Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 19)

Reikia manyti, kad „Poetinis Druskininkų ruduo“ (toliau – PDR arba tiesiog Druskininkai) primena ne tik graudžius verksmus vaikystės kaimo bažnyčioje. Bet šiemet pirmiausia juos.

Ir tai sakau nuoširdžiai jį mylėdamas, beveik dešimtmetį vykdamas bei dalyvaudamas.

Druskininkams (gal ir poezijai) reikia kraujo ir tuojau papasakosiu, ką turiu omeny.

Festivalis sensta. Sensta ritualai ir dalyviai. Kaip kažkada Antanas A. Jonynas rašė, „švenčiama įnirtingai, bet iš inercijos“; ne apie Druskininkus jis rašė, apie „Suokalbį“ (visų rašytojų – gagarinų (čia tik tam tikros sąveikos su alkoholiu būsenai paryškinti) pamėgtą barioką, buvusį Rašytojų sąjungoj), bet čia tinka; įsisenėjusi inercija pamažu griauna šiaip jau puikias tradicijas, ir renginiai pristinga ūpo bei energijos, užsitęsia, springsta.

Sensta rašytojai, tie mylimieji ir ne tik. Ir vis trumpiau juos pamatysi prie stalų ar pokalbių ratuos, vis žilesni balsai per skaitymus. Almis Grybauskas jau skaudžiai ir sprangiai klausomas, Kauno Kęstutis įvežtas rateliuos į sceną, vos pakrutinantis lūpas, šmaikštaujantis, neva visą naktį bučiavęsis, tad sutinę – nėmaž, gyvenimas toks, sveikata tokia, kad gailu žiūrėti ir dar gailiau klausytis; vos kas trečią žodį suprasi ir dar sunkiau suprasi, kam urbti šią kančią (ne jo, žiūrovų), kam visa tai. Rodos, baigias tam tikra epocha, tam tikras orumo ir kokybės laikotarpis su žaviom dekadanso užuominom.

Nėra kuo tą dinastiją pakeisti. Prie gretimo staliuko sėdinčios rašytojos pertaria: „Jei kas nors pasakys, kad tai – kažko naujo pradžia, aš jį užmušiu.“ Nebus ką užmušti, anokia pradžia. Tiesiog veriasi vaizdas, kad mūsų literatūros procese kartos nepersislenka, nesirotuoja. Jonynas su Plateliu bei Kęstučiu visuomet bus Jonynas su Plateliu bei Kęstučiu ir į jų vietą Druskininkuos neateis Parulskis su Marčėnu bei Stankevičium. Jų ten veik ir nesutiksi.

Ir dar didesnė problema su „jaunaisiais“ poetais. Rodos, kad jie jau šešetą metų nesugeba tapti tiesiog poetais ir atlaisvinti inkilą naujiems jauniesiems. Inkilas – tai „Širdelės“ bokštas, kuriame penktadienio ir šeštadienio vakarais vyksta patys įnirtingiausi bei mažiausiai cenzūruoti pokalbiai. Inkilas yra ir būklė, leidžianti apibūdinti šiųmetės literatūros ūpą. Kasmet į PDR atvyksta jaunų, vos gimstančių rašytojų, kurie teikia vilčių; bet inkile nieks nepasislenka, idant padarytų vietos. Nauji jaunieji atvažiuoja, apsidairo ir beveik niekad negrįžta. Gravitacijos laukai tokie glaudūs, kad išstumia bet kokį kitoniškumą ir trajektorijos toliau skrieja dvokiančio nihilizmo elipsėmis, skleisdamos pasididžiavimą savo nepritekliumi ir nevalyvumu. Šiemet inkilas nė nebuvo atidarytas.

