Baltijos kelio 30-mečio minėjimas sostinės katedros aikštėje.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tekstas perpublikuojamas iš šeštojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio

Vasarą paaštrėjus diskusijoms dėl tautos istorinės atminties, jas nuolat lydėjo nuogąstavimai, kad tokios priešpriešos griauna tautos vienybę. Kiekviena visuomenė turi turėti kažką, kas ją vienija, kad ir kokie tautiškai, vertybiškai ar socialiai skirtingi žmonės ją sudarytų. Jei mus skaldo praeitis, tik iš dalies suvienija išorės grėsmės, tai gal galėtų suvienyti ateitis?

Bendruomeninių ryšių silpnėjimas veikiau yra natūrali nei anomali visuomenės civilizavimosi ir gerovės didėjimo pasekmė. Civilizuotose visuomenėse artimi asmeniniai ryšiai tarp žmonių nebeturi tokios didelės vertės jų fiziniam išlikimui. Tad prigimtiniai bendruomeniniai ryšiai, kaip šeimos ar giminės, vis silpnėja. Dabartiniuose romanuose ir kino filmuose atrasime daugybę situacijų, kai žmonės naminio gyvūno netektį aprauda daug labiau nei, pavyzdžiui, tėvo ar žmonos. Atsitiktiniai žmonės, sutikti žmogaus gyvenime, padaro jam daug didesnę ir svarbesnę įtaką nei jo artimieji.

Dabartiniame pasaulyje žmogaus asmeninis fizinis išlikimas ir net gerovė silpniau priklauso nuo šeimos, giminės ar bendruomenės ryšių. Vyras dažniausiai nebėra „šeimos maitintojas“, kuriam mirus žmona ir vaikai patektų į absoliutų skurdą ir socialinį užribį. Valstybė geriau ar blogiau atlieka tam tikras socialines funkcijas, moterys dažniausiai turi išsilavinimą ir gali susirasti darbą. Visuomenės santykiai išsivystę taip, kad eilinis žmogus miesto gatvėje gali jaustis gana saugiai dėl savo gyvybės, pavyzdžiui, dėl to, kad atsitiktinis plėšikas jo nenužudys dėl kelių eurų. Jei ir esama nesaugių vietų, apie jas žinoma. O net ir ten galima tikėtis sulaukti pagalbos. Dedamos pastangos, net jei ne visada sėkmingos, tokias užribines vietas neutralizuoti.

Šeima, artimų draugų ratas nebūtinai suteikia įvairialypį saugumą. Įvairios smurto prieš moteris ir mažamečius, nepilnamečių išnaudojimo istorijos rodo, kad kai kada šeima būna labai nesaugi aplinka. Saugumo rūpestį yra perėmusios visuomeninės, taip pat bažnytinės organizacijos, savanorystės ir valstybinės institucijos. Šeimos reikšmė žmogui Vakarų pasaulyje yra ryškiai sumažėjusi. Tačiau tai nereiškia, kad netenkinami jo saugumo, artimų asmeninių ryšių poreikiai.

Ryšiai prigimtinėse bendruomenėse, viena kurių tradiciškai suprantama kaip kraujo ar žemės tauta, yra susilpnėję dėl dabartinio gyvenimo pokyčių. Daug labiau reiškiasi individualybės bei įvairiausiu pagrindu susibūrusios, ilgiau ar trumpiau išliekančios grupės. Daug labiau imama galvoti apie individualų išskirtinumą, asmeninę tapatybę ir autentiškumą nei žmogiškąjį bendrumą.

Visuomenę konsoliduoja tam tikri bendrumo mitai. Bendruomenes gali stiprinti daugiau ar mažiau reali išorinė grėsmė ir ja grįstas išlikimo grėsmingame pasaulyje mitas. Lietuvoje jis remtas Rusijos grėsme. Nemaža dalis visuomenės suvokia, kad reikia laikytis labiau drauge, nes jei prarasime socialinius tarpusavio ryšius, po vieną tapsim pažeidžiamesni ir galbūt prarasim galimybę išgyventi kaip tauta ir bendruomenė. Tai kol kas yra bene labiausiai mūsų bendruomenę vienijantis mitas. Todėl nestebina, kad ir Vyčio paminklo nepastatymo ar atminimo lentelių Jonui Noreikai nuėmimo ir pakabinimo istorijose buvo baksnojama pirštu į Rusijos pusę, kuriai neva tautos susipriešinimas ir esąs naudingiausias. Tačiau ir Rusijos grėsmė stiprinant saugumą tampa vis menkesniu stimulu glaudžiam visuomenės telkimui.

Baltijos kelias. Leonardo Skirpsto fotografija

Lietuvoje daugiausia tikimės stiprybės iš praeities. Tačiau praeitis bent šiandien, kai ją vis geriau pažįstame ir aptariame, tapo ne vienybės, o skaldymosi šaltiniu. Dar praeis nemažai laiko, bent viena karta, kol apie XX a. praeitį galėsime susidaryti daugiau mažiau bendrą vaizdą ir suformuoti tam tikrą bendrą praeities mitą. Šiemet švęstas Baltijos kelio 30-metis, savitas anų metų bendrumo atkartojimas, tarsi turėjo tapti pagrindu tautos vienybės mitui. Juolab kad į jį turėjo progos įsijungti ir jaunoji karta, anuomet dar negimusi. Tada dalyvavusieji Baltijos kelyje dabartinio renginio anonsuose įvardyti kaip atlikę netikėtą žygdarbį, neva ir prieš 30 metų vadinti „pametusiais galvą“, dėl kurių „beprotiškos drąsos mūsų laisvė pražydo“. Jaunoji karta vaizduota kaip besižavinti šiuo žygiu, taip tiesiant tiltą tarp kartų. Iš tiesų dalyvavusieji puikiai prisimena, kad jokios drąsos, juo labiau beprotiškos, būti kelyje nereikėjo. Šiam Sąjūdžio renginiui pritarė ir Lietuvos Komunistų Partija. Jei nebūtų pritarusi, tai nebūtų leidusi, kad Baltijos kelias būtų koordinuojamas per sovietinį (valstybinį) radiją, kad vežti žmonėms būtų išskirti valstybiniai (nes kitokių nebuvo) autobusai.

Trispalvės gladijolių (reklamose pavadintų „kardeliais už laisvę“) puokštės sugebėjo suvienyti, bet tik trumpam. Kitą dieną tauta vėl atsistojo ant karštos ir po kojomis sproginėjančios atminties žemės, kurią prieš šventę buvo atvėręs vienos atminimo lentelės nuėmimas viename mieste.

Rugsėjo pradžioje Prezidento Gitano Nausėdos inicijuotame Kultūros forume istorinės atminties klausimais buvo išsakyta mintis, kad galbūt lietuviškąjį mitą reikėtų remti ne į praeitį ir istoriją, o į ateitį. Siūlymas nelabai buvo išgirstas susitikime, kuriame absoliuti dauguma dalyvių buvo istorikai ir kuriame buvo aptariama istorija, ne tik atmintis. Vis dėlto ši mintis verta dėmesio. Juo labiau kad žvelgti į ateitį su viltimi mus ragina ir krikščioniškasis tikėjimas. Nuo pat pradžių tampant krikščionių bendruomenės nariu, nereikėjo atsisakyti savasties, tapatybės, kalbos, tautiškumo, profesijos, neliepta pasitraukti iš viešojo gyvenimo, mesti pomėgius (kaip sportas ar grybavimas). Krikščionis vienija ne jų praeitis, o žvilgsnis į ateitį, ir nepaisant įvairiausio skirtingumo, krikščionys yra bendruomenė.

Baltijos kelio 30-mečio minėjimas sostinės katedros aikštėje.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Amerika visuomet buvo laikoma geriausiu vadinamojo pilietinio tikėjimo, vienijančio skirtingus amerikiečius, pavyzdžiu. Amerikiečių sociologė Michèle Lamont šiemet British Journal of Sociology paskelbė greit išgarsėjusį straipsnį apie savivertę ir dabartinę Amerikos visuomenės krizę. Ji remiasi idėja, kad žmogui išgyventi bei sugyventi su kitais, kad ir kokie skirtingi jie būtų, padeda gebėjimas viltis (asmeniškai) ir save viltingai projektuoti į ateitį. Visuomenės konsolidavimui esą būtinas „vilties pasakojimas“, kuris kiekvieną jos narį paskatina save sieti su visuomene bei su kitais jos nariais, kurie stengiasi tą viltį įgyvendinti.

