Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.
    Įeinant į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“
    Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite ir pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko.
    Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė ant žemės Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.
    Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“
    Ir tarė jam „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave“.

Skaitiniai ABC (614)

2 Kar 5, 14–17: Sugrįžęs pas Dievo žmogų, Naamanas išpažino Viešpatį

Ps 98, 1. 2–4. P.: Savo išganymą Viešpats apreiškė pagonims.

2 Tim 2, 8–13: Jei ištversime, su Kristumi ir karaliausime


Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Evangelijos aprašytame įvykyje Jėzus kažko ypatingo lyg ir nepasakė, atkreipdamas dėmesį, kad padėkoti už malonę sugrįžo tik vienas iš dešimties. Tai neteisinga, liūdna – tačiau, deja, labai jau įprasta. Jėzui padėkos reikėjo tikrai ne iš puikybės.

Gėrio darymas, dovanojimas ir pagalba nėra vien svetimos problemos sprendimas, tai kito asmens priėmimas į savo širdį, savęs paties dalijimas, o tuo būdu – giliausias vienijimasis meilėje, ko Dievas labiausiai trokšta, ko mūsų išmokyti ir buvo atėjęs Jo Sūnus. Ne veltui sakoma, kad gėrį dalijantis žmogus išdalija visą save, savo gyvenimą.

Tačiau meilė, savęs dovanojimas, kitam skirtas vienybės veiksmas siekia, kad ir antroji pusė atsakytų tuo pačiu, kad ir jai taptum svarbesnis ir artimesnis. Deja, kaip tą kartą devyni iš dešimties, taip ir šiandien daugybė žmonių nori matyti vien save ir savo reikalus, o artimą ir Dievą, iš kurių nesidrovi prašyti pagalbos, suvokia tarsi savo gerovės įrankius, o ne save dalijančius asmenis. Taip gaunamos dovanos, bet atstumiamas jų davėjas, kuris iš tiesų yra daug daugiau. Taip daugybė elgiasi su Dievu ir su žmonėmis. Mes prašome malonės, kad už patiriamo gėrio visada pastebėtume, įvertintume ir priimtume jį dovanojančio Dievo ar žmogaus širdį.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai