Unsplash nuotrauka

„Aš kartais juokauju, kad nėra didesnio pacifisto nei karys. Priežastis, kodėl esame pacifistai ir nenorime karo, yra ta, kad mes tą karą matėme. Aš asmeniškai mačiau, kaip atrodo Bosnija, mačiau, kaip atrodo Afganistanas ir Irakas“, – teigia Lietuvos kunigaikščio Vaidoto mechanizuoto pėstininkų bataliono vadas pulkininkas leitenantas Eugenijus Lastauskas. Kartu su Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos analitiku viršila Tomu Čeponiu jis diskusijų festivalio „Būtent“ diskusijoje „Atsargiai – taikinys jūsų protas“, kurią moderavo Laimis Bratikas, kalbėjo apie strateginės komunikacijos svarbą šiandienėje karyboje. 

Karyba ir komunikacija

Pokalbį, vykusį „Atsparios Lietuvos“ palapinėje, kurią kartu su partneriais organizavo Vilniaus politikos analizės institutas, L. Bratikas pradėjo akcentuodamas, kad dar žymusis senovės Kinijos karo teoretikas Sun Tzu akcentavo, jog geriausia užimti kraštą nekariaujant ir taip turėti jį nesugriautą. „1933 metais majoras Vytautas Bulvičius knygoje „Karinis valstybės rengimas“ visą skyrelį pavadina „Dvasinis karas“ ir ten aprašo komunikacinius dalykus. Kariškiai tai vadina nekinetinėmis operacijomis. Kokia komunikacijos svarba karyboje?“ – klausė moderatorius.

E. Lastauskas savo kalbą pradėjo cituodamas kitą karo teoretiką, iš Prūsijos kilusį Karlą von Clausewitzą. Jo teigimu, karas yra vienas iš užsienio politikos metodų. „Kiekviena valstybė apsibrėžia savo užsienio politiką ir jai įgyvendinti turi keturis įrankius: diplomatiją, ekonomiką, kultūrines informacines ir karines priemones. Karas yra užsienio politikos tęsinys. Skirtingai nuo kitų išvardintų įrankių, karui yra būdingi keletas dalykų. Karui būdinga prievarta. Karui būdingas neaiškumas. Labai svarbu, koks yra karo tikslas. Karu siekiama ne sunaikinti priešo kariuomenę, o priversti oponentą elgtis taip, kaip tu nori. Tačiau tai galima padaryti tiek kariaujant, tiek pasitelkiant kitų priemonių, pavyzdžiui, įtikinėjimą“, – pabrėžė pulkininkas leitenantas.

Tomas Čeponis, Eugenijus Lastauskas, Laimis Bratikas (VPAI nuotr.)

E. Lastausko teigimu, seniau galimybės įtikinti oponentą pasitelkiant komunikaciją buvo sudėtingesnės. Tuo tarpu dabartinės komunikacijos priemonės leidžia pasiekti žymiai didesnį skaičių žmonių ir taip daryti jiems poveikį. „Taip karinis konfliktas truputį pasikeičia, ir kariuomenėse atsiranda psichologinių operacijų elementas. Pereinama prie operacijų, kuriose naudojami ne tik ginklai, bet ir žodis“, – kalbėjo Lietuvos kunigaikščio Vaidoto mechanizuoto pėstininkų bataliono vadas.

Ne kariauti, bet atgrasyti

Anot E. Lastausko, šiandien kariuomenę vis dar yra apraizgę kai kurie gajūs stereotipai. Vienas tokių, jo teigimu, yra įsitikinimas, kad pagrindinis kario darbas – kariauti. „Ne kartą esu sutikęs žmonių, kurie per pratybas pamatę karį klausia, ar dabar jau bus karas. Aš tokiu atveju pateikiu analogiją su policininku, nes juk sutikę policininką nemanome, kad mus tuoj apvogs ir mums prireiks jo pagalbos. Lietuvos kariuomenės ir karių uždavinys kaip tik yra pasiekti, kad karas neįvyktų. Aš kartais juokauju, kad nėra didesnio pacifisto nei karys“, – akcentavo pulkininkas leitenantas.

