Aukštosios mados kūrėjas Juozas Statkevičius. Pauliaus Gasiūno nuotrauka

JUOZAS STATKEVIČIUS – aukštosios mados kūrėjas, jaučiantis kiekvieną siūlą, regintis ir brėžiantis kiekvieną liniją, kad įvairiausi audiniai, prabangiausios ir įnoringiausios medžiagos būtų sukirptos, suderintos ir susiūtos tobulai, kristų idealiai ir virstų kostiumu teatro scenai ar drabužiu žmogui gyvenimo tikrovei, įprasmindamas jį – unikalų personažą kiekvienu momentu.

50 kolekcijų, šimtai baletų, operų ir operečių, dramų, spektaklių vaikams, kuriuos apvilko mados elegancija, kūrybine išmone J. Statkevičius. Pernai minėtas jo kūrybinės veiklos 30-metis, o štai jau lapkričio 20-ąją kūrėjas Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ pristatys pavasario/vasaros 2020 metų kolekciją.

Pokalbis apie patirtis, pajautas ir įžvalgas su J. Statkevičiumi.

Naujoji kolekcija ir darbų retrospektyva

Juozai, artėja naujosios kolekcijos pristatymas, pasidalinkite jos žinia.

Kolekcijos žinutė – apie moterų emancipaciją, toms, kurios dėvi kelnes!!! Visomis prasmėmis!

Trečiojoje savo knygoje „Juozas Statkevičius 1989/2019“ teigiate: „Peržiūrėdamas savo archyvus, prisipažinsiu, nustebau – kiek daug padaryta. Buvo nepaprastai įdomu viską prisiminti, susirinkti, dokumentuoti.“ Kaip visa tai rodosi šiandien?

Malonu, kad pastebėjote. Išties padaryta labai daug. Keturis kilogramus sveriančioje knygoje sudėta daug informacijos. Joje nėra tuščių puslapių. Tiesa pasakius, pritrūkome dar 300 puslapių, bet tai jau bus kitoje, greitai pasirodysiančioje ketvirtoje knygoje. Iššūkių būta daug, ir jie jau istorija – kvepalai, kolekcijos pristatymai Paryžiuje kartu su pasaulio grandais, showroomas Niujorke, pasaulinės žvaigždės... Visko neįmanoma suminėti.

Man kiekviena smulkmena svarbi, ir net menkiausias dalykėlis pareikalavo daug darbo ir jėgų, sumanumo, nors dažnam atrodo: viskas taip lengva. Deja, po lengvumo skraiste slypi kruvinas darbas. Visiems rūpi tik rezultatas, visa kita – tik literatūra, padaryti darbai lieka faktas.

Archyvas, dabarties fiksavimas ir saugojimas, jums tai – prievolė, būtinoji reikmė, prasmingas malonumas?

Viskas paprasta. Negalvodamas kaupi, o vieną gražią dieną sudedi viską ir turi puikią knygą – darbų ir pasiekimų altorėlį, juk niekas neatsimena, ką, kur ir kada padarė, o knyga – gyvas to įrodymas. 31-eri darbo metai, tas pats kolektyvas. Ir dar ne paslaptis – mokėti uždirbti taip pat labai svarbu.

Mūsų šalies negailestingumas menininkams verčia mąstyti, juk sukūręs darbo vietas turi sugalvoti, kaip jas išlaikyti. Labai sunku būti menininku Lietuvoje. Taip kad tenka suktis. Kita vertus, tai duoklė jaunajai kartai, juk ne paslaptis, kad padaryta didžiulė įtaka Lietuvos madai. Tik pas mus niekados tai tinkamai neįvertinama, neaprašoma, ignoruojama. Tokie jau mes, lietuviai. Mokomės iš savo stabo ir tuo pat metu nekenčiame, kad jis yra.

Taip, tai malonumas, įsitvirtinimas, istorija. Norite ar ne, kito tokio nėra, per 30 Nepriklausomybės metų nė vienas nesugebėjo pristatyti savo kolekcijų tarp pasaulinių vardų, nė vienas nepapuolė į aukštosios mados asociaciją. Pirmasis parodžiau kolekcijas Paryžiuje... ir kvepalai, ir daug visokių dalykų. Malonu įkvėpti, ir nėra nė vieno Lietuvos madoje, kuris nebūtų įkvėptas mano kūrybos.

