Rašytojas Adamas Zagajewskis (g. 1945) Vilniuje 2014 metais.

Evgenios Levin nuotrauka

Neseniai Lenkijoje išleista žurnalisto Grzegorzo Gaudeno knyga „Lwów. Kres iluzji. Opowieść o pogromie listopadowym 1918“ (liet. „Lvovas. Iliuzijų pabaiga. Pasakojimas apie 1918 m. lapkričio mėn. pogromą“ ) apie žydų pogromą Lvove, įžengus lenkų kariuomenei. Įvadą šiai knygai parašė žymus lenkų poetas ir eseistas Adamas Zagajewskis, kuris čia išverstas ir publikuojamas su autoriaus sutikimu. Panašus pogromas vyko ir Vilniuje 1919 m. balandžio 19 d., lenkams užėmus Lietuvos sostinę.

Grzegorzo Gaudeno knyga nėra skaitalas, ko gero, netinka nei gimtadienio, nei Valentino dienos dovanai. Ji žiauri, tačiau ne autorius kaltas dėl tokio žiaurumo.

Jau anksčiau žinojau apie šį pogromą, tačiau nežinojau detalių. Žinojau ir nežinojau. Pamiršdavau. Tai buvo patogu – žinoti, tačiau kai kada galėti ir nežinoti. Dabar nežinoti bus sunkiau.

Kaip gyventi su tuo žinojimu? Mes gi tokio Lvovo nežinome. Mūsų vaizduotėje Lvovas – gerus prisiminimus sukeliančių Ščepčio ir Tončio [populiarūs prieškarinio Lenkijos radijo estrados personažai – vertėjos pastaba] (jau patys mažybiniai vardai rodo, kokie mes esame mieli), nuostabios architektūros, bažnyčių, sinagogų ir cerkvių Lvovas, tai Lvovas, gulintis ant kalvų kaip saulėje besišildantis katinas, tai pasaulinės šlovės matematikų, Leopoldo Staffo ir Zbigniewo Herberto, Aleksandro Fredros ir Stanislavo Lemo, Ostapo Ortwino, Aukštutinės pilies, Rytų mugių, Lyčakovo kapinių miestas. Lvovas, kuriame net minkštas rytų akcentas signalizuoja gerumą – bent jau taip mums atrodo. Lvovas, kuriame – kaip kad mums sakydavo – skirtingi tikėjimai puikiai ir harmoningai sugyveno tarpusavyje. Ir štai šis miestas, kuriam jau niekas nebegali pakenkti, nes jis jau ramiai įsikūrė ir gyvena mite, albumuose, dainose ir knygose, mūsų rūmų fotografijose, mūsų šventovėse, mūsų vilų rajonuose, ėmė ir atsuko kitą, siaubą keliantį savo veidą.

Pripratome prie minties: pogromai – tai jie, tai ukrainiečiai. Tai ne mes.

Juk vis dar gyva visa didžiulė prisiminimų, sentimentalių eilėraštukų, suvenyrų apie Lvovą, atodūsių ir nostalgijos industrija. Lvovas yra mūsų utopija. Nenorime ir negalime ten grįžti, tačiau mums reikia tokios vietos, kurioje galėtų apsigyventi mūsų svajonės. Mūsų planai – jeigu turime planų – gyvena kitur. Bet mūsų svajonės, mūsų prisiminimai turi turėti savo namus. Tų prisiminimų nekaltybė yra jaudinanti. Tie, kurie vaikystėje klausė savo tėvų ir senelių pasakojimų apie legendinį miestą, be abejonės, nieko nesužinojo apie 1918 metų lapkričio mėn. žiaurumus.

O vis tik jie įvyko.

Lvovo žydų kvartalas po pogromo 1918 m. wikipedia.org nuotrauka

Turime dėkoti šios knygos autoriui, kad šaltai, kaip chirurgas, jis atvėrė prieš mus gėdingai slepiamus nusikaltimus.

Turime priimti praeities ambivalenciją – 1918 m. Lvovo pogromas neatims iš mūsų matematikų ir poetų, jie liks. Atrodo, kad lenkai turi problemų dėl pasaulio ambivalencijos ir žmonių, visų žmonių, visų tautų ambivalencijos. Nenori matyti, kad pasaulis yra ir piktą nešantis, ir draugiškas, mirtinai pavojingas ir agresyvus, ir kad mes taip pat kai kada tokie esame. Tačiau pasaulis būna tylus ir ramus kaip saulėlydis virš Goplo ežero. Gal mes tikrai tikime patriotinėmis dainomis, gal tikrai esame lyg vaikai, mylime ką tik išskalbtas vėliavas, dar nepurvinas, dar nesuteptas krauju, kaip pirmąją sukilimo dieną, mylime gerus savo vadus (o jie myli gyvūnėlius) – ir kai girdime apie savo barbariškumą, tai arba piktinamės ir ryžtingai atmetame tokius pasakojimus, kaip nedorus, kaip žeidžiančius mūsų garbę, mūsų Dievo Motiną, mūsų Erelį, mūsų popiežių, arba visiškai, begaliniai nusiviliame (kaip būna žymiai rečiau). Užuot supratę, dirbę su praeitimi ir vardan ateities, užuot gyvenę plačiai atvertomis akimis, užuot ieškoję tiesos, net tos sunkiausios – taip, kaip tai turėtų daryti laisvi žmonės.

Viena iš mano senų tetų po nepiktų šeimos ginčų mėgdavo kartoti „grąžinu garbę, truputį suteptą“.

Antrojoje šios labai reikalingos knygos dalyje autorius kalba apie bandymus, ganėtinai nevykusius, „gelbėti miesto garbę“ įvairiose valdininkų rašytose ataskaitose ir raportuose, stengiantis užtušuoti tuos baisius faktus. Tačiau jeigu kas ir gelbsti Lvovo garbę, tai būtent tokie rašytojai kaip Grzegorzas Gaudenas.

Ant kieto, nepatogaus mūsų bendros atminties vagono suoliuko, vagono, kuris šuoliuoja į ateitį greičiau nei Gogolio žirgai, vietos šalia garbės gali atsirasti tik tiesai, tik padorumui, tik teisybei. Istorijos politika – tai yra valstybinis melas – telieka koridoriuje.