Evgenios Levin nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš rugsėjo mėnesio „Artumos”  numerio. 

Kai prieš 30 metų Lietuva pradėjo laisvintis, atsikūrė ir Lietuvos Caritas. Kuo ši organizacija svarbi Bažnyčiai? Kokia jo misija ir užduotis nūdien, kai skurdo formos keičiasi, o Lietuvoje yra ir daugiau nevyriausybinių organizacijų, padedančių vargstantiesiems? Kokia Carito ateitis? Apie tai kalbasi Violeta BIČKAUSKIENĖ, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos Carito koordinatorė, kunigas Andžejus BYLINSKIS, Vilniaus Šventosios Dvasios parapijos vikaras, Sandra HABDANKAITĖ, Kauno Pal. Jurgio Matulaičio parapijos atstovė, dirbanti su jaunimu, Arūnas KUČIKAS, Carito Tarybos pirmininkas, dr. Irena Eglė LAUMENSKAITĖ, humanitarinių mokslų daktarė, socialinių mokslų docentė. Pokalbį moderuoja Deimantė BUKEIKAITĖ, Carito generalinė sekretorė.

Kas yra Caritas?

Deimantė: Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Deus caritas est („Dievas yra meilė“) įvardija, kad giliausia Bažnyčios prigimtis reiškiasi trejopa užduotimi: Dievo žodžio skelbimu, sakramentų šventimu ir gailestingosios meilės tarnyba (diakonia) (plg. 25 sk.) Šios užduotys vienodai reikšmingos ir viena kitą papildo. Diakonija apima caritą, nes caritas lotyniškai reiškia gailestingąją meilę.

Eglė: Sakyčiau kitaip. Caritas nėra gailestinga meilė, kaip mes ją suprantame, – padedu silpnesniam, nes man jo gaila. Caritas yra daugiau nei diakonija, tai – pati Bažnyčios šerdis. Caritas yra ta meilė, kuria tikintieji atpažįsta, kad jie yra Dievo mylimi, ir atsiliepia. Jeigu aš pats tos meilės nepažinau, negalėsiu jos nešti kitiems, nes tai bus ne tarnystė, o tarnyba, ir mes tapsime bažnytinės socialinės pagalbos struktūra. Ilgą laiką taip ir buvo. Pradžioje Caritas tik padalindavo sriubos, drabužių, duodavo vaistų. Tai buvo tinkama tuo laiku, kai visko stigo. Tačiau šią patirtį kol kas sunku įveikti, nes iki šiol žmonės, išgirdę minint Caritą, įsivaizduoja būrelį moteriškių, kurios truputį pavaiko, bet vis dėlto padalina stokojantiems, ką žmonės būna sunešę. Tačiau tai iš esmės nėra Caritas.

Manau, kad būtinas Carito atsinaujinimas kyla iš Bažnyčios užduoties liudyti Dievo meilę ir taip neregimą Dievą padaryti pasauliui regimą.

Doc. dr. Irena Eglė Laumenskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Andžejus: Kartais sakau, kad nežinia, ar reikia institucinio Carito parapijoje, kuri jau savaime yra bendruomenė. Bendruomenės pripratusios prie Carito – didelės pasaulinės struktūros, kuri viską padaro, tereikia kreiptis. Daug geriau, kai patys žmonės pastebi poreikį ir organizuojasi, kaip jį atliepti. Tokioje bendruomenėje Carito veikla gali vykti ir be institucijos. Pastebėjau, kad parapijose, kur senasis Caritas nueidavo į užmarštį, jei atsirasdavo įžvalgių animatorių ir kunigai palaikydavo iniciatyvas, caritas – meilės darbai – pradėdavo augti kitu lygmeniu.