Knygos – didžiulis turtas. Visada skaitau tris ar net keturias knygas ir neskubu perskaityti per naktį. Vienos – mintims, kitos – poilsiui, o štai Kristinos Sabaliauskaitės knygos – atgaiva. Jos aprašomi vaizdai ir dalykai tokie sultingi ir riebūs, tokie spalvingi, kad tas mėgavimasis prilygsta desertui.

Laiko akivaizdoje – patirtis, žinios, mados perspektyva

Mada ypač susijusi su fotografijos menu. Kiek svarbi fotografija jums?

Žinoma, kad svarbu, bet gyvenimas – ne vien fotografijos. Na, dabar tokie laikai, kai fiksuojama viskas. Instagramas tapo mūsų archyvu, kai gali žinoti, ką kas valgo, vilki ir t. t. Man svarbu ir įdomu, gėriuosi geromis fotografijomis. Tik vėl – fotografas turi turėti pirmiausia akį, o ne fotoaparatą. Tai – esmė. O dabar, man rodos, viskas atvirkščiai, net šiuo metu turiu tik porą fotografų, kurie gali nufotografuoti kokybiškai podiumu einančius modelius, o juk 2019-ieji. Daug fotografų nemoka ir nesivargina, bet tai jau kiti dalykai.

Archyvas, fotografijos – tai dabarties fiksavimas, jos išsaugojimas galvojant apie ateitį, bet taip pat ir žvilgsnis atgal. Kas jums yra istorija? Galėdamas keliauti laiku, norėtumėte nusikelti atgal ar leistis ateitin?

Šis klausimas toks romantiškas, mielas, bet kartu ir senamadiškas. Niekada nesvajoju, kas būtų, jei būtų. Man visada įdomi praeitis. Be jos nėra ateities. Tik suvokimas, kas vyksta pasaulyje, aplink tave ir Žemės gaublyje subrandina tave kaip asmenį. Man labai įdomu istorija, bet mieliau rinkčiausi ateitį, nežinomybę, nes vilioja. Bet praeitį privalome žinoti, puoselėti, juk tai pamatas ir tiltas ateičiai.

Dalia Ibelhauptaitė, kalbėdama apie jus, žymėjo jūsų nepasotinamą žinių alkį ir turimą didžiulę biblioteką. Pasidalinkite jums ypatingiausiomis knygomis, kas jums yra tikrasis skaitymo malonumas, įsitraukimas, patyrimas kažko naujo, kas žinių šaltinis jums – mados kūrėjui?

Mėgstu keliauti ir visada ieškau knygynų, kad ir kokioje šalyje atsiduriu. Ieškau knygų, kuriose rasčiau nacionalinius kostiumus. Važinėju tikrai daug, todėl mano biblioteka unikali, bet joje ne vien nacionaliniai kostiumai, o ir daugelio įvairiausių menininkų.

Knygos – didžiulis turtas. Visada skaitau tris ar net keturias knygas ir neskubu perskaityti per naktį. Vienos – mintims, kitos – poilsiui, o štai Kristinos Sabaliauskaitės knygos – atgaiva. Jos aprašomi vaizdai ir dalykai tokie sultingi ir riebūs, tokie spalvingi, kad tas mėgavimasis prilygsta desertui. Man viskas labai įdomu. Žinios – mano turtas. Galbūt mano žinios specifinės, bet visada noriu žinoti daugiau. Alkis visada nuolatinis. Tik va, laiko labai trūksta.

Kas svarbiausia mados pasaulyje – grožio meno industrijoje?

Pirmiausia, kas man svarbu – dinamika. Žinoma, mados pasaulyje dinamikos, kaip ir rutinos, labai daug, kad išliktum jame ir būtum įdomus, turi kaupti žinias, nuotykius, patirtis, visada stebinti. Čia tokia sritis – sudėjęs rankutes sėdėti vietoje negali. Madoje viskas žaibiškai keičiasi. Turi nuolat atsinaujinti. O dabar informacijos tiek, kad aprėpti viską labai sunku. Žinoma, svarbu nepasimesti toje gausoje. Kitas reikšmingas aspektas – laikas. Kaip sakoma, laikas – pinigai. Tai taip ir sukiesi tame užburtame rate. Nepaprastai sunku susivokti, turėti savo veidą, išsiskirti iš minios, juk man visada spjauna į nugarą, bet tik tokiu būdu ir sužinau, kad esu visada priešakyje. Pirmas.

Juozai, kaip nusakytumėte šių laikų žmonių viešąjį atrodymą?

Sunku atsakyti, laikas parodo. 90-ųjų metų stilius, rodos, buvo nei įdomu, nei ypatinga, o va štai po kiek laiko grįžta į madą. Manau, taip bus ir su dabartiniu laikotarpiu. Laikas atneša naujų technologijų, lengvinančių gyvenimą, bet kartu sukuriančių kitų problemų, o šiaip apibendrinant – stiliui, aprangai dėmesys mažesnis. Gyvenimas per greitas, nėra kada tūpčioti, gražintis, daug chaoso, bet tai vėl savotiškas grožis. Man chaosas savotiškas grožis, o jums?

Teatras – gryna kūryba

Antroji jūsų raiškos mados pasaulio kūryboje pusė – teatras. Kokios jūsų kūrybinės patirtys čia?

Mada dinamiška, greita, su sunkia rutina. Ilgainiui labai nusibosta, todėl turiu kitą kelią – teatrą. Tai nišinis dalykas, labai specifinis, ir čia daug daugiau kūrybos nei madoje. Tai gryna kūryba, viskas sukuriama specialiai tam spektakliui tuščioje teatro scenoje; uždara, bet visada su emocijomis. Teatro yra kita užduotis. Jis lavina estetinį skonį, mąstymą. Teatras man yra labai svarbus. Skirtingai nei madoje, jame negalvoji apie komerciją. Tarkim, ar sijonas bus perkamas, ar gerai jį bus nešioti. Teatre gali sukurti sijoną iš popieriaus, ir jis visus žavės.

Žinau viena – patinka man teatre, bet vis dažniau atsisakau, nes už darbą teatre moka labai mažai. Valdininkai rėkia: „Kultūra kultūra!“, o kai reikia sumokėti, kultūra baigiasi. Turiu mintyje kruviną darbą renkant medžiagas, siuvant kostiumus, įtinkant režisieriui ir artistams. Niekas neįvertina nemigo naktų. Todėl vis dažniau atsisakau. Šiais metais sukūriau kostiumus vienam spektakliui – „Pikų damai“.

Koks esate teatro žiūrovas?

Labai blogas žiūrovas, nes žinau visą specifiką. Mieliau žiūriu, seku iš užkulisių. Man dingo iliuzijos, žiūrovo džiaugsmas. Žiūrėdamas matau kitus dalykus arba noriu sprukti, arba užmiegu...

Kas jums įdomiausia teatro kūrybinėje raiškoje? Ką įvardytumėte didžiausiu iššūkiu, palikusiu giliausią įspūdį?

Man įdomiausia procesas. Iššūkių visada kiekviename pastatyme labai daug. Negaliu išskirti nė vieno. Visi įdomūs savaip. Tuo ir įdomu, kad galvoji viena, išeina kita, o žiūrovas dar kitaip pamato ir perskaito. Tai ir yra ta nepagaunama kūryba. Aš stengiuosi, ir man kažkaip pavyksta, o su metais vis tiksliau nuspėju viską, bet kartosiuosi – reikalauja vis daugiau, daugiau, o moka vis mažiau, mažiau. Toks vaizdas, kad tik mano vardas reikalingas reklamai, o visa kita savaime...

Nebijau nei būti vienas, nei vienišas. Aš „kaifuoju“ vienas, kiekvienam kitaip. Mama viena negali, jai liūdna vienai, o man linksma vienam. Čia juk kaip kam. Man tokia būsena būtina. Būti vienam ir vienišam – skirtingos būsenos, bet man jos artimos. Žvirbliai būriais, o ereliai – po vieną.

