Vilniaus universiteto choras „Pro musica“. Choro archyvo nuotrauka

Vilniaus universiteto choras „Pro musica“ švęsdamas 15 metų sukaktį spalio 18 dieną 18 val. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje kviečia klausytojus išgirsti šiuolaikinio argentiniečių kompozitoriaus Martino Palmeri „Misa a Buenos Aires“, arba kitaip – „Misa Tango“. Sukakties proga kalbiname kolektyvo meno vadovę ir vyriausiąją dirigentę RASĄ GELGOTIENĘ. 

Gimtadienio koncerte atliksite Martino Palmeri „Misa Tango“. Kodėl pasirinkote būtent šį kūrinį?

Ypatingai progai visuomet norisi ko nors ypatingesnio, išskirtinesnio. Šis kūrinys retai atliekamas Lietuvoje, taip pat norėjosi ko nors linksmesnio, bet ir jaudinančio, paveikaus. Be to, tai tango ritmais apipintos klasikinės mišios, ir tuo mes, kaip Vilniaus universiteto kolektyvas, atiduodame duoklę savo giliosioms muzikinėms tradicijoms bei ištakoms plačiąja prasme.

Nepamirškime, kad Vilniaus universitetą įsteigė jėzuitai – tai mokslo žmonės, bet jie visuomet daug dėmesio skyrė muzikai, giedojimui. Vilniaus universiteto studentai jau nuo seniausių laikų turėdavo giedojimo pamokų. Be to, dabartinis popiežius Pranciškus yra jėzuitas, argentinietis. Šis kūrinys taip pat skambėjo jo garbei Šv. Ignaco Lojolos bazilikoje Romoje 2013 m., kai jis buvo išrinktas. Žodžiu, šiame kūrinyje viskas susiveda, jis atitiko visus kriterijus.

Kokią vietą „Pro musica“ užima Lietuvos chorų panoramoje? Kaip vertinate choro pasiekimus?

Lietuvos ir muzikos kolektyvų gyvavimo mastais vertinant, „Pro musica“ yra palyginti naujas darinys šalies chorų padangėje, jaunas kolektyvas. Ir man atrodo, kad šis choras yra tiesiog ypatingas, unikalus, išsiskiria iš kitų Lietuvos chorų visų pirma savo atliekamu repertuaru. Šis kolektyvas atlieka stambios formos didžiausias chorinės klasikos partitūras. Kitų tokių mėgėjiškų chorų Lietuvoje nėra. Ši kryptis buvo pasirinkta neatsitiktinai, ir ją pasirinkę tikrai neprašovėme.

Choro nuveikti darbai yra milžiniški – vien didelės apimties kūrinių su orkestru ir solistais sąrašas yra įspūdingas, jame ir W. A. Mozarto bei G. Verdi „Requiem“, C. Orfo „Carmina Burana“, G. Rossini ir A. Dvořáko „Stabat Mater“, G. Rossini Mažosios iškilmingos mišios, G. Mahlerio II simfonija, L. van Beethoveno IX simfonija, S. Rachmaninovo „Nakties vigilija“, P. Čaikovskio „Šv. Jono Auksaburnio liturgija“, J. de Haano „Urizeno knyga“ ir daugybė kitų. Nemažai paruošta ir kitų teminių programų, sudarytų iš a cappella kūrinių pagal epochas ar šalis.

„Pro musica“ choristai – tai išsilavinę, kultūringi žmonės, siekiantys ir pažinti, ir kitiems atskleisti klasikos šedevrų grožį.

Vilniaus universiteto choro „Pro musica“ meno vadovė ir vyr. dirigentė Rasa Gelgotienė. Gintaro Mačiulio nuotrauka

Ko gero, pagrindinė kliūtis – kad Vilniaus universitetas neturi didelio simfoninio orkestro. Jį turėdami galėtume lengviau rinktis, kokius stambios formos klasikos kūrinius norėtume atlikti, turėtume laisvesnes rankas. Tačiau esame realistai ir suprantame, kad Vilniaus universitetui tai būtų per didelė prabanga.

Kaip kolektyvas susikūrė?

„Pro Musica“ gimė iš ilgametes tradicijas puoselėjančio Vilniaus universiteto merginų choro „Virgo“, kai supratau, kad dalis daugiau nei dešimtmetį chore dainuojančių merginų jau išaugo studentišką repertuarą ir gali plaukti į platesnius chorinės muzikos vandenis. Kad galėtume dainuoti mišriųjų chorų repertuarą, pasikvietėme vyrų. Tada ir buvo pasirinkta repertuarinė kryptis – stambių formų kūriniai, kuriems reikia didelio, stipraus choro, orkestro, solistų.

Pasirinkta repertuarinė kryptis padėjo išsiskirti?

Ji mums atvėrė duris į didžiuosius chorinės klasikos kūrinius. Dažnai tai mišios, oratorijos, pagal religinius, liturginius tekstus ar biblinius motyvus parašyti kūriniai. Kitais žodžiais tariant – rimtoji klasikinė muzika, ir tai vėl susieja mus su mūsų šalies ir giliosiomis universiteto tradicijomis. O mūsų choras tas tradicijas tęsia. Taip pat šios muzikos išliekamąja verte net netenka abejoti. Mes tarsi radome raktą į klasikos lobyną! 

Minėjote, kad per gana trumpą laiką choras pasiekė nemenkus rezultatus. Kaip tai pavyko padaryti?

Choro meninis lygis priklauso nuo daugelio dalykų, bet labiausiai – nuo jame dainuojančių choristų išsilavinimo, kūrybingumo, intelektualumo. Žinoma, vadovo profesionalumas ir didelė patirtis taip pat daug reiškia, tačiau manau, kad „Pro musica“ parengė tiek daug įspūdingų programų būtent todėl, kad jame dainuoja labai gabūs, intelektualūs ir kūrybingi žmonės.

Žinoma, viena repeticija per savaitę yra tikrai per mažai, ir mes daug ką nuveikiame per kūrybines stovyklas, kurių turime dvi per metus – pavasarį ir rudenį. Taip pat „Pro musica“ neskelbia ir vasaros atostogų – repetuojame visus metus.

Aš dirbdama su tokiais žmonėmis nuolat jaučiu džiaugsmą, taip pat atsakomybę už parenkamą repertuarą ir jo atlikimo kokybę – kiek tai priklauso nuo manęs, dirigentės. Be galo džiaugiuosi ir suformuota darbuotojų komanda. Choro prezidentė Irma Janonytė ir talentingi bei labai profesionalūs chormeisteriai Ignas Garla, Modestas Jankūnas nepaprastai daug padeda. 

Su kokiomis kliūtimis susiduriate, ko galbūt trūksta? Kas galėtų padėti dirbti dar sėkmingiau?

Ko gero, pagrindinė kliūtis – kad Vilniaus universitetas neturi didelio simfoninio orkestro. Jį turėdami galėtume lengviau rinktis, kokius stambios formos klasikos kūrinius norėtume atlikti, turėtume laisvesnes rankas. Tačiau esame realistai ir suprantame, kad Vilniaus universitetui tai būtų per didelė prabanga. Viskas atsiremia į finansus. Dirbame su tuo, ką turime, daug nuostabių kūrinių atliekame kartu su VU kameriniu orkestru, o jei jo neužtenka, randame partnerių užsienyje. Taip gimė nuostabios partnerystės ir bendradarbiavimo projektai su įvairių pasaulio šalių orkestrais bei chorais. Esame parengę bendrų programų su Rio de Žaneiro, Prahos, Brėmeno, Samaros, Maskvos, Kijevo, Lozanos, Liuksemburgo universitetais.

Vilniaus universiteto choras „Pro musica“. Choro archyvo nuotrauka
Vilniaus universiteto choras „Pro musica“. Gintaro Mačiulio nuotrauka

Manau, choras – tai šviesos židinys bet kurioje šalyje. Valstybė, jei siekia tapti gerovės valstybe, pirmiausia turėtų skirti dėmesio būtent šiems dalykams. Viskas galiausiai atsiremia į kolektyvus, bendruomenes, bendrystę, bendravimą.

Choras daug keliauja?

Kiek leidžia galimybės. Bendradarbiavimas yra tiesiog būtinybė. Tai ir tobulėjimas, ir keitimasis patirtimi. Užsidarymas ir virimas savo sultyse niekada nieko gera nedavė, tai tiesus kelias į suprovincialėjimą ir atsilikimą. Kitas gastrolių ir koncertų aspektas yra reprezentacija, tai atstovavimas Vilniaus universitetui, Lietuvos vardo garsinimas. Surengėme daug koncertų Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu, šalies stojimo į ES ir NATO penkmečio proga, atstovavome kituose svarbiuose renginiuose.

Kokią matote savo darbo prasmę?

Choro „Pro musica“ misiją matau tokią pat, kaip ir daugumos Lietuvos chorų – ugdyti kultūringą žmogų, kūrybingą, dvasingą asmenybę. Chore žmonės ne tik susipažįsta su gražiais kūriniais ir juos emociškai patiria, choras ugdo ir mokėjimą bendradarbiauti, įsiklausyti vienas į kitą. Manau, choras – tai šviesos židinys bet kurioje šalyje. Valstybė, jei siekia tapti gerovės valstybe, pirmiausia turėtų skirti dėmesio būtent šiems dalykams. Viskas galiausiai atsiremia į kolektyvus, bendruomenes, bendrystę, bendravimą.

Darbas su choru – tai asmenybės ugdymas, lavinimas. Daug metų nerimavau dėl choristų kaitos, bet dabar žvelgdama į „Pro musica“ narius matau, kad darbas su nuolat besikeičiančias studentais nebuvo beprasmis. Tai gabūs, talentingi žmonės, jie daug pasiekė savo srityse, ir dabar, būdami įmonių vadovai, teisininkai, profesoriai, dėstytojai, sugrįžo prie to, kas jiems buvo jaunystėje įskiepyta – prie meno, muzikos, grožio.

Esate Lietuvos chorų sąjungos prezidentė. Kaip vertinate Lietuvos chorų kultūros būklę šiuo metu?

Manau, vis dar esame persitvarkymo etape. Dar tik einame nuo centralizuoto šios srities valdymo prie decentralizuoto, ir tas persitvarkymas, deja, kultūros srityje vyksta per lėtai. Kadaise kiekvienas fabrikas, nekalbant jau apie ministerijas ir tuo labiau mokyklas, turėjo bent po vieną chorą. Nes taip buvo liepiama iš viršaus. Dabar sprendžia kiekvienas įstaigos vadovas, o toli gražu dar ne visi vadovai yra aukštos kultūros žmonės.

Nežinau, kiek dar metų turi praeiti, kad priimtume įstatymus, kaip kai kuriose Europos šalyse, kad visos vidurinės mokyklos privalo turėti chorą. Valstybės mastu turi būti didesnis dėmesys skiriamas regionams.

Jei Lietuvoje visais lygmenimis ir visose amžiaus grupėse viskas bus gerai sustyguota, jei bus vaikų chorų, jei bus chorų mokyklose, veiks muzikos mokyklos, bus studentų chorų, turės būti ir suaugusių žmonių chorų bei senjorų chorų. Galimybė muzikuoti turi būti sudaryta kiekvienam norinčiajam. Tam svarbu chorvedys, jis – visa ko ašis, aplink jį turi suktis visa sistema. Gavęs normalias darbo sąlygas jis įkvėps, ves ir mokys, supažindins su nuostabiu muzikos pasauliu. Muzikinis lavinimas svarbus ir saviraiškai, ir asmenybės tobulėjimui. Seniai mokslininkų įrodyta, kad muzikuojantys vaikai geriau mokosi, daugiau pasiekia, yra įvairiapusiškesnės asmenybės.

Maža to, visos įstaigos ir įmonės, save vadinančios socialiai atsakingomis, taip pat kaip būtiną žmogaus gerovei dalyką turėtų turėti chorą. Man atrodo, taip tikrai bus ateityje, tačiau kol kas dar matome per mažai kultūros reikšmę aiškiai suprantančių žmonių. Juk choras – tai ekonomiškai efektyviausia kūrybinės žmonių saviraiškos forma, nepaprastai daug duodanti ne tik kultūriniam tobulėjimui, bet ir žmonių sveikatai bei socialiniams įgūdžiams stiprinti.

Choras yra kolektyvas. Norėčiau atkreipti dėmesį į žodį „kolektyvas“. Tik kolektyvinis, bendras darbas yra žmones mokanti sugyventi priemonė. Deja, bendrai pasiektas rezultatas šiais laikais yra nykstantis reiškinys moderniose Vakarų visuomenėse, pats bendro darbo procesas nebevertinamas. Išaukštinami asmeniniai, individualūs pasiekimai. Kita vertus, visiems reikia to mokėjimo dirbti kartu. Darbdaviai savo reikalavimuose dažnai pabrėžia komandinio darbo įgūdžių svarbą. Choras yra būtent ta vieta, kur jaunimas šių įgūdžių gali įgyti. Būtent čia drauge siekiama bendro rezultato. Tai ir yra chorinio darbo pagrindas, o tokios bendruomenės kaip choras yra visuomenės pamatas.

Vadovaujate net trims VU chorams. Kokia situacija su Lietuvos studentų chorais?