Vilniaus Šventosios Dvasios parapijoje veikia vaikų dienos centras, kuris atsirado iš atpažinto parapijiečių poreikio ir atsiliepimo į jį. Iš pradžių šeimos norėjo erdvės, kur jų vaikai galėtų rinktis, po to kilo poreikis priimti ir vaikus iš silpnesnių šeimų, kurie namuose neturi sąlygų saugiai augti, žaisti, matyti gerą pavyzdį; o ir parapijos šeimų vaikams sveika plėsti akiratį. Pastebiu ir daugiau artimo meilės iniciatyvų bendruomenėje. Manau, kad tai ir yra diakonijos, Carito parapijoje esmė – atrasti konkrečios bendruomenės poreikį, į jį atsiliepti ir žiūrėti į besikeičiančią situaciją.

Deimantė: Džiugu, kad bendruomenės organizuojasi artimo meilės darbams.

Andžejus: Taip, ypač tos bendruomenės, kurios buvo ugdomos ne vienerius metus. Jeigu mes tarpusavyje esame gera bendruomenė, pažįstame vienas kitą, tai matome tuos, kuriems reikia pagalbos. Tada jau galime išeiti ir už parapijos ribų, ten, kur yra poreikis, ir tarnauti. Svarbu pažadinti bendruomenių norą tarnauti.

Kiekvienoje parapijoje reikia skirtingo Carito?

Violeta: Man parapija asocijuojasi su žmonėmis, kurie yra matomi ir veikia. Gerai, kai susibūrusių žmonių grupelė įvardija, kad jie atviri padėti, bendrauti. Tai atveria galimybes bendruomenei organizuotis, o žmonėms – kreiptis pagalbos.

Karitatyvinėje veikloje dalyvauju nuo 1992 metų. Tikrai tuomet Caritas teikė socialines paslaugas, nors jau ir tada buvo artumo tarnystės užuomazgų. Pavyzdžiui, aš, tuomet jauna savanorė, lankydavau žmones ir taip galėjau užmegzti ryšį su jais. Tame Carite augau, būta pakilimų ir nusileidimų, tolau ir vėl artėjau. Galiausiai, baigusi animatorių mokymus, tapau koordinatore parapijoje. Mokymuose atradau tai, kas buvo mano savastis. Visuomet jaučiau, kad davimo–gavimo santykis nėra teisingas. Jaučiau, kad atėjęs žmogus turi būti visų pirma išgirstas, kartu su juo reikia ieškoti, ko jam iš tiesų reikia. Ir galbūt tai bus visai kas kita, nei jis įpratęs gauti.

Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė. Lietuvos Carito nuotrauka

Deimantė: Ir kunigas Andžejus, ir pati kalbi, kad bendruomenei, idant ji telktųsi artimo meilės darbams, reikalingas ugdymas ir palydėjimas.

Violeta: Taip, reikia ugdyti bendruomenę, nes labai trūksta savanorių. Būti su žmogumi, kalbėtis su juo reikia daugiau laiko, nei paduoti jam maisto ar drabužių. Įsiklausydamas pamatai tiek daug vargo, bet negali viso to aprėpti, tada rankos svyra ir išgyveni nevisavertiškumą.

Sandra: Manau, kad Caritas kiekvienoje parapijoje neturi būti vienodas. Vienoje parapijoje yra vieni poreikiai, kitoje – kiti. Pavyzdžiui, jeigu parapijoje yra sunkiau gyvenančių šeimų, jai reikia vaikų dienos centro. Užtikrinant paprastus vaikų poreikius, susikuria daug gilesnis santykis. Pati jau ketverius metus savanoriauju parapijos vaikų dienos centre ir matau, kad tai ir yra tikrasis Caritas. Taip, gal Caritas prasideda nuo mums matomų dalykų, bet iš tikrųjų visa yra daug giliau. Kai žmogus alksta, jį reikia pamaitinti, ir per tuos gailestingumo darbus kūnui artėsime prie santykio. Jei žmogus dega noru mylėti ir padėti, santykis kuriamas daug greičiau. Todėl svarbu, kad žmonės, dirbantys ar savanoriaujantys Carite, rodytų pavyzdį.