Kūrybinis procesas... ir išsipildymas

D. Ibelhauptaitė yra pastebėjusi, kad su jumis dirba naktimis. Kodėl naktis idealiausia kuriant?

Na pradėkime nuo to, kad niekas netrukdo, neskambina. Gera, kai aplink visi miega, o tu sau susikaupęs, netrukdomas dirbi, o po to atvirkščiai – visi žiūri, nuo emocijų neužmiega, o tu tada jau sau ramiai miegi... Man patinka dirbti, rašyti naktį. Net ir šį interviu atsakinėju naktį. Man naktis – tai lyg papildoma diena, nieko ypatinga.

D. Ibelhauptaitė minėjo ir apie su jumis išvaikščiotas gatves, tai kalba apie jūsų pomėgį – vidinę reikmę judėti erdvėje, o gal tai reikmė būti pasaulyje, jį matyti ir patirti? Ką jums reiškia ėjimas, vaikščiojimas, pasivaikščiojimas, kas yra jums gatvė? Ką per daugybę kelionių įvardytumėte ypatingiausiomis, labiausiai paveikusiomis, įsiminusiomis jums gatvėmis?

Vaikščiojimas-pasivaikščiojimas – tai ir savotiškas atsipalaidavimas. Mėgstu vaikščioti vienas, dažnai tolimų šalių miestų gatvėmis, stebėti, matyti, žiūrėti ir mąstyti. Dažnai naktimis, kai nėra šurmulio. Tai savotiškas susikaupimas. Kūrybingam žmogui reikalinga vienatvė kaip atsinaujinimas. Man niekada neliūdna vienam. Priešingai, linksma, gera, visada ką nors sugalvoju, kaip sakant – gaudau įkvėpimą. O ir sportuoju tuo pačiu, malonumas ir nauda.

Kalbėdamas apie užkulisius žymėjote nuotaikos, atmosferos kūrimą. Pasidalinkite, kas jums yra nuotaika.

Nuotaika labai svarbu. Ilgainiui išmoksti save suprogramuoti, būna visko – kad išmuša iš vėžių, neišsimiegi, bet tai priimu labai ramiai. Ir šiaip per didelė prabanga neturėti nuotaikos. Aš taupau laiką, nori ar ne – nuotaika turi būti visada kartu.

Kokia jūsų kūrybos atmosfera? Kiek joje tylos, kiek chaoso – gerąja prasme?

Labai patinka chaosas, šurmulys, kai visi dega viena idėja, tikslu, ir, žinoma, mėgstu susikaupti, būti vienas, sugalvoti, išgeneruoti dalykus, o paskui vėl tas malonus šurmulys ir chaosas. Patinka man kūrybinis procesas. Gėris.

Užsiminėte, kad mėgstate būti vienas, tačiau esama skirties tarp vienumos ir vienišumo. Kokių minčių, emocijų jums kelia abi šios būsenos?

Niekados būdamas vienas nesijaučiu vienišas. Man būtina pabūti vienam, atsigauti, nes žmonės vampyrai ištraukia viską iš tavęs. Aš negailiu energijos, dalinu ir atiduodu labai daug, todėl vienam pabūti svarbu. Man patinka pasislėpti, būti netrukdomam, bet tai nieko bendra su vienatve neturi. Nebijau nei būti vienas, nei vienišas. Aš kaifuoju vienas, kiekvienam kitaip. Mama viena negali, jai liūdna vienai, o man linksma vienam. Čia juk kaip kam. Man tokia būsena būtina. Būti vienam ir vienišam – skirtingos būsenos, bet man jos artimos. Žvirbliai būriais, o ereliai – po vieną.

Patirtis, (į)vertinimai

Trečiojoje knygoje mados šou pasirodymo kūrybą nusakėte taip: visa – iš atsakomybės ir pagarbos žiūrovui. Ko bendrąja prasme reikia žiūrovui per mados šou pasirodymą? Ką ir kaip, kiek jis geba patirti, suvokti, įvertinti?

