Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Kas jungia ir kas skiria šias dvi sritis – savaip artimas, nes abi rūpinasi  žmogaus sielos (gr. psyche) sveikata, ir savaip tolimas, nes pagalbos būdai bei metodai gerokai skiriasi? Ar galima šių dviejų metodų sąjunga pagalbos ieškančiųjų naudai? Ar įmanomas profesinis dialogas? O gal visų pirma reikia įsivardinti paprasčiausias sąvokas, išsakyti abipusius lūkesčius? Šia tema kalbasi psichologas, Depresijos gydymo centro vadovas ANTANAS MOCKUS ir sielovadininkė, Šeimos ir asmens saviugdos centro konsultantė ELVYRA KUČINSKAITĖ.

Antanai, pagal profesiją esate klinikinis psichologas, filosofija jums irgi, atrodo, neduoda ramybės, esate ragavęs teologijos, socialinis tinklas FB akivaizdžiai liudija jūsų kaip provokatoriaus talentą vis nerimstate, uždavinėjate įvairius, ne visada patogius klausimus. O kaip save norėtumėte pristatyti  pats? 

Norėčiau prisistatyti tiesiog – psichologas Antanas Mockus. Anksčiau psichologo vaidmuo varžydavo, lyg netilpdavau jame su visais savo interesais. Dabar  buvimas psichologu – svarbi mano gyvenimo dalis, vienas iš mano veidų, mano profesija, kuria kasdien gyvenu. Dar esu vyras, dviejų dukrų tėvas, patiriantis buvimo šeimoje, tėvystės džiaugsmus ir sunkumus. Galiausiai žmogus, kuris smalsiai stebi supantį pasaulį ir bando pažinti jo sudėtingumą.

Prisipažinsiu, šio pokalbio idėją išprovokavo klausimas, jūsų andai užduotas viename iš socialinių tinklų: „Ar krikščionims dera kreiptis pagalbos į psichologą?“ Ar turite atsakymą pats? Jei taip, tai kokį? 

Taip, esu sau atsakęs, jog krikščioniui psichologas gali padėti įveikti emocinius sunkumus, giliau pažinti savo vidinį pasaulį, įgyti gebėjimų jį apmąstyti, spręsti iškilusias gyvenimo problemas, kartais padėti įveikti vidinius barjerus, trukdančius tapti brandesniu savo tikėjime, kurį suvokiu kaip procesą, o ne kaip baigtinį rezultatą.

Tačiau įdomu pažvelgti kitaip, giliau. Gal ne viskas taip paprasta. Kartais nugirstu, jog, tarkim, vienuolių emociniai sunkumai jų bendruomenėse aiškinami taip, tarsi jie būtų nepakankamo dvasinio gyvenimo požymis, o apie psichikos sutrikimus menkai teišmanoma. Kartais sutinku kunigus, kurie bendraudami su žmonėmis (pastoracijoje), mokydami tikėjimo tiesų (katechizuodami) puikiai integruoja psichologijos žinias, psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos įgūdžius. O kartais prisimenu Bažnyčios tėvų patirtis, Šv. Kryžiaus Joną, kalbėjusį apie tamsiąją naktį ar skausmingą sielos skaistinimą tylos maldoje. Bandau suprasti, kaip psichologija, kurioje yra daug teorijų, tam tikrų  interpretacinių įrankių, savito žodyno patyrimui įvardinti, gali būti integruota krikščionio, giliai tikinčio žmogaus gyvenime. Juk jis turi savitą  interpretacinį „įrankį“, kuris paaiškina, ką reiškia tai, ką jis patiria, įžodina ir įprasmina jo egzistenciją.

Kartais jaučiu, jog patinka toks nepatologizuojantis požiūris į sunkius, skaudžius išgyvenimus patyrus netektį, išgyvenant vidurio amžiaus krizę. Ir pats to patologizavimo privengiu. Kartais įžvelgiu tokio požiūrio ribotumą, kai po skausmingų dvasinių žmogaus paieškų priedanga nematoma glūdinčio psichikos sutrikimo, kuris šiaip jau seniai žinomas, yra gydomas ir išgydomas. Taigi, iš kokios perspektyvos į konkretaus žmogaus patyrimą pažvelgsi, tokį ir „rezultatą“ turėsi.

Man įdomu žvelgti į žmogaus patyrimą iš įvairių perspektyvų, nes kiekviena jų atveria savo prasmių lauką, ir, aišku, bandyti jose susigaudyti, visas jas matyti vienu metu. Taip matydamas patiriu grožį, įdomumą, atradimo džiaugsmą ir mane supančio pasaulio sudėtingumo nuostabą.

Elvyra Kučinskaitė. Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ nuotrauka.