Caritas turės keistis

Arūnas: Galvoju, kaip dabar matau Caritą. Reikia pripažinti, kad per tuos 30 metų nudirbti dideli darbai – reikėjo atsakingai paskirstyti gautą pagalbą, sukurti struktūras, įsitraukė daug žmonių, kurie pradėjo įvairius projektus, veiklas, kai kur net viešąją valdžią pamokė. Tačiau dabar jaučiame kartos, kuri po truputį atsitraukia, nuovargį ir skausmą: viena vertus, jėgų per daug nėra, kita vertus, tame lauke, kur prieš 30–20 metų Caritas buvo pagrindinis veikėjas, dabar darbuojasi valstybė, savivaldybė, socialiniai darbuotojai, Maltos ordinas, Raudonojo Kryžiaus draugija, „Maisto bankas“. Tad Carito žmonės sutrikę, nežino, ką daryti toliau. Turime sau išsikėlę užduotį visus, dirbančius Carito aplinkoje, vesti gilios motyvacijos atpažinimo link – kodėl aš tai darau.

Popiežius Benediktas XVI 2012 m. išleido apaštališkąjį laišką motu proprio forma „Intima Ecclesiae natura („Giliausia Bažnyčios prigimtis“) apie meilės tarnystę“ ir jame pakvietė Caritą kaip organizaciją grįžti į Bažnyčią ir būti jos pastoracijos instrumentu, o ne toliau eiti į pilietinę visuomenę ar socialinę aplinką ir būti dar vienu paslaugų teikėju. Turi įvykti slinktis iš socialinės srities į bendruomenę. Todėl dabar kalbame apie institucinį Caritą ir bendruomeninį Caritą, kuriame struktūros neturi būti per daug, bet organizuota bendruomeninė veikla turi būti atpažįstama kaip Caritas.

Carito Tarybos pirmininkas Arūnas Kučikas.

Evgenios Levin nuotrauka

Eglė: Prieš penketą metų Vilniaus arkivyskupijos Carite pradėjome projektą, kurio tikslas buvo carito dvasia gyvinti bendruomenę, t. y. ją ugdyti. Kol Bažnyčia neaugs bendryste, dalinimosi tikėjimo patirtimi, noru būti kartu, save dovanoti, tol tikrai nebus Carito, nes visa tai yra Carito šaltinis.

Pradėjus šį projektą, mums buvo svarbu, kad atsirastų bendradarbiavimas tarp kunigo ir žmonių, kurie nori įsipareigoti šiai tarnystei. Išties daug nuveikėme per tą laiką – žmonės gavo mokymus, ir ne tik Vilniaus arkivyskupijoje; buvo atvažiavusių iš Kauno arkivyskupijos bei Kaišiadorių vyskupijos. Tačiau dabar yra štilis, reikėtų vėl važiuoti į parapijas ir žiūrėti, kaip žmones pagyvinti, kad jie patys pamatytų, kaip gali darbuotis. Baigusieji mokymus toliau galėtų ir patys burtis, kad drauge aptartų, kur ir kokių yra konkrečių skurdo apraiškų. Jie turėtų ieškoti ir derinti iniciatyvas, o tada jau eiti pas kleboną. Kitas dalykas, kad  ne visiems klebonams atrodo, jog į tai reikia atsiliepti. Taip pat svarbu, kad kunigas pristatytų bendruomenei tuos paruoštus aktyvius, norinčius įsipareigoti žmones ir pakviestų prisijungti kitus. Stinga bendrystės dvasios ugdymo, mūsų pačių užsidegimo, liudijimo. Būtų labai naudinga vienos parapijos animatoriams susitikti su kitos parapijos animatoriais. Mums patiems reikia įgauti patirties per kitų patirtį. Toks bendravimas padėtų ją auginti.

Turėtume pasižiūrėti ir į save: kur yra mūsų skurdas? Galbūt nenoras, baimė, selektyvus požiūris? Matome apleistus vaikus, vargstančius, bet ar sugebame, norime prieiti prie kito taip, kad jis atpažintų, jog yra svarbus, bendrauti su juo kaip lygus su lygiu?

Violeta: Iš tiesų susitikimai yra svarbūs, bet kartais tas susitikimas taip išgąsdina savanorį, kad šis atitolsta. Todėl savanorių ir animatorių parengimas labai reikalingas.