Jo teigimu, priežastis, kodėl kariai yra pacifistai ir nenori karo, yra ta, jog jie savo akimis tą karą matė. „Aš asmeniškai mačiau, kaip atrodo Bosnija, mačiau, kaip atrodo Afganistanas ir Irakas. Mačiau, kas atsitiko su Jugoslavija, kuri 1989 metais mums čia atrodė kaip rojus, į kurį norėjosi keliauti, kad parsivežtume džinsų, magnetofonų ar kitų dalykų. Tačiau penkerius metus ten vykęs karinis konfliktas buvusią Jugoslaviją, o ypač Bosniją ir dalį Serbijos nubloškė į atsilikimą“, – kalbėjo karys.

„Šiandien kiekvieno Lietuvos kario uždavinys yra padaryti, kad karas neįvyktų. Jei mes žvelgsime į kariuomenės funkcijas, tai pirmoji užrašyta labai aiškiai – atgrasyti potencialų agresorių nuo Lietuvos puolimo. Ir tik tokiu atveju, jei to padaryti nepavyktų, ginti Lietuvos teritorinį vientisumą kartu su sąjungininkais arba savarankiškai. Kiekvienas priesaiką davęs karys deklaruoja, kad taip myli jus, kad už tai gali paaukoti net savo gyvybę. Kiekvienas iš mūsų duodame priesaiką negailėti jėgų ir gyvybės ginant Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę. Paradoksas yra tas, kad būtent toks mūsų pareiškimas, jog ginsime valstybę bet kokia kaina, yra vienas esminių atgrasymo veiksnių“, – pridūrė E. Lastauskas.

Pulkininkas leitenantas pasakojo augęs Radviliškyje, kur tikimybė „gauti į liulį“ buvo nemaža, todėl visi sportuodavo – ir moksliukai, ir ne. „Visi daužydavo kriaušę ne dėl to, kad labai patiko, bet tiesiog dėl būtinybės. Jei nesportuosi, tuoj kas nors prisistatys. Kariuomenės valia ginti savo valstybę, kaip ir kiekvieno asmens valia gintis, yra atgrasymo faktorius. Visa tai verčia kiekvieną potencialų agresorių smarkiai pagalvoti prieš imantis veikti“, – pabrėžė E. Lastauskas.

Čia, anot jo, labai svarbi yra komunikacija, nes potencialus agresorius turi žinoti, kad valstybė ir piliečiai yra pasirengę gintis. „Didžiausia tragedija man, kaip kariui, būtų ta, jei mes kur nors ties Kaunu sumuštume tris priešo tankų divizijas, ir jis tik tada imtų krapštyti galvą sakydamas, jog nežinojome, kad jie tokie tvirti. Tai būtų didžiausia tragedija, nes daug Lietuvos žmonių žūtų ar būtų sužaloti, būtų sunaikinta daug turto. Tad mums svarbu iškomunikuoti žinutę, kad priešas geriau čia net nelįstų. Antra svarbi žinutė, kuri veikia kaip atgrasymas, yra jūsų visų pasakymas, kad mylime savo valstybę ir nenorime, kad kas nors atėjęs iš šono spręstų mūsų likimus, kaip kad sprendė 1939 metais mus pasidalinę Hitleris su Stalinu. Trečias dalykas, kalbant apie žinutę ir atgrasymą, yra labai svarbu būti ne vienam. Mano draugai, kurie kadaise mokėsi Panevėžio sporto mokykloje ir eidavo skambinti į Telekomą, sakydavo, kad po mažiau nei penkiolika nevaikšto. Penkiolika reikšdavo, kad viskas bus gerai, o jei mažiau – gali būti nuotykių. Tad, tariant rimčiau, mums svarbu, kad šiuo atveju mes atgrasymą vykdome kartu su NATO sąjungininkais“, – kalbėjo pulkininkas leitenantas. 

Paklaustas, kaip komunikacija veikia parengiant karius, E. Lastauskas akcentavo, jog neužtenka vien aprūpinti karių modernia ginkluote, būtinas ir jų psichologinis parengimas. 