Nežinau, ką patiria žiūrovas, bet žinau viena – kad patiria katarsį ir įspūdis lieka neišdildomas iki kito pristatymo. Man tai – mano spektaklis, estetikos skonio šventė, dovana žiūrovams. Visos kelionės, įspūdžiai, potyriai suverda į vieną ir pristatoma jums. Tai savotiškas auklėjimas, akiračio plėtimas, kažkas pagalvos „sijonų rodymas, didelis čia daiktas“, bet o kur šviesa, muzika, kvietimas, rūbai, avalynė, manekenės, dekoracijos, visuma, idėja? Oho, kiek reikalų yra. Tas pats ir užsienyje, tik ten vyksta keturiskart per metus: dukart couture pavasaris/vasara, ruduo/žiema ir dukart gatavų drabužių sezonams. Tai informacija, tendencijos. Visi mados namai parduoda orą, bet kiekvieni skirtingą. Mes visi taip pat skirtingi ir galime rinktis, kas patinka. Maža to, galime lyginti. Čia turiu mintyje Paryžių.

Lietuvoje mielai taip pat rengčiau šou keturiskart per metus, bet perkamoji galia Lietuvoje labai maža, blogėjanti ekonominė situacija, didžiulė emigracija ir tokios painios valdininkų žabangos menininkams, jog reikia nepaprastai daug dirbti, kad nors kartą per metus pristatytum kolekciją, ir tai be rėmėjų pagalbos – niekaip. Tuo ir skiriamės nuo Europos. Prancūzija ne tik kad remia savus madų namus, viešina po visą pasaulį, gerbia ir garbina, padeda, reklamuoja, o pas mus priešingai. Tas kaimiškas lygis. Ignoruoja, tyčia menkina, žlugdo.

Pastaruosius keletą metų, matyt, savo pasisakymais užsitraukiau nemalonę, tai ignoruoja, lyg neegzistuočiau, bet man tai kas. Žlugdykite, pilkite šiukšles, o po mirties paminklas – ne kitaip. Čia jau mes tokie esam, ir taškas. Bet karavanas eina. Seniai peržengė Lietuvos ribas. Pasiekė Paryžių, Niujorką, Tokiją, Ameriką. Savam krašte pranašu nebūsi. Čia kaip su K. Sabaliauskaitės knygomis, net neįtraukia į metų geriausios knygos rinkimus. Tokie bjauroki esame lietuviai ir progresuojame ta linkme. Tik tai man ne kliūtis. Darau, kas man patinka. Ignoruokite susiriesdami, neprapuoliau ir neprapulsiu, pats pasidarau ir pasiekiu, ką reikia...

Juozai, ir vis dėlto pagarbos, padėkos kūrėjui esama?

Yra keletas žmonių, draugų, pasiekusių aukštumas savo srityje. Jų nuomonė svarbi, palaikanti. Visa kita – pagieža, ignoravimas, menkinimas. Keista, kad žmonės tiek sugaišta laiko rašinėdami komentarus. Geriau kiemus išsišluotų. Uždrausčiau komentarus, nebūtų tiek to pykčio ir erzelio. Pasilikite savo nuomones sau. Tikrai tema apmąstymams, bet tai ką „valgys“ žurnalistai, nes komentatoriai juos ir išlaiko.

Tokių minčių akivaizdoje – kas įprasmina tikrąją kūrybos vertės pajautą?

Įprasmina padaryti darbai. Rezultatai, faktai įprasmina. Grįžtelėjus atgal malonu matyti kalną padarytų darbų. Ne šiaip sau darbelių, o darbų, kuriuos daugelis atsimena, žino. Skeptikas pasakytų: didelis čia darbas – siūti sijonus. Aš atsakyčiau: sėsk ir siūk, ir taip, kad užspringtų pavyduoliai ir gėrėtųsi pasaulis. Nėra taip lengva. Man pavyko atverti Lietuvos veidą saulei ir pasauliui sukurtais sijonais.

Klaidinga manyti, kad dizaineris turi vaikščioti kaip povas, su „broškėmis“, karoliais ar švarku iš kilimo, tai visiška atgyvena. Madoje dirbantieji žino, kaip rengtis. Mada – darbas, o dirbant reikia dėvėti patogius drabužius, bet tai mano stilius, kitiems kitaip. Stebiu pasaulio pavyzdžius, nesimėtau, turiu savo stilių.

Įvertinimai reikalauja atidžios žiūros, vienas būdų pačiam – žvelgti į veidrodį. Juozai, ką žvelgdamas veidrodin ištartumėte sau?

