Unsplash.com nuotrauka

Kai kartais esti išgydoma tik žmogaus kūno negalia, o siela, apsunkinta nuodėmių naštos, sunkiai tebeserga – tai nėra tikras išgydymas, o tik dalinis, Kristaus krauju išgelbėtojo nepadarantis vertu įžengti į amžinąjį Dievo Karalystės džiaugsmą (žr. Mt 5, 20). Kas iš to, jei, pavyzdžiui, per vidinio išgydymo pamaldas žmogus, už kurį buvo meldžiamasi, būtų išlaisvintas iš nuolat fizinį skausmą kėlusio dieglio; už tai valandėlę padėkotų Dievui bei maldos užtarėjams, bet, išėjęs iš bažnyčios, greitai užmirštų, ką gavo, ir vėl iki ausų pasinertų į savo nuodėmingų įpročių liūną? Nedėkoti Dievui už Jo geradarybes – tebesirgti dvasinio drungnumo raupsų liga. Kai kas nors, sirgdamas, maldauja Dievą pagalbos, ir dėl begalinio Jo gailestingumo esti išgydomas (dažnai tarpininkaujant kompetentingiems medikams ir gerdamas vaistus), bet net vėliau nebeprisimena, ką Aukščiausiasis jam suteikė ir Jo negarbina, tai – nepagarbiausias kūrinio nugaros Kūrėjui atgręžimas.

Kaip galima pamiršti Dievą, kuriam kiekvieno žmogaus vertė nepalyginti didesnė nei milijonų žvirblių egzistencija (žr. Lk 12, 7)? Kai asmuo savo dėmesį pernelyg sufokusuoja tik į gautą dovaną, užmirštamas jos Davėjas. Tai – dvasinis sielos paralyžius, nes džiaugsmas regimu dalyku – sveikatos atgavimu – visiškai užgožia individo atmintį, nustelbia jo visas kitas mintis, ir jam suteikta ypatinga Neregimojo dosnumo malonė nutolsta nuo jo sąmonės šviesmečiais...

Kai Jėzų, keliaujantį į Jeruzalę (Lk 17, 11), pasitiko dešimt raupsuotų vyrų, besišaukiančių, kad Jis jų pasigailėtų, Jis norėjo išgydyti jų kūnus ir dar labiau – sielas, bet negalėjo. Troško, kad jie būtų pirmiausia išlaisvinti iš savo kalčių, dvasiškai praregėtų ir, pasveikę iš raupsų ligos, nuolat dėkodami šlovintų Viešpatį. Negalėjo ne dėl to jiems suteikti išgydymo pilnumą, kad Jo absoliuti gydančios meilės jėga būtų kažkiek pasilpusi (juk Dievo Sūnus negali keistis – Jis bei Jo galybė tokia pat veiksminga vakar, šiandien ir per amžius; žr. Žyd 13, 8), bet kad jie stokojo dieviško tikėjimo išminties, be kurios nėra kelio į Išganymą.

Tik vienintelis išgydytasis samarietis buvo išgelbėtas iš nuodėmių naštos, temdančios sveiko proto mąstymą, bei kūno raupsų, nes, būdamas atviraširdis malonei, suprato, kad prieš vykdant Jėzaus nurodymą eiti pasirodyti žydų kunigams, pirmiausia būtina paklusti savo jautrios sąžinės balsui, liepiančiam su didžiu dėkingumu bei nuolankumu grįžti pas Tą, be kurio nėra nieko... Iš pažiūros samarietis nepakluso Jėzui, ir, grįždamas pas jį, ignoravo paklusnumo Dievui dorybę. Ne, jis čia pasielgė tobulai, nes, išgirdęs širdyje vidinį Jėzaus balsą: „Grįžk pas Mane!“, neįsileido jokių abejonių ir, su tvirtu įsitikinimu apsisukęs 180 laipsniu kampu, drąsiai nukreipė savo žingsnius atgal... Jis vadovavosi išmintimi: „Rabinai palauks, suspės mane pamatyti, o Jėzus, kai kviečia, laukia žaibiško žmogaus apsisprendimo ir jį patvirtinančio konkretaus veiksmo“.

Kun. Vytenis Vaškelis.

Evgenios Levin nuotrauka

Šv. Bernardas Klervietis ne tik apie minėtą svetimšalį rašė: „Laimingas tasai samarietis, kuris žinojo neturįs nieko, ko nebūtų gavęs; todėl jis išsaugojo jam patikėtą brangenybę ir dėkodamas grįžo pas Viešpatį. Laimingas, kas gavęs atskirų malonės dovanų grįžta pas Tą, kuriame slypi visų malonių pilnatvė, ir mes, kaip nepasirodome nedėkingi, savyje paruošiame vietą tai malonei, idant taptume verti dar didesnių dovanų. Mat gyvenime tobulėti mums trukdo vienintelis dalykas – mūsų nedėkingumas“. Nedėkoti Dievui už Jo geradarybes – nepateisinamai savintis viską, kuo naudojamės ir ką vartojame. Tada labiau tapatinamės su kūriniais, o ne su Kūrėju, ir dvasiškai apiplėšiame save, nes griebiame tai, ką matome, ir ignoruojame tai, kas mus turės palydėti į anapusybę... Tik nuosaikumo dorybė neleis mums dvasiškai apžlibti: mokėsime dėkingai mylėti Dievą, suvokdami, kad užvis svarbiau visa širdimi netrokšti praeinančių dalykų, mažinančių mūsų dvasinį alkį Jam. Kad maldingai budėti – savyje tiesti malonės kelią Jam, idant juo galėtų eiti ir kiti...

Šv. Sarbelijus įžvalgiai bylojo: „Žemėje nepradėk nieko, kas neturi tikslo danguje; neik keliu, jei jis nesibaigia danguje. Penkių juslių nepakanka, jas papildys tavo jautrumas. Negali tapti šventuoju, prieš tai netapęs žmogumi“.

Devyni iš raupsų išgydytieji raidiškai pakluso Jėzui ir nuėjo pasirodyti kunigams. Niekur nerašoma, kad dėl to, jog jie negrįžo drauge su samariečiu padėkoti Dievo Sūnui už išgydymą, susilaukė tam tikrų bėdų. Tikėtina, kad jie vėliau suprato savo klaidą ir, kai galbūt susitiko su Jėzumi, Jam iš širdies dėkojo... Jie tikrai turėjo brangaus laiko susiieškoti Jėzų ir, sekdami bevardžio samariečio pavyzdžiu, iš dėkingumo parpuolę prieš Mokytoją, Jį pagarbinti ir su tikėjimu priimti iš Jo žmogaus esybę perkeičiančią išgelbėjimo brangenybę (žr. Lk 17, 19).