„Pirmas dalykas yra sutikti į dalinį atėjusius jaunus vaikinus ir merginas, pasiunčiant jiems tiesioginę žinutę, kad jūs esate didvyriai. Daugelis tą žinutę sutinka skeptiškai ir mano, kad koks aš čia didvyris, kai man tik devyniolika. Mes tada paaiškiname, kad jie yra didvyriai, nes atėjo į Lietuvos kariuomenę ne patirti nuotykių, o pasiaukoti. Kariuomenė nėra apie brandą, fizinį sustiprėjimą, ji yra apie pasiaukojimą. Kariuomenėje pasiaukojimo lygis yra aukščiausias, nes duodama priesaika nesigailėti jėgų ir gyvybės saugant kitus. Koks kilnus turi būti karys, kad aukotųsi dėl kito, kad tą akimirką, kai visi bėgs, jis eitų į pavojų“, – akcentavo Lietuvos kunigaikščio Vaidoto mechanizuoto pėstininkų bataliono vadas.

Antras dalykas, kurį, anot jo, siekiama iškomunikuoti, yra tai, kad mano, kaip vado, interesai yra antroje vietoje, o jūsų yra pirmi: „Mes jiems stengiamės iškomunikuoti, jog kariai yra mūsų pats brangiausias turtas, ir mes viską darysime, kad jiems būtų tik geriau. Gal jiems ne visada tai patiks, bet ir vaikui ne visada patinka, kai mama liepia valytis dantis. Bet juk tai tik dėl vaiko, kuris po to ilgainiui tai suvokia. Mes siekiame juos sustiprinti ir padaryti ne tik geresniais kariais, bet ir geresniais žmonėmis, piliečiais.“

Informacija visada tarnavo ir kaip ginklas

Tuo tarpu Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos analitikas viršila T. Čeponis, reaguodamas į kolegos išsakytas mintis, akcentavo, jog žmonijos istorijoje nuo pat neatmenamų laikų informacija, nepaisant skirtingų egzistavusių priemonių, visada buvo išnaudojama ir kaip karo įrankis: „Jei buvo galimybė apgauti savo priešininką, jį suklaidinti, pasikleisti apie jį kažkokį gandą, tai būdavo išnaudojama.“ 

„Čia mes prieiname prie to, kad tam tikros valstybės, kurios yra didelės, turi branduolinį ginklą ir nėra demokratijos, išnaudoja informacinio poveikio priemones, vadinamuosius informacinius karus. Tai yra žymiai paprasčiau, nei sukurti branduolinį ginklą ar povandeninį laivą. Tai yra pigiau. Mes žinome, kad tokiems projektams kaip „Sputnik“, RT yra išleidžiamos didžiulės sumos, bet vis tiek tai yra pigiau nei įprastinė karinė mašina. Tačiau svarbu paliesti ir tai, kad informacinio poveikio priemonės yra naudingiau nei kinetinis karas. Kaip jau minėta, jei mes pereiname į kinetinį karą, kuriame šaudoma, sprogdinama, mes tikrai daug ką sunaikiname, ir praktiškai prireikia dešimtmečių ar net šimtmečių viskam atkurti. Jei mes esame puolantieji, tai mes ir turime viską atstatyti. Be to, informaciniai karai yra sunkiausiai atpažįstami“, – pabrėžė T. Čeponis.

Jis pasakojo apie tai, kad, norėdami įstoti į NATO, mes turėjome įgyvendinti tam tikrus reikalavimus. Viena tokių disciplinų buvo psichologinės operacijos. „Kada tie žmonės buvo apmokyti, jie grįžo į Lietuvą ir pamatė, kas vyksta mūsų informacinėje erdvėje. Jų nustebimui, jau tuo metu buvo vykdomos priešiškos informacinės kampanijos prieš Lietuvos gyventojus. Buvo akivaizdu, kad nėra tikslo laukti kinetinio karo, reikia kažką daryti jau dabar. Ta informacija buvo perduota į aukštesnius lygmenis ir džiaugiamės, kad buvo tiek karinis, tiek politinis suvokimas, jog šioje srityje būtina kažką daryti. Buvo suvokta, kad, jei mes šioje srityje nesivystysime, tai tapsime vis labiau ir labiau pažeidžiami. Galima pasidžiaugti, kad šioje srityje žengėme į priekį ir dabar savo patirtimi galime pasidalinti ir su kitomis NATO valstybėmis“, – kalbėjo analitikas.