Įdomu, kad mūsų visuomenėje gana aiškiai brėžiama takoskyra „tikintis-netikintis“, tarsi religingas žmogus egzistuotų visai kitoje matricoje, tarsi jis būtų izoliuotas arba laisva valia izoliavęsis visuomenės segmentas. Betgi tikintis žmogus, kad ir kokį tikėjimą jis išpažįsta, taip pat miega, taip pat valgo, jam būdingi tokie pat jausmai, mąstymo gebėjimai ar negebėjimai, jis kvėpuoja tuo pačiu kultūriniu, socialiniu „oru“. Prireikus jis eina pas chirurgą ar kardiologą, bet štai dėl psichologo jam kažkodėl turi kilti klausimų – verta/neverta, dera/nedera...

Man toks supriešinimas atrodo gerokai perdėtas ir net žalingas abiems pusėms, gal todėl, kad beveik 20 metų dirbu darbą, kuriame sėkmingai derinami sielogydos ir psichologijos metodai. Tačiau turiu pripažinti, kad šis supriešinimas tikrai neišlaužtas iš piršto, jis gana paplitęs. Ir mums su kolegomis neretai tenka  patirti tam tikrus įtampų laukus, susitelkusius ties šiais klausimais – tarsi toks psichologijos ir sielogydos dialogas būtų visiška ir neprofesionali nesąmonė, apie kurią rimtiems žmonėms nejauku kalbėti. Kaip manote, kodėl apskritai šis klausimas dažnam kyla ir kada, kodėl atsirado ši skirtis? Ar ji neatrodo jums nenatūrali? 

Abejoju, ar galėčiau apibendrintai kalbėti apie tikinčiuosius, geriau kalbėsiu apie katalikus. Man susidaro įspūdis, kad kai kurie tikintys žmonės gyvena savo pačių, o ne kieno nors kito sukurtoje statiškoje „matricoje“, itin vengia dialogo, nes pasąmoningai bijo prarasti savo tikėjimo polius, kurie, ko gero, nėra tvirtai įkalti, bijo reflektuoti, įžodinti tai, kuo tiki. Jei teologija yra būdas racionaliai (protu) suprasti savo tikėjimą, tai menkai teologiškai išprusęs žmogus pagrįstai to dialogo prisibijo. Jonas Paulius II enciklikoje Fides et ratio jau senokai (1998 m.) kalbėjo apie tikėjimo ir proto santykį. Tai rodo, jog tikėjimo ir proto santykio problema egzistavo ir, matyt, tebeegzistuoja. Išties, kaip gi tikinčiam žmogui šiais laikais suderinti savyje tikėjimo tiesas, kurių teisingumo nei logika, nei empiriniais tyrimais nepagrįsi?

Šiame diskurse ir matau psichologiją – mokslą, kuriam svarbu  pažinti žmogaus sielos (gr. psyche) ir elgesio pasaulį ir kuris pažinimui taiko mokslinius tyrimo metodus. Anot enciklikos, tai būtų priskirta prie mėginimo pažinti tiesą prigimtiniu protu, o ne tikėjimu. Taigi, psichologijos mokslas turi savo pažinimo būdą, apibrėžtą tyrimų lauką, kuriame ir ieškoma atsakymų, jam nelabai rūpi suteikti  žmogui vientisą, išbaigtą pasaulėžiūrą, kuo reiktų tikėti, kaip gyventi, kas yra tiesa, koks mano gyvenimo tikslas, kas bus po mirties... Psichologijoje esama daug įdomių teorijų apie žmogų, aiškinimų, dėl ko jis vienaip ar kitaip elgiasi, tačiau sykiu ji išlieka fragmentiška. O krikščionybė pateikia pakankamai vientisą pasaulėžiūrą apie žmogų, pasaulį, vietą ir tikslą jame, duoda nuorodų, kaip elgtis yra teisinga. Taigi  šioje tikėjimo ir proto, tikėjimo ir mokslo „nedermėje“ matyčiau psichologijos ir sielogydos susidūrimą ir tarsi nuorodą į gilesnį konfliktą dėl to, kaip pažįstama tiesa.

O psichologijos ir sielogydos dialogą matyčiau labiau kaip procesą, nes visame tame  išties nelengva susigaudyti ir rasti bendrus vardiklius.  Beje, žodis „psichologija“ iš graikų kalbos verčiamas kaip „mokslas apie sielą“, o „psichiatras“  – sielos gydytojas. Taigi, paradoksalu, išeitų, kad mokslą apie sielą, sielos gydytojus  priešpriešiname sielogydai. Beje, psichiatro Viktoro Franklio knyga vadinasi „Sielogyda“. Ir visa tampa dar painiau. Tai ką vis dėlto galvoje turi krikščionis katalikas, kai sako „sielogyda“? Kad Dievas gydo sielą, o ne psichologai ar psichiatrai? Jei sielas gydo psichologas ir psichiatrai, tai ką tada veikia Dievas?