Iki šiol Lietuvos universitetų chorai buvo patys stipriausi, tačiau pastaruoju metu, prasidėjus aukštojo mokslo pertvarkai ir universitetų jungimuisi, situacija ėmė smarkiai blogėti. Susijungę universitetai staiga naikina vieną ar kitą chorą. Ir aš niekaip nesuprantu, kaip pateisinti tokį nesupratimą ir nesiskaitymą su studentų interesais. Juk tie chorai yra, jie egzistuoja, juose dainuoja realūs jauni žmonės – kaip galima nerasti jiems visiems vietos? Susijungę universitetai turėtų išlaikyti tiek chorų, kiek jų buvo, nesvarbu, du ar tris – tiek, kiek yra dainuojančių studentų.

Be to, universitetų chorų vadovų algos jau nebeatlaiko jokios kritikos. Taip pat veiklos finansavimas – universitetuose jis yra tiesiog niekinis, ir studentai (tikrai ne pati turtingiausia visuomenės grupė) patys moka už gastroles su kolektyvu, natas, stovyklas, kitą veiklą su choru, nes jiems ta veikla labai svarbi.

Palyginti su kitais universitetais, VU šioje srityje vis dar išlaiko lyderio pozicijas. Jame sėkmingai gyvuoja net trys dideli chorai, tačiau veiklai lėšų ir čia nuolat stinga.

O vadovaujant kolektyvui koks yra choro vadovo vaidmuo?

Juokaujant būtų galima pasakyti, kad vadovo vaidmuo yra vadovauti, bet čia yra nemažai tiesos. Vadovas turi matyti kolektyvo kryptį, kuria linkme jis turi eiti, vadovas turi būti autoritetas muzikos srityje, rasti pusiausvyrą tarp muzikinių ir organizacinių dalykų. Žinoma, jis turi uždegti, įkvėpti, sužadinti norą pažinti muzikos pasaulį ir turi būti kantrus mokytojas. Trumpai tariant – jis turi būti kelrodis ir mokytojas. 

Vilniaus universiteto choras „Pro musica“. Roberto Vaitekūno nuotrauka
Vilniaus universiteto choras „Pro musica“. Choro archyvo nuotrauka

Ne taip svarbu vadovas, choro repertuaras ar panašiai – svarbiausia tęstinumas. Choras yra meno kūrėjas, mes jį turime kurti, ugdyti asmenybes, nuolat atsinaujinti.

Ar turite klausytojų, ar jie domisi chorine muzika?

Chorai yra tikri kultūros nešėjai. Kiekvienas choristas taip myli savo atliekamus kūrinius, kad pakviečia į koncertą daug savo draugų ir pažįstamų, kurie patys gal niekada nenueitų į klasikinės muzikos koncertą. Tačiau jie ateina, pasiklauso ir labai dažnai nustemba, kad tai tikrai gražu, įdomu, visiškai nenuobodu. Daugelis jų tampa nuolatiniais mūsų koncertų klausytojais, ir netgi patys ateina į chorą dainuoti.

Kokie artimiausi kolektyvo planai?

Patys artimiausi – jau gruodžio pradžioje vyksiantis edukacinis projektas „Klasika visiems“, kurį jau daugelį metų „Pro musica“ rengia kartu su kitais VU chorais. Šis projektas – tai VU chorų didelis indėlis į plačiosios visuomenės muzikinį švietimą. Renginyje dalyvauti gali bet kuris žmogus, kuris kada nors mokėsi muzikos mokykloje – net jei šiuo metu žmogus niekur aktyviai nemuzikuoja, jis gali jungtis prie projekto ir kartu su VU chorų choristais atlikti žymų muzikos kūrinį. Taip atlikome daug garsių klasikos šedevrų. O dabar jau pradėjome registraciją į šiuometinę „Klasiką visiems“ kartu su Naujų idėjų kameriniu orkestru. Atliksime jauno norvegų kompozitoriaus Ola Gjeilo „Saulėtekio mišias“ – labai įdomų šiuolaikinės muzikos kūrinį. 

Ko palinkėti chorui „Pro musica“ sukakties proga?

Tęstinumo. Ilgaamžiškumo. Žmonės, nuo kurių priklauso šio kolektyvo gyvavimas, turėtų suprasti ir tam tikrą savo atsakomybę prieš istoriją. Ne taip svarbu vadovas, choro repertuaras ar panašiai – svarbiausia tęstinumas. Choras yra meno kūrėjas, mes jį turime kurti, ugdyti asmenybes, nuolat atsinaujinti, bet, kaip ir minėjau, turime labai gilias tradicijas. Tai jau ne tik universiteto, jėzuitų palikimo, bet ir dainų švenčių, dainuojančios revoliucijos, dainavimo, kaip šalies tapatybės, sudedamosios dalies tradicijos, kurių turime nepamiršti ir kurias turime puoselėti.