Unsplash.com nuotrauka

Aš nepažįstu taip savęs kaip Viešpats. Nežinau savo gelmių – kartais dėl nedrąsos, kartais dėl savo ribotumo. Kasdien Dievas atveria vis daugiau ir daugiau slėpinių apie mano sielą. Kai kurie atradimai nustebina, nudžiugina, kiti nugąsdina. Aš noriu pažinti save, todėl prašau Dievą atskleisti mano vidinį pasaulį, noriu, kad Dievas pažvelgtų į mano sielos gelmes, kad labiau save pažinčiau ir galėčiau tobulėti. Pažindama save mokysiuosi pažinti Dievą. Dažnai esu slėpinys pati sau. Ieškau savyje Dievo vaiko bruožų, kurie kuria mano sielą. Savo mažomis pajėgomis tobulinu tai, kas Dievo buvo tobula, turiu atrasti nuodėmės iškreiptus bruožus ir su Dievo pagalba, juos nugludinti. Manęs laukia viso gyvenimo darbas.

Man pačiai sunkiausia pažvelgti į savo gelmes, nes ten slepiasi mano mintys ir padaryti veiksmai, kuriuos įvardinu kaip nuodėmę. Mano vidinė gelmė yra pažeista. O pažeistoje sielos gelmėje mane pasitinka kenčiantis Dievas. Dažnai bėgu nuo kenčiančio Dievo, tos pareigos atpažinti savo negerus darbus ar netobulumus, o kartais ir nesugebu to padaryti. Tada kreipiuosi į Viešpatį. Maldoje prašau Dievo perverti mano sielą savo žvilgsniu, kad pajėgčiau pamatyti nepagražintą vaizdą, kad galėčiau įvardyti savo sielos sveikatą. Dievas atsargiai sluoksnis po sluoksnio artėja prie mano gelmėje paskandintų nuodėmių ir kviečia jas išpažinti. Jeigu aš myliu Dievą, mano pažeista sielos gelmė stoja liudyti prieš mane. Giliai nuskandinta nuodėmė daro savo griaunamą slaptą darbą mano sieloje ir aš atsiduriu iškreiptoje tikrovėje. Dievas mano sąmonėje tampa gąsdinančiu, baudžiančiu, o ne gydančiu Dievu. Jei žinočiau, kad Dievas yra ir gydantis, atneščiau savo sielą Jo meilei ir pasigailėjimui. Ir mano vidinės gelmės atsivertų prieš mane. Ta gelmė, kurios aš dar nepažįstu.

Jeigu aš pasitikiu Dievu, viską Jam nešiu, ką randu sieloje. Nesislapstydama ir nebijodama. Mano pažeista siela net nebemoka garbinti Dievo. O atsivėrusi sielos gelmė ir yra slaptasis pasaulis, kuriame slepiasi mano išpažįstamas Dievas. Sielos gelmėje yra piešiamas Dievo veidas, kur gimsta mano santykis su Dievu. Santykis, kuris pradeda nebe vienišos gyvenimą, bet džiaugsmą Dievo bendrystėje. Aš atsakinga už savo sielos gelmę. Už jos tyrumą. Už jos slėpinius. Už gelmės pasaulį, į kurį žengiu su pagarba. Ir turiu stengtis, kad sielos gelmė būtų verta pagarbos – ir mano, o svarbiausia, Dievo. Aš turiu saugoti sielos gelmę ne tik nuo nuodėmės, bet nuo smulkmenų ir kasdienybės šiukšlių, nepageidaujamų ir negeranoriškų žvilgsnių. Turiu laikyti savo sielos gelmę Dievo slaptoje. Ir visada turiu atsiminti, kad mano sielos gelmėje slepiasi Dievas. Ten turiu laukti Dievo, ten turiu Jį pasitikti, ten turiu Dievą garbinti, Jam dėkoti, prašyti ir laukti palaiminimo. Sielos gelmėje vyksta mano gyvenimas su Dievu.

