Asta Žūkaitė. Artūro Morozovo nuotrauka

Kūdikio laukimas – tai džiugus ir nepaprastas laikas šeimoje. Tačiau kartais jis baigiasi skausmingai – kūdikio netektimi. Spalio 15 d. pasaulyje minima kūdikių netekties diena. Ką daryti su tokia situacija susidūrusiomis šeimomis? Kur kreiptis pagalbos?

Su vertėja, dula ASTA ŽŪKAITE kalbamės apie pirmąją knygą šia tema lietuviškai „Gimėme ir jau nebemirsime. Kjaros Korbelos Petrilo istorija“. Joje pasakojama apie sukrečiančią jaunos italų šeimos patirtį. Kjara ir Enrikas Petrilo neteko dviejų kūdikių vos jiems gimus, o laukdamiesi trečiojo sužinojo, kad Kjarai vėžys. Ji atidėjo gydymą, kad išnešiotų ir pagimdytų vaikelį, ir mirė sulaukusi vos 28 metų.

Esate knygos vertėja, tad ją pažįstate iš arti. Kokie jausmai ir mintys aplankė skaitant Kjaros ir Enriko istoriją?

Šios knygos vertimo ėmiausi kiek nuogąstaudama, kad jaunos šeimos išgyventos netektys prislėgs ir mane – juk tai tikra, ne išgalvota istorija, nelaimės jauną porą ištinka viena po kitos. Anksčiau susidūrusi su kitų žmonių skausmu, nelaimėmis labai sutrikdavau, galvodavau, kad reikia kaip nors juos nuteikti pozityviai, suteikti vilties, skatinti nepasiduoti, bet pati jausdavausi prislėgta ir nemokėdama guosti atsitraukdavau, atsiribodavau, nors grauždavo kaltė. Manau, kad ir šįkart apniks toks jausmas. Kita vertus, žinau, kad, dirbdama kaip vertėja, esu pernelyg arti teksto, kad pasinerčiau į jausmus: dorojuosi su sakinio struktūra, aiškinuosi medicininius terminus – tiesiog stengiuosi gerai atlikti darbą. Tokios mintys aplankė dar prieš skaitant knygą. O jau skaitydama suvokiau, kad knyga labai šviesi. Toks jausmas būna, kai, tarkim, skambini nelaimės ištiktam žmogui ir ne tu jį, o jis tave paguodžia, nuramina.

Kuo ši knyga gali būti naudinga šeimoms, išgyvenusioms kūdikio netektį?

Ką reiškia netekti kūdikio geriausiai gali suprasti tik tie, kas tai patyrė. Todėl tokioms šeimoms galėtų būti labai svarbi kitų šeimų patirtis. Nebūtinai tuo metu, kai tai vyksta, gal vėliau, kai tenka gyventi su mintimis apie praradimą, nusivylimu, nepasitikėjimu savimi, kaip tėvais, baimėmis, kaltės jausmu, bandymais ieškoti priežasčių. Jei šeimai į rankas ši knyga pateks anksčiau, kai ji sužinos apie su gyvybe nesuderinamus apsigimimus, ji galės pamatyti ir kitą kelią, ne tik abortą – leisti gyvybei užgesti pačiai, motinos glėby, paglosčius rankytę. Psichologai sako, kad tuomet ir gedėjimas būna lengvesnis.

Kjara ir Enrikas vestuvių dieną. „Magnificat“ nuotrauka
Kjara medaus mėnesio metu. „Magnificat“ nuotrauka

2012 m. balandžio 4. Fotografuota iškart po to, kai gydytojai pranešė, kad Kjaros nebeišgydys. Kjara ir Enrikas eina apsikabinę. „Magnificat“ nuotrauka

Ką jums, kaip dulai, ši istorija reiškia? Ką ji padėjo atrasti?