„Amerikietiškoji svajonė“ vertinama kaip labai produktyvus mitas, sudaręs pagrindą vienytis labai skirtingoms kultūrinėms ir tautinėms grupėms, integruoti vis naujas imigrantų bangas. Jis padėjęs kiekvienam savitai susisieti su Amerikos visuomene. Lamont kalba, kad šiandien šis mitas nebeveikia, prarado galią, nes sumažėjo galimybės jį įgyvendinti. Amerikos visuomenę skaldančias priešpriešas šiandien ji sieja ir su prarasta šio mito galia veikti žmones, generuoti jų viltį ir motyvuoti (sėkmingai) ateičiai. Tyrėja mini, kad net anapus Amerikos sienų amerikietiškoji svajonė praradusi patrauklumą, nes toks gyvenimo būdas vertinamas kaip nesveikas, socialiai neatsakingas ir nesaugus aplinkai.

Lietuvoje apie ateitį esame pratę kalbėti bendruomenės ar tautos, o ne individo kategorijomis. Klausiame, kokią ateities Lietuvą visi bendrai galėtume sukurti. Tai turėtų būti „sumani šalis, kurioje gera gyventi ir dirbti“, kurios gerovę kuria, ją puoselėja atsakingi, kūrybingi ir atviri žmonės, kaip sakoma Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“. Tokia Lietuvos ateitis yra reikšmingesnė už kiekvieno žmogaus asmeninę ateitį. „Lietuviškoji svajonė“ sako, kad tik kai bus gerai Lietuvai, galiu tikėtis, kad bus gerai ir man.

Jei kada ir klausiame, kokį savo ateities svajonių gyvenimą galėtume sukurti, apie tai svarstome forumuose, kurie yra anapus tautos gerovės ir Lietuvos ateities klausimų. Prezidentas, rugsėjo 1-osios proga apsilankęs Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijoje, kalbėdamas apie būtinybę mokytis užsiminė apie brangų greitą automobilį (Porsche). Bet nežadėjo, kad dabartiniai pradinukai galėtų tikėtis tokį ateity įsigyti ir juo smagiai važinėtis kitų pavydui. Porsche tebuvo sklandžiai vyksiančio ateities gyvenimo metafora.

Kolektyvinis galvojimas generuoja baimę, kad jei lietuviai imtų galvoti apie laimingą ir sėkmingą savo pačių ateitį, jie atskiltų nuo Lietuvos ir nebeprisidėtų prie jos sėkmingos ateities. Rūpintis Lietuva reiškia kažkiek atsižadėti savo interesų.

Tokiame galvojime esama sovietinės lygiavos palikimo, kai kiekvienas sėkmingo ir laimingo gyvenimo atvejis tegalėjo reikšti gyvenimą liaudies sąskaita, „parazitavimą“. Nedrąsa drąsiai žengti į ateitį yra ir euro­pietiškas bruožas. Net pats terminas „europietiškoji svajonė“ skamba keistai. Jau daugiau kaip šimtą metų europietiškasis pasaulis kramto perkramto savo galimo žlugimo temą. Kaip europiečiai gyvename nuojautomis, kad tuoj užgrius žmonių atradimų ir veiksmų generuojama katastrofa, kurios dar nesame spėję atpažinti. Intensyviai stengiamės ją numatyti ir užbėgti jai už akių. Galima „lietuviškoji svajonė“ yra įstrigusi tarp kolektyvinės lygiavos ir europietiškojo katastrofizmo.

„Lietuva 2030“, kaip ir kiti gražūs projektai bei vizijos, neveikia ir nemotyvuoja, nes neturi sąsajų su sveiku egoizmu, kuris konkretų žmogų skatintų tapti geresniu ir sėkmingesniu nei kiti, projektuoti į ateitį savo gyvenimo sėkmę. Mantas Adomėnas, šiemet rašydamas apie Lietuvos politinį mentalitetą, nurodė į būtinybę ugdyti „„can do“ mąstyseną, nesitenkinimą esama padėtimi, gebėjimą įsivaizduoti kitokią tikrovę, negu esama, ir drąsą jos siekti, lygiai kaip ir globalią ambiciją“. Kaip tą padaryti?

Skatinant vien žmogaus asmenines ambicijas, pasaulį netrukus užvaldys egoizmas. Sekuliarizuota visuomenė neturi daug būdų jam suvaldyti. Krikščionybė siūlo artimo meilę ir taip išvengia pavojaus žmogaus individualumą ir ypatingumą paskandinti įsivaizduojamuose kolektyvo poreikiuose. Tad jei vis dėlto norime sukurti „lietuviškąją svajonę“, nukreipti žvilgsnius į ateitį, išsivaduoti nuo mus skaldančios praeities atminties, reikia dviejų dalykų: skatinti žmones svajoti apie individualią laimę, sėkmę ir gerovę, ir gyventi siekiant šios svajonės bei ugdyti artimo meilę.

Naujasis židinys