Pixabay.com nuotrauka

Aš turiu nuolat rengti savo sielos gelmę susitikti su Dievu. Susitikti su Juo maldoje, apmąstymuose, kasdieniniuose darbuose, kančioje ir džiaugsme. Man turi užtekti Viešpaties. Atėjęs Dievas į mano sielos gelmę, ją atveria prieš mano akis, Jis taip pat atsiveria Pats. Kiek patiriu nuostabos pamatydama ir gerų sumanymų, gerumo puoselėjimo ir susitikimo su Dievu asmeniškai. Jis ištaria man žodį, o aš atsakau. Užsimezgęs dialogas kuria tvarius santykius ir panardina į Dievo pasaulio gelmę. Koks stebuklas – Dievas leidžia, kad mano sielos gelmė susitiktų su Dievo slėpinio gelme ir į jų susitikimo vietą būčiau pakviesta aš. Neverta, bet išrinkta žengti Dievo pėdsakais į Jo bendrystę.

Mano sielos gelmių slėpiniai atveriami per išpažintį. Viešpats palydi mane prie klausyklos, sėdasi kunigo vietoje ir man atleidžia. Atleidžia mano sielos gelmės netobulumus. Nuodėmė yra svetima sielos gelmėje. O kad aš pati nebūčiau svetima savo sielos gelmei, jos pasauliui, peržvelgiu savo santykį su Dievu, Bažnyčia, su artimaisiais. Dievas yra slaptose mano sielos gelmėse – Jis gludina mano sielą ir Pats atsiskleidžia mano žvilgsniui. Dievas prieina prie mano ribotumo, ir mano siela gieda susitikimo su Juo giesmę. Norėčiau, kad Dievas mano sielos gelmėje galėtų ilsėtis, galbūt galėtų net nustebti, kokia ji pasiruošusi Dievą priimti. Dievas sielos gelmėje neieško klaidų – Jis ją palaimina savo apsilankymu. Jis pakylėja mano sielą prie savęs. Kai netikėtas gerumas užlieja mane, tai galiu numanyti, kad Dievas pakalbino mano sielą, pakvietė bendravimui ir draugystei.

Mano gelmėje vyksta slaptasis mano vidinis gyvenimas. Tas vidinis gyvenimas yra paslėptas nuo pašalinių akių. Čia ruošiu susitikimo vietą su Dievu. Noriu patikėti savo mintis, žodžius ir veiksmus tik Dievui. Sielos gelmėje aš mokausi. Ten daug išminties, nes mano sielos gelmę yra pamilęs Dievas. Man gera, jei Dievas mano sielos gelmę atranda, kaip savo poilsio ir atokvėpio vietą. Tegul tai būna Dievui dar vieni namai. O kad pasaulio žmonių širdys būtų Namai Dievui – mūsų išpuoselėti ir paruošti lyg meilės kalba Dievui. Meilės vieta Dievui. Mano atsidavimo išraiška Jam – vieninteliam vertam pagarbos, vieninteliam, kuriuo pasitikiu ir kurį pripažįstu savo Viešpačiu.

Pixabay.com nuotrauka

Tegul mano sielos gelmė būna ta vienintelė vieta, kuri yra skirta tik Dievui. Slėpininga vieta. Savo sielos gelmėje aš nebijau atsiverti Dievui – tai mano buveinė. Čia aš kviečiu ateiti Dievą. Čia Dievas kreipiasi į mane kaip į savo vaiką, kaip į niekada neužmirštamą sielą, į Jo sukurtąją sielą, kurią Jis vienintelis geriausiai pažįsta. Mano sielos gelmėje gimsta artimas santykis su Dievu, kur tikiuosi keisis mano siela Dievo prisilietimu ir mano atsidavimu Jam. Įžengęs į mano sielą, Dievas pakeičia visą mane supančią tikrovę ir mano žvilgsnį į tą tikrovę. Aš panašėju į Dievo atspindį Jo malonės dėka, Jo apsilankymo mano sieloje dėka. Stoviu prieš mane atsiveriančią tikrovę Dievo palydėta ir jaučiu, kad mano atsiverčiantys gyvenimo puslapiai parašyti Dievo ranka. Parašyti slaptoje mano sielos gelmėje.