Ir nesupraskit neteisingai. Jaunųjų skaitymai buvo vykę kaip reta. Mantas Toločka atrinko autorius atidžiai ir gal tik su pusantro šaukšto dalyko, gadinančio statinę medaus; atrinko negausiai ir tai buvo dar vienas puikus dalykas, kaip ir didėjanti merginų proporcija – turi jos ką pasakyti. Tačiau reikia pasistengti, kad nauji žmonės įsilietų: Druskininkai jau prašosi kraujo aukos. Kitaip tie nauji jaunieji neapsikentę nueis daryti savo poezijos su savais ritualais. Jų kūryba gimsta visai kitose plotmėse, jie orūs ir gaivūs, jiems neįdomūs „šūdai ir tamsa“, kuriais nemažai kas vis dar gyvena bei didžiuojasi. O tokie nutikimai, kaip nedidelis skaitymų ciklas Ievos Toleikytės bute praeitą žiemą, sutraukęs būrius dalyvių bei klausytojų, arba Lukas Miknevičius, laimėjęs „Pirmosios knygos“ konkursą, bet neaugintas juodosios užstalės rauge, leidžia manyti, jog tai paprasčiau, nei atrodo.

Atviro mikrofono skaitymai prasidėjo daug žadančiai (ne šiaip koks mailius, geri ir įdomūs poetai išsitraukė naujausius tekstus), tačiau baigėsi – niekada. Po dviejų trijų valandų įnirtingo atviro mikrofono paaiškėjo, kad visi dalyviai išsliūkino iš salės ir susislapstė miegoti; neaišku nė kas galiausiai šviesą užgesino.

Penktadienį ir šeštadienį vykę iškilmingieji poezijos vakarai praėjo dviprasmiškai. Gerų tekstų netrūksta, tą liudijo tiek jaunųjų, tiek šeštadienio popietės lietuviškieji skaitymai, tiek atviro mikrofono pradžia. Tačiau svarbiausiuose renginiuose juos nukošė nelaimingas politkorektiškumas. Kažkoks vangumas nemažą dalį dalyvių traukė šnekučiuotis koridoriuose bei rūkyti lauke ir kyštelti nosį į salę tik tą akimirką, kada pasigirsta jų pačių pavardė.

Anoniminių eilėraščių konkursai privertė suabejoti, ar apskritai per dešimtmetį asmeninio buvimo literatūros lauke pavyko susiprasti, kas čia vyksta, nes įdomiausia viso balagano dalis buvo ne tekstai, o Viktoras Rudžianskas, skelbiantis laureatus ir iš pusės žodžio atpažįstantis, kas kieno parašyta (pavydėtina charizma), ir Giedrius Alkauskas, taip tobulai pamišėliškai imitavęs Sigitą Gedą, kad to pamišimo bei aistros pusei PDR užtektų. Su Jotvingių premijomis viskas gerai. Grįžo į prieš lyčių lygybės krizę suformuotas vėžes ir kanonišką patogumą. Tiesa, Ramūno Kasparavičiaus knyga išties unikali ir puiki visomis prasmėmis be pozų bei pretenzijų, paskaitykit.

Beje, kodėl metai iš metų renginių vedėjais tampa žmonės, įsikūrę tolių toliausiai nuo viešo kalbėjimo ir tinkamu pasiruošimu laikantys vien sugebėjimą taisyklingai (ar bent neįžeidžiai) ištarti dalyvių pavardes?

Tam tikro orumo pritrūko elgiantis su užsienio poetais. Jau metai iš metų tenka pyktelėti, kad nors daugiau kaip pusė almanacho – užsienio poezijos vertimai, vis dar nesugebama visų svečių tekstų išversti ne tik į lietuvių, bet ir į anglų kalbą. Taip, kai skaito lietuviai, svečiai gali perskaityti jų eilėraščius angliškai. Bet ką iš vienas kito tekstų supranta latviai, meksikiečiai, amerikiečiai, graikai, ukrainiečiai ir pan.? Nieko jie nesupranta. Be poros vertimų, kuriuos čia pat įskaitė patys autoriai, neapsikentę, kad druskininkietiško likimo broliai tik klapsi akimis ir sėdi kaip lėlytės. Ką ir kalbėti apie tai, kad nė nesivarginama versti pačių įdomiųjų dalių – tų visų užstalių ir fantasmagorijų, kaip sveikinimai, savo ir svetimo eilėraščio skaitymai, laudacijos, aukcionas ar visas kitas malonus vyksmas ne šventinių renginių didžiojoje salėje metu.