Jo teigimu, siekdami įvertinti prieš Lietuvą vykdomų informacinių kampanijų apimtį, analitikai turi įsivedę vadinamąją taikinių sistemą ir bando identifikuoti, taikinius, į kuriuos yra nusitaikiusios tos informacinės kampanijos. „Tai, aišku, yra Lietuvos istorija. Be to, tai yra Lietuvos kariuomenė, politinė sistema, vidaus ir užsienio politika. Be to, reikia pasižiūrėti į komunikacines priemones, kurias regime. Jei savo atmintyje grįžtumėte atgal, tai prisimintumėte laikotarpį, kai tokių žinomų žiniasklaidos priemonių iš Rusijos kaip ir neturėjome. Vėliau jos viena po kitos pradėjo atsirasti. Pamenu, kai pats po ilgesnės komandiruotės grįžau į Lietuvą, net nebuvo pradėtas rodyti vienas iš Rusijos televizijos kanalų, tačiau žiniasklaidoje jau buvo vienas straipsnis apie tai, kad Rusijos propaganda ateina į Lietuvą. Mes puikiai supratome, kam tas kanalas steigiamas. Ir neapsirikome. Lėšos nėra leidžiamos bet kam, jos skirtos tikslams pasiekti. Tas tikslas, manau, yra kad Lietuvos piliečiai nesijaustų savo valstybės savininkais, kad nesijaustų čia gerai. Tokie žmonės kritiniu atveju nebūtų ir savo valstybės gynėjais“, – pabrėžė T. Čeponis.

Papildydamas kolegą, E. Lastauskas papasakojo dar kelis konkrečius pavyzdžius, susijusius su prieš Lietuvą nukreiptomis informacinėmis kampanijomis. „2014 metų gruodžio mėnesį buvo kilusi tokia bjauri situacija su Rusijos pajėgų permetimu į Kaliningrado sritį. Tuo pat metu viena mūsų žiniasklaidos agentūrų gavo elektroninį laišką iš vienos neva ES sveikatos priežiūros organizacijos. Jame buvo klausiama, ar žinote, kad Amerikos kariui, o tuo metu Lietuvoje, vos prasidėjus Krymo įvykiams, pagal operaciją „Atlantic Resolve“ buvo dislokuoti  JAV kariai, tarnavusiam Lietuvoje grįžus namo buvo diagnozuotas Ebolos virusas? Tuo metu visas pasaulis ėjo iš proto dėl Ebolos. Dar buvo rašoma, kad tas eilinis, prieš grįždamas namo, buvo aplankęs ir vaikų namus. Įsivaizduokit dabar antraštę „Vaikų namus lankiusiam amerikiečių kariui diagnozuotas Ebolos virusas“. Galime po to sakyti, kad to nebuvo, jog čia melaginga naujiena, tačiau efektas pasiektas – Amerikos karys pavaizduojamas kaip keliantis mirtiną grėsmę. Siekiama to, kad Lietuvos žmonės nenorėtų ar kritiškai žiūrėtų į jų saugoti atvykstančias tarptautines pajėgas“, – pasakojo E. Lastauskas.

Be to, jis priminė ir 2015 metais vykusias pratybas „Sabre Strike“, kai programišiai įsilaužė į jungtinio štabo vieną iš puslapių ir pakeitė pratybų, kurios buvo gynybinės, tikslą. „Parašoma, kad pratybos yra orientuotos į puolamąsias operacijas ir planuojama, kaip užimti Kaliningrado sritį. Tada „Komsomolskaja Pravda“ tą pačią dieną paleidžia straipsnį, kad programišiai atskleidė tikrus NATO tikslus Baltijos šalyse. Šiuo atveju efektas yra parodyti, kad NATO yra grėsmė, ir visa Rusija turi susitelkti, nes pasienyje rengiamos jos antpuolį repetuojančios pratybos. Aišku, ši žinia labiau skirtai Rusijos vidaus vartojimui“, – pasakojo karys.