Gyvai man neteko tokių šeimų lydėti. Bet jei tektų (o taip gali nutikti, nes savanoriauju Krizinio nėštumo centre), dabar jausčiausi daug geriau tam pasiruošusi nei anksčiau. O pati Kjara man priminė daugelį kitų moterų, kurios nori kuo natūralesnio gimdymo ir dėl to tenka laviruoti tarp gydytojų primygtinai siūlomų procedūrų ir savo nuostatų, požiūrio į gimimą: nesvarbu, kiek jos vaikelis gyvens, Kjara labai kovojo dėl to, kad jis gimtų savo laiku, kuo natūraliau, kuo švelniau, o ne būtų skatinamas vaistais ir pan. Manau, kad tokią moterį, kuri labai aiškiai žino, ko nori, man palaikyti nebūtų sunku, juolab kad mano pačios požiūris sutampa su jos. Labai norėtųsi, kad šią knygelę perskaitytų ir medikai, tuomet jiems bus lengviau suprasti „keistus“ šeimos norus, atsisakyti kai kurių rutininių savo veiksmų: tarkim, vos gimusį Kjaros vaikelį medikai išneša, atskiria nuo šeimos, o juk jam likusios suskaičiuotos minutės šiame pasaulyje ir tėvai norėjo jas praleisti kartu su kūdikiu, bet... trumpa pasimetimo minutė ir kūdikis atsiduria kitame skyriuje, užtrunka laiko, kol jis sugrįžta į tėvų glėbį atsisveikinimui. Žinau istoriją mamos, kuri taip pat pagimdė vaikelį su dideliu apsigimimu, bet taip ir nesugebėjo medikų išprašyti, kad jai parodytų mažylį: taip jie neva ją apsaugojo, kad nesitraumuotų, o ji iki šiol skausmingai prisimena, kad negalėjo atsisveikinti, priglausti.

Su kuo susiduria šeimos Lietuvoje? Ar galime aptikti panašių istorijų?

Manau, kad Lietuvoje apsigimimų statistika gali būti panaši kaip kitose šalyse, taigi šeimų, kurių kūdikiams, dar negimusiems, diagnozuojami įvairūs su gyvybe nesuderinami apsigimimai, taip pat yra. Išaugus diagnostinėms galimybėms, drauge sumažėjo ir naujagimių mirtingumo statistika (antrasis echoskopinis tyrimas nėščiajai atliekamas 18–20-tą savaitę, o abortą dėl apsigimimų, nesuderinamų su gyvybe, galima atlikti iki 22 sav.). O iki 12 savaitės abortą pasidaryti galima ne tik dėl su gyvybe nesuderinamų, bet ir dėl suderinamų ligų ar apsigimimų, kaip Dauno sindromo. Ką jaučia tos moterys, kurios pasidarė abortą sužinojusios apie didelę apsigimimo riziką? Štai viename naujienų portale skaitau: „Buvo nustatyta itin didelė tikimybė, kad kūdikis gims nesveikas. Reikėjo pasirinkti, kaip elgtis. Tačiau aš dabar net nežinau, ar pasirinkimas negimdyti buvo teisingas. O jei būtų gimęs sveikas? Moteriai suteikiama vadinamoji laisvė pasirinkti gimdyti ar ne, kai nėštumas jau didelis – siaubinga, nes ir vienu, ir kitu atveju tai – kraupus pasirinkimas“, – pasakoja abortą pasirinkusi pirmojo vaikelio besilaukusi moteris. Kitas atvejis, kai moteris vardan vaiko gyvybės rizikuoja savo sveikata ir gyvybe. Versdama šią knygą sužinojau, kad mirė jauna moteris, dviejų vaikų mama iš Lentvario, kurios istoriją sekiau. Susirgusi onkologine liga ji, kaip ir Kjara, atidėjo gydymą, kol vaikelis gims. Ir tokių moterų, manau, yra ne viena, tik mes ne apie visas žinome. Man šios moterys yra šių laikų šventosios.

Kjara sveikinasi su Davidu Džiovaniu. „Magnificat“ nuotrauka

Ką patartumėt artimiesiems, kurie susiduria su tokių šeimų patirtimis? Galbūt, ko nedaryti? Knygoje pasakojama, kad Kjarai su Enriku vis sunku buvo, kad žmonės patarinėja, liepia nesilaukti vaikų, darytis abortą ar pan.

Žinau, kad artimiausiems žmonėms būna labai sunku, jiems patiems dažnai reikia pagalbos, nes aplinkinių dėmesys būna nukreiptas į sergančiuosius, tuos, kuriuos ištiko nelaimė, o jų artimieji, šeimos nariai (jei tai nėra vaikai), lieka šešėly. O jiems gali būti labai sunku ne tik matyti sergantį sūnų ar dukrą, susitaikyti su tuo, kad jis iškeliaus, bet ir priimti jo pasirinktus sprendimus dėl gydymosi ir pan. Juk ir Kjaros mama iki pat paskutinės minutės tikėjosi, kad įvyks stebuklas, tai dėl jos Kjara, jau būdama visiškai pasirengusi susitikimui su Dievu, staiga paprašo išgijimo – koks nuolankumas. Mano draugė, sužinojusi, kad serga paskutinės stadijos skrandžio vėžiu ir nusprendusi atsisakyti gydymo, prisipažino, kad skaudžiausia jai matyti kenčiančius, tokio sprendimo nesuprantančius tėvus – jiems turbūt atrodė, kad ji pati renkasi mirtį.

