigaikščių Radvilų statusą, kurį būtų galima gretinti su valstybių valdančiųjų dinastijų ar pusiau suverenių kunigaikščių pozicijomis.

Valdovų rūmų nuotrauka

Kaip minėta, išskirtinę kunigaikščių Radvilų vietą ir įvairiapusę veiklą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei nuopelnus liudijantys materialūs paveldo reliktai dėl nepalankių istorinių aplinkybių (pirmiausiai karų ir Abiejų Tautų Respublikos padalijimų bei represijų XIX ir XX a.) nėra kompaktiškai saugomi vienoje ar keliose vietose – jie plačiai išblaškyti po Europą ir net pasaulį (pvz., šarvų esama netgi Niujorke). Dalis Radvilų vertybių yra itin senos, todėl sunkiai ir retai transportuojamos. Dėl to ne visos išlikusios įspūdingiausios kunigaikščių Radvilų relikvijos galėjo atkeliauti į parodą Vilniuje, bet svarbiausios jų pristatomos parodos stenduose ir bus publikuotos kataloge. Kita vertus, kunigaikščių Radvilų paveldas yra toks gausus, kad, atrenkant galimus transportuoti eksponatus, buvo reikalinga nemaža selekcija. Vis vien parodoje rodoma daugiau nei 350 eksponatų, surinktų iš bemaž 40 atminties institucijų (muziejų, bibliotekų, archyvų), bažnyčių, vienuolynų ir privačių kolekcijų, esančių septyniose pasaulio valstybėse – Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Šventojoje Žemėje (Jeruzalėje).

Iš Lietuvos institucijų daugiausiai ir įspūdingiausių vertybių tarptautinei parodai „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ paskolino Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, taip pat Bažnytinio paveldo muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus. Parodoje pristatomi ir Valdovų rūmų muziejuje saugomi su Radvilomis susiję eksponatai. Iš užsienio institucijų daugiausiai ir pačių įspūdingiausių eksponatų parodai paskolino Lenkijos paveldo institucijos – Varšuvos nacionalinis muziejus, Varšuvos karališkoji pilis, Krokuvos Vavelio karališkoji pilis, Vyriausiasis senųjų aktų archyvas Varšuvoje. Ypač pabrėžtina, kad vienas gausiausių rinkinių, kurį sudaro meno vertybės ir šeimos relikvijos, į parodą atkeliavo iš privačios Varšuvoje gyvenančio aktyvaus Lietuvos bei Lenkijos ir kitų kaimyninių kraštų bendradarbiavimo skatintojo, kolekcininko, mecenato kunigaikščio Motiejaus Radvilos, 2019 m. apdovanoto Lietuvos valstybės ordinu, kolekcijos.

Valdovų rūmų informacija