Kalbant apie aukcioną. Beveik kasmet tai būna vienas smagiausių renginių: įnirtingos varžybos bandant įsigyti didesnio ar mažesnio kalibro poetinius daikčiukus. Šiemet net jis, rodos, tempėsi, tįso, siūlant vieną porcelianą po kito, be didesnio azarto. Malonus tik inkliuzas – Laimos Kreivytės išrūpintas šuns kosmonauto (tikros tarybinės laikos, susemtos po skrydžio į kosmosą) kaulas.

Ir taip, ko gero, reikia sakyti, kad renginio dvasia susitelkia saujelėje žmonių, vien savo buvimu nuspalvinančių viską, kas vyksta. Nebuvo Jonyno, Stankaus, Kaziliūnaitės, Nastaravičiaus (pastarasis, nors švystelėjo poroje epizodų, dingo akimirksniu), apsirgo ir išvyko Valantinaitė, Vasiliauskas apsireiškė tik pačioje pabaigoje, Gailius, išsitrynęs feisbuką, matyt, ir nepamatė, kad PDR vyksta, o nemaža dalis kitų labiau čiūčiavo atžalas, nei leidosi dalyvauti. Tad graudžius verksmus ir giedojom.

Ir taip, ko gero, reikia sakyti, kad viskas gerai, kad funkcionavo Šileikos kilnojamieji tupėtojų punktai, spragsėjo Januševičiaus ir Dirgėlos aparatai, šokiai vyko pasiutėliški (pankiškas, hardrokinis ir, ko gero, niekur kitur niekieno šokiams nenaudojamas Šlepiko muzikos rinkinys išsyk prametė trečdalį dalyvių, kitą trečdalį – orgazmiški dusyk garsesni už pačią muziką šūkalojimai į mikrofoną, tačiau to likusio trečdalio nė pats velnias nepakiš po velėna), apdovanojimai įteikti sklandžiai, trisdešimtmetis palydėtas kilniai ir prisimenant pirmąsias knygas. Ir nereikia išradinėti dviračio ar ko nors keisti. Gal tik šiek tiek įdėti meilės, šiek tiek auginti bendruomenę. Išlaikyti ritualus, bet ir leisti jiems kvėpuoti.

Druskininkuose galioja „pasidaryk pats“ principai ir kiekvienas atvykėlis neturi teisės likti žiūrovu. Privalo įnešti savo kraujo, dvasios, tekstų ir įžvalgų duoklę, privalo užsibūti. Būtent todėl šis festivalis yra esminė poezijos procesų definicija ir metų apžvalga. Ir nors mažumėlę pristigo energijos ir charizmos, būtina pasakyti, kad viskas su mūsų poezija bus gerai. Per metus išėjo kaip niekad puikių knygų. Pradedant „Gorilos archyvais“, „bubučiu“, „Gintaro kambariu“ ir nebaigiant, o tęsiant iki „Mano tėvas žūsta“, „Bendraties“ ar Rimo Užgirio „Tarp“. Viskas ir su Druskininkais bus gerai. Gal tas trisdešimtmečio festivalis pavirs kokybiška kontempliacija visiems ateinantiems, o sugiedoti graudūs verksmai – Velykų preliudija. 

-xx-

P. S. Jau labai rimtai atsibodo „šūdai ir tamsa“. Būti apskurusiu, susisukusiu, pasipiktinusiu, nebūtinai besiprausiančiu, visa keikiančiu autsaideriu dar nereiškia nei alternatyvos, nei kokybiškų tekstų. Tai pigi poza, unikalumu panaši tik į 2000-aisiais tarp paauglių plitusį EMO judėjimą, kur visi išskirtiniai, bet beveik neatskiriami. Ir tai net pusėtinus tekstus trukdo elementariausiai išgirsti. Ir jei PDR klausė prieš renginį, kas rašo mano eilėraštį, aš klausiu, kas tą eilėraštį perskaito. Sakykit, ką norit, bet daug kam padėtų tiesi nugara ir nuvalyti batai.

Šiaurės Atėnai