Jo teigimu, tokių istorijų netrūksta ir daugiau. Būta melagingų naujienų apie tai, kad vokiečių karys Jonavoje išprievartavo mergaitę, o šiais metais buvo paleista žinia, kad pratybų metu prisodrinto urano sprogmenys nukrito į Nerį ir Nemuną ir užteršė visą Neries baseiną. „Visiškas absurdas, tačiau tuo siekiama, kad žmonės pasakytų, kad gal nereikia čia tų pratybų, kad jos pridarys kažko blogo“, – aiškino E. Lastauskas.

Kariuomenė keičiasi

T. Čeponio teigimu, šiandien svarbu kalbėti ir apie tai, kaip per nepriklausomybės laikus pasikeitė pati kariuomenė. „Sveikintina, kai piliečiai nori žinoti apie kariuomenę ir kelia klausimų norėdami ją įvertinti. Tai rodo, kad gyvename demokratijoje ir laikai pasikeitė. Kai prieš 25 metus pradėjau savo tarnybą, mano pirmasis vadas, ko gero, sakė, kad, jei pamatai žurnalistą, tai pirmiausia bėk, pribėgsi prie manęs, o mes ten jau su juo kaip nors. Nuo to laiko viskas smarkiai pasikeitė ir visos pasaulio kariuomenės yra atviresnės. Mes puikiai suprantame, kad gyvename demokratijose, jog visuomenės domisi valstybės gynybos klausimais, kurie yra pernelyg svarbūs, kad būtų palikti tik nedidelei profesionalų grupei“, – teigė viršila.

„Mes turime fantastiškų žmonių. Jaunoji karta yra puiki ir geresnė nei manoji, o aš gimęs 1977 metais. Jų užsidegimas, jų laisvė, jų noras mokytis ir priimti naujus dalykus žavi. Mano didžiausias rūpestis buvo ne tas, ar jie eis ir dalyvaus pratybose, ar norės atlikti užduotis, tačiau tai, kad nepersitemptų, kad nesiimtų daryti daugiau, nei gali šiuo metu“, – kalbėjo E. Lastauskas.

Lietuvos kunigaikščio Vaidoto mechanizuoto pėstininkų bataliono vadas pasakojo istoriją apie tai, kaip jo dalinyje praėjusiais metais tarnavo trys vyrukai – vienas buvo iš Visagino, vienas iš Šalčininkų, vienas iš Rudaminos krašto. „Kai jie atėjo tarnauti, nekalbėjo nė žodžio lietuviškai. Baigus tarnybą, jų gebėjimas bendrauti lietuviškai jau buvo panašiai kaip mano lygmens. Aš su jais asmeniškai kaip vadas praleidau ne vieną valandą tiesiog bendraudamas, šnekėdamasis. Mano žinutė visiems jų vadams buvo tokia: žiūrėkit, bičiuliai, tai yra išskirtinai mums svarbūs žmonės, Kai kurie Lietuvos piliečiai dėl tam tikrų aplinkybių turi mažesnį suvokimą ir mažesnę integraciją į bendrą Lietuvos visuomenę, ir mūsų užduotis yra padaryti, kad šie žmonės maksimaliai komfortabiliai jaustųsi Lietuvos kariuomenėje. Mums svarbu, kad jie jaustųsi gerai dėl to, ką daro, ir svarbu, kad jie įgytų reikalingų įgūdžių. Šiuo atveju nėra jokio skirstymo. Pas mus yra tarnaujančių ir karaimų, ir totorių, ir judėjų, ir lenkų, ir rusų“, – pasakojo E. Lastauskas.

Pritardamas jam, T. Čeponis klausė: ką daryti, kad jaunuoliai norėtų eiti tarnauti į kariuomenę? „Manau, kad tai yra ne tik kariuomenės, bet visos valstybės rūpestis. Manau, jog reikia pradėti nuo pat ankstyvo amžiaus, kai galima kalbėti per komiksus, piešinukus, kompiuterinius žaidimus. Jie turi būti apie Lietuvą, mūsų istoriją. Nors kartą iki to laiko, kol žmogus ateina į kariuomenę, su juo turi būti pašnekėta apie pilietiškumą“, – pabrėžė jis.

Projektą „Kintančios dezinformacijos kaukės“ iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.