Sveikatos ir nesibaigiančių norų. Jų dar vis yra. Kai baigiasi norai, žinoki, baigiasi gyvenimas...

2009 m. Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete atidaryta jūsų vardo auditorija. Kiek toje meno industrijos mokymo įstaigoje yra jūsų, kiek norėtumėte, kad būtų ateityje?

Na ką aš galiu žinoti. Kol mano dėstytojos gyvos, tol gyvas ir aš ten. Ir auditorija. Žinau, kad studentai labai ją mėgsta. Malonu. Ir maloniausia dėstytojų žodžiai, kad per 45-erius darbo stažo metus tik vienas toks studentas. Ir tegul vienas, bet yra. Sako, tai ir yra mūsų gyvenimo prasmė. Iki ašarų malonu.

O apie mokinius? Visai nenoriu jokių mokinių. Būsiu egoistas. Neperduosiu niekam nieko. Man niekas nieko neperdavė, ir aš neperduosiu. Džiaukitės gyvu, lankykitės mano pristatymuose, užsisakykite nors vieną tikrą suknelę, eikite į spektaklius žiūrėti mano kūrybos. Dabartiniai mokiniai po savaites praktikos jau žino viską geriau už mane. Viską moka. Čia, žinoma, jie taip galvoja, kai stovi šalia manęs. Daug tų mokinių sekėjų, tik kur jie, o kur aš...

Ir vis dėlto jeigu turėtumėte savo akademiją – kokia ji būtų?

Kas būtų, jei būtų. Jei dėstyčiau, mano mokiniai jau seniai būtų žinomi pasaulyje, bet, deja, nedėstau ir nenoriu, ir niekas nenori, kad aš dėstyčiau. Visi dreba dėl savo šiltų vietelių, o man tai kas! 30 metų pralėkė, ir jokio progreso nuo tų laikų, kai mokiausi. Gal tik patalpos gražesnės, bet tai ne esmė...

Turėdamas visas galimybes, kokią svajonę be ribų išpildytumėte?

Aš dar vis svajoju, bet nutinka ir taip, kad svajonė nublanksta, išgaruoja, netenka prasmės, bet aš dar svajoju, o mano svajonės pildosi. 

Juozai, kaip nusakytumėte savo aprangą, stilių gyvenimo tikrovėje?

Paprasta, kad nereikėtų šukuotis, nes nėra kada. Dėviu full cap, kad būtų patogu, lakstyti sportbačiai, baltos kojinės, kad matytųsi švara, sportiniai marškinėliai, striukė, patogios kokybiškos kelnės, kad galėčiau tūpinėti aplink klientes ir artistus, štai jums ir stilius. Laimėjo amerikietiška mada. Kas dieną esu toks, šventėms vis dėlto – prancūziška mada. Klaidinga manyti, kad dizaineris turi vaikščioti kaip povas, su broškėmis, karoliais ar švarku iš kilimo, tai visiška atgyvena. Madoje dirbantieji žino, kaip rengtis. Mada – darbas, o dirbant reikia dėvėti patogius drabužius, bet tai mano stilius, kitiems kitaip. Stebiu pasaulio pavyzdžius, nesimėtau, turiu savo stilių.

Kokia jūsų, Juozo Statkevičiaus, spalvų paletė?

Nuo nuotaikos priklauso. Sunku save aprašinėti, paletė pati įvairiausia – juoda, tamsiai mėlyna, chaki ir akcentai, aksesuarai. Priklausau nuo sezonų, nuo įspūdžių.

Jūsų linkėjimas tai viešpataujančiai Jos Didenybei Karalienei Madai. Jos kūrėjams ir patyrėjams. Sau pačiam joje.

Neužsistovėti, neužsimiršti, nepasenti, ieškoti įkvėpimo atsinaujinimui, plačiai mąstyti ir matyti. Visada kelti kartelę dar aukščiau, kantrybės, ištvermės ir meilės darbui, kurį darai, nes be meilės net sriuba išverda neskani. Dirbti madoje – tai tas pats, kas pakinkyti vėją. Labai sunku, bet nepaprastai įdomu. Man tai pavyksta. Au revoir.