Andžejus: Dažnai matome, kaip aktyvūs žmonės parapijoje imasi iniciatyvų, darbuojasi, bet ateina laikas, kai pasako: „Daugiau nebegaliu, lūžtu.“ Institucinis Caritas turi ateiti į pagalbą ugdymu, švietimu, palaikymu, bendryste. Caritas turėtų būti tuo grūdo laistytoju.

Bažnyčioje trūksta bendrystės?

Eglė: Bažnyčios socialinis mokymas kalba apie solidarumą. Tačiau solidarumas yra ne tik tarp tų, kurie telkiasi dėl pagalbos reikalingų, bet ją gaunantieji taip pat gali solidarizuotis atsiliepdami tam pagal savo išgales. Tie, kurie gauna, palengva turėtų atpažinti savo dovanas ir po to taip pat bent kažką padaryti dėl tų, kuriems dar sunkiau. Tai juos nepaprastai pakelia, sustiprina savivertę.

Deimantė: Tikrai taip. Carito mokymuose susitikau moterį, kuri savanoriauja šioje organizacijoje su visa šeima, nors į Caritą atėjo pati ieškodama pagalbos; ją gavusi ir atsistojusi ant kojų, pasakė: „Dabar aš galiu padėti kitiems.“ Man atrodo, tai ir yra Carito misija – dovanai gavus, dovanoti kitiems ir neuždaryti to rato. Labai pritariu Eglei – visi žmonės turi ką duoti, taip pat ir tie, kurie yra paribiuose. 

Eglė: Benediktas XVI enciklikoj Deus caritas est pasako dar vieną svarbų dalyką – jeigu mes, su džiaugsmu priėmę Eucharistiją – meilės bendrystę, Dievo dovaną, nenešame jos ir neliudijame kitiems, Eucharistija lieka „vidujai suskaidyta“ ir jos misija neįvykdyta. Žmonės eina į bažnyčią sekmadieniais, Mišiose dalyvauja, Dievo žodį skaito, bet ar jie atpažįsta, kad Eucharistija nepasibaigia išėjus iš Mišių? Ji toliau turi tęstis jų gailestingumo darbais.

Kun. Andžejus Bylinskis. Youtube.com stopkadras

Andžejus: Mūsų religingumas yra labai tradicinis. Tiesa, skirtingi jo lygiai. Vieni save tikinčiaisiais įvardija vien dėl to, kad yra pakrikštyti, jų vaikai priėmę Pirmąją Komuniją. Kiti sekmadienį ateina ir anonimiškai dalyvauja Mišiose. Neretai šie žmonės net nepastebi, kad bendruomenėje galima nuveikti ir kažką daugiau. Jie mato skelbimus, girdi kvietimus, bet atsiriboja: „Tai ne man, tai tiems aktyviesiems.“ Taip elgiasi ir suaugusieji, ir jauni. Turbūt čia reikėtų to paties ugdymo, kad pakeistume žmonių supratimą, ką reiškia būti geru kataliku. Reikėtų priminti, kad tikėjimas yra kur kas daugiau nei pareigos vykdymas.

Eglė: Nuo pirmųjų amžių turime agapės tradiciją, tačiau dabar ji skirta tik pasikalbėjimui su tais, kurie patinka. Agapė neišnaudojama bendrystei kurti. Kunigas galėtų pakviesti žmones pasilikti pusvalandžiui po Mišių, pasakyti, kad tai yra neatsiejama antroji Eucharistijos dalis. Jeigu tarp žmonių užsimezga asmeniškas ryšys, jie ateina, nes jaučiasi paliesti, jaučiasi esą šitos komandos dalis. Tačiau tokiems santykiams kurtis reikia daug kantrybės ir kryptingo veikimo pasitikint, kad Dievo Dvasia pučia.

Šiandienos iššūkiai

Deimantė: Per 30 metų susiformavo konkrečios Carito veiklos kryptys, atpažintos skurdo formos, vienos iniciatyvos pasibaigdavo, kitos prasidėdavo. O kaip šiandien sekasi Caritui perduoti sukauptą patirtį ateinančiai kartai, kuri negausiai prisijungia?