Knygoje aprašytą šeimą labai žeidė jų aplinkos žmonių, tikinčiųjų, parapijiečių, raginimai išsitirti priežastis, užsiverti gyvybei, netgi pamąstymai apie tai, kad tai gali būti Dievo bausmė už nuodėmes, per menką pamaldumą ir pan. Man panašiai skamba, kai išgirstu, kad štai tą vėžys pakirto, nes per daug valgė cukraus, kitą – nes per daug išgyveno dėl skyrybų, trečias, nors ir buvo labai pozityvus ir sveikai gyveno, bet labiau rūpinosi kitais, buvo pamiršęs save ir pan.

Šioje knygoje ne kartą užsimenama, kad jauna pora pamažu netenka daugelio ankstesnių savo draugų, pažįstamų – štai per antrojo vaikelio laidotuves pažįstamų veidų susirinko dar mažiau nei per pirmojo. Kai kam gal atrodė pasityčiojimas, kad jie visai neatrodo skausmo palaužta šeima, o juokauja per laidotuves ir gieda giesmes, pritardami gitara. Tačiau drauge daugėja ir naujų jos palaikytojų, netgi garbintojų grupė. Visai nepažįstami žmonės nori ją pamatyti, su ja susitikti, paliesti ją. Tai taip pat trikdo Kjarą: juk aš nieko tokio nepadariau, nieko herojiško.  

Knygoje Kjaros ir Enriko šeimą labai palaiko jų dvasios vadovas, keli draugai, artimieji. Prieš kiekvieną sudėtingą gimdymą jie dalyvauja rekolekcijose, pamaldose, daug meldžiasi. Kur Lietuvoje galima kreiptis išgyvenant kritines situacijas – laukiamas kūdikis tik gimęs mirs arba laukdamasi kūdikio mama sužino, kad serga vėžiu?

Susirgusiems vėžiu, taip pat besilaukiančioms mamoms, labai siūlyčiau apsilankyti šviesios atminties gydytojos Bangos Kulikauskaitės sukurtame tinklalapyje www.nebijokvezio.lt, kur galima rasti ne tik straipsnių, bet ir konkrečių savanorių, seserų vienuolių ir kunigų pavardes bei telefonų numerius. Siūlyčiau į šį puslapį užeiti ir netikintiems ar nutolusiems nuo tikėjimo žmonėms – liga, sunkūs išgyvenimai gali atverti duris į tikėjimo pasaulį, priartinti prie Dievo. Dar yra tokia POLA – pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija, organizuojanti grupinius psichologų vedamus susitikimus ir teikianti asmenines psichologų konsultacijas. 

Šeimoms, sužinojusioms, kad laukiasi vaikelio su sunkia negalia, apsigimimu, svarstančioms aborto galimybę, siūlau kreiptis į Krizinio nėštumo centrą, kuriame galima gauti ir psichologinę, ir teisinę, ir socialinę pagalbą, o jei reikės – ir dulos palydėjimą. Taip pat svetainė, kurioje galima ieškoti  pagalbos netekus kūdikio (nesvarbu, ar tai buvo persileidimas, ar abortas, ar kūdikis gimė ir mirė neišnešiotas, ar gimdymo metu) www.kudikionetektis.lt. Pagalbą tokioms šeimoms teikia Krizių įveikimo centras (www.krizesiveikimas.lt). Kūdikio netekusiems tėvams gedulą lengviau išgyventi, jei jie turi realų, apčiuopiamą prisiminimą, todėl prasminga yra profesionalaus fotografo padaryta ir, jei reikia, retušuota nuotrauka, kurioje šeima, broliai ir seserys galės matyti ne kančios ar ligos iškreiptą veidą, o giminės bruožus, švelnų, ramų kūdikio veidelį. Jau ir Lietuvoje yra fotografų, neatlygintinai teikiančių tokią paslaugą (Monika Požerskytė Vilniuje, Irutė Jaruševičiūtė Kaune).