Eglė: Manau, kad ankstesnė patirtis tiesiogiai neperduotina. Dabar Caritas turėtų imtis parapijos animavimo caritas dvasia, nes, kaip sakė popiežius Paulius VI, „Caritas yra Bažnyčios pastoracinis kūnas“.

Andžejus: Aš kalbėčiau apie Carito at(si)naujinimą. Reikėtų sustoti ir pažiūrėti, kas yra dabar, kokie yra poreikiai, kokius būdus ir priemones pasirinkti. Kartais žiūrint į Caritą man kyla klausimas – koks visos jo veiklos tikslas?

Arūnas: Tikrai ne visos dabar Carite vykdomos veiklos yra vienodai aktualios ir ne visas jas prasminga tęsti. Kartais labai norime suderinti tradicinį Caritą ir naujas idėjas, iniciatyvas. Didelis iššūkis yra suderinti įvairias kartas ir veiklas.

Sandra: Visi darbai metams bėgant keičiasi, nes atsiranda naujų poreikių. Manyčiau, kad dabar svarbiausia yra tarpusavio bendravimas, kuris labai svarbus ir ateinančiai kartai.

Arūnas: Viena yra pasakyti žmogui, kad jis vertingas, kita – taip paliudyti, kad jis tai atpažintų, suprastų, išgyventų savo vertingumą. Paliudijama išbūnant, o tai jau proceso dalis. Tam reikia ir kantrybės, ir buvimo, kad žmogus iš kito veiksmų atpažintų – „aš esu vertingas, reikalingas“.

Eglė: Anksčiau manėme, kad reikia rezultatų. Caritas neturi būti rezultatyvus. Jis yra vaisingas iš to santykio, kai Šventoji Dvasia būna tarp mūsų. Yra įvairių socialinės pagalbos tarnybų – tegu jos dirba, bet Caritas yra tai, ko anie negali padaryti. Caritas turi stiprinti Bažnyčią, parapiją, o jos žmonės savo ruožtu ta dvasia eis ten, kur reikia, ir tarnaus.

Andžejus: Kurį laiką savanoriavau Vilniaus Visų Šventųjų parapijos vaikų dienos centre. Kai po 10 metų susitikome ir kalbėjomės apie vaikus, kurie jau tuo metu buvo suaugę, paaiškėjo, kad kažkas emigravo, kažkas liko Lietuvoje, kažkas sukūrė šeimą, dirba, kuria savo gyvenimą. Tada galima sakyti – gal tai ir yra vaikų dienos centro rezultatas. Gal tai buvo indėlis į vaikų gyvenimą? O skaičiai nieko nepasako. Carito veiklos rezultatas yra žmogus.

Lietuvos Carito nuotrauka

Deimantė: Kokios svarbiausios užduotys Caritui ateityje?

Arūnas: Matau, kad Caritas turėtų ieškoti būdų, kaip labiau įsitraukti į bendruomenę, stiprinti jos gyvybingumą, atsiliepimą į Dievo meilę, padėti pripažinti ir paliudyti žmogaus vertę.

Violeta: Turime siekti ne kiekybės, bet kokybės ir turinio. Taip pat svarbu, kad Caritas palaikytų savanorius, ugdytų juos, tarpusavio bendrystę.

Andžejus: Svarbu suprasti, kad mes visi kuriame Bažnyčią, kuriame Caritą, o ne reikalauti ar laukti, kol kitas ateis ir padarys.

Eglė: Kai kviečiame kitą žmogų užduočiai, labai svarbu paliudyti, kad jis yra vertingas, ir parodyti pasitikėjimą juo. Kitas dalykas – eidami padėti, nebijokime dalintis savo trapumu, abejonėmis. Juk pagalba turi būti abipusė, o ne vienpusė. Be to, Bažnyčioje labai stinga bendrystės tarpusavyje ir tarp pasauliečių bei dvasininkijos. Caritas yra tarpusavio bendrystės pabudinimas.

Deimantė: Ačiū visiems už pasidalijimą ir įžvalgas.