Asociatyvi Josh Applegate/ Unsplash.com nuotrauka

Palietėte labai daug ir įdomių klausimų. Vienas jų, nors ir šalutinis, visgi labai simptomiškas: vis dar nenusistovėjusi terminologija. Tai, viena vertus, įneša daug painiavos ne tik į galimą psichologijos ir sielovados dialogą, bet sudaro keblumų ir patiems krikščionims, kai tenka rasti praktines skirtis tarp, pavyzdžiui, pastoracinio konsultavimo, dvasinio palydėjimo, sielovados, sielogydos ir pan. Žodį „krikščionys“ čia vartoju sąmoningai, nes tos painiavos esama ir konfesijų viduje, ir tarp konfesijų. O „sielogydos“ terminas ne psichologiniame, o religiniame, dvasiniame kontekste visai neseniai bene  drąsiausiai bus įteisintas... psichologės. Lina Vėželienė savo knygoje Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete šią sąvoką vartoja būtent tikėjimo diskurse. Nors krikščioniškame/katalikiškame kontekste labiau įsitvirtinęs terminas sielovada. Jis gal ir šiek tiek aiškesnis, turi pastoracinę konotaciją „vesti sielą“, padėti jai keliauti Dievo pažinimo kelionę. Žodžiu – šioje srityje tikrai yra ką veikti. Na, bet vis dėlto, jei sąvokas laikinai atidėtume į šalį, – kaip manote, kodėl ir kada atsirado ši skirtis mūsų galvose?

Antanas Mockus. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Čia jau psichologijos istorikų, filosofijos sritis. Greičiausiai nuo tada, kai filosofija tapo atskiru mokslu nuo teologijos ir išsilaisvino nuo teologų tarnaitės vaidmens. Turint galvoje filosofijos raidos kontekstą, takoskyra tarp psichologijos ir sielogydos atrodo natūrali, tik gal per mažai apmąstoma. Krikščionys katalikai perspėjami nedaryti iš tikėjimo „supermarketo religijos“, t. y. „nesirankioti“ iš kitų religijų, judėjimų ar praktikų dar kažko, kas pasirodo priimtina ar šiaip patinka. O psichologija turi daug teorijų, kurios gali paaiškinti daug dalykų, ir jos gali tapti dar vienu ar keliais „pirkiniais į krepšelį“ ir taip jau fragmentiškame pasaulėvaizdyje. Pavyzdžiui, katalikas tiki astrologija, Jėzaus prisikėlimu, šiek tiek – reinkarnacija ir, pasiremdamas Karlo Gustavo Jungo analitinės psichologijos Dievo archetipu, gali  paaiškinti, kodėl tiki (nes mano psichikos struktūroje, noriu to ar ne, yra Dievo archetipas ir jis turi užsipildyti turiniu). O tikėjimo dalykai gali psichologijai „pakenkti“ tuo, kad kartais teoriją papildome sunkiai įrodomais dalykais ir balansuojame ties mokslo ir „nemokslo“ riba. Pavyzdžiui, juk psichoterapijoje svarbu ne tik sielos emocijų lygmuo, bet ir dvasinis. O kaip tą dvasinį lygmenį pamatuoti, ištirti? O jei ištiri, tai neaišku, ar tikrai ištyrei tai, ką norėjai, ar nebuvo pernelyg viskas supaprastinta?

Beje, įdomu, kokiose situacijose jūs susiduriate su psichologijos ir sielogydos nesuderėjimu?

Aš gal labiau norėčiau kalbėti ne apie nedermes, o apie tam tikras rizikas, kai ir sielogyda, ir psichologija ima lįsti ne į savo daržą, gerai nepažindamos ne tik viena kitos terminijos, bet ir įrankių, ką jau kalbėti apie turinius. Pavyzdžiui, yra rimta rizika vidinio išgydymo tarnystėje, atliekant anamnezę (sielovada gal sakytų „gyvenimo peržvalgą“), pasielgti neatsargiai, kai yra susiduriama su itin sunkiomis, skausmingomis patirtimis, baudžiantis viską pavesti Dievui, bet neįvertinant, kad žmogui tai galėtų išprovokuoti krizę, iš kurios vėliau dvasios palydėtojas ar konsultantas tiesiog nesugebės išvesti, nes neturės tam tinkamų žinių. Labai dažnai vien maldos už žmogų ir jo paties maldos nepakanka, reikalinga ilga ir kantri psichoterapija, ir būtent – ji.

Dar viena jautri sritis – egzorcizmai.  Neapdairu kvestionuoti egzorcistų tarnystę, kaip tai kartais daro psichiatrai. Kita vertus – jei ne psichologijos ir net psichiatrijos žinios, tai glaudus egzorcistų bendradarbiavimas su psichiatrais irgi turėtų būti nekvestionuojamas. Ir tokio bendradarbiavimo esama. Bet ne tik apie egzorcistus kalba – tarkim, ir apie charizmines užtarimo maldos grupes, ypač jei šios mažiau pasirengusios ir veikia be jas lydinčio dvasininko. Momentinį palengvėjimą, kurį patiria maldos užtarimą gavęs žmogus, ne taip retai gali lydėti sunkūs atkryčiai, kuriuos galima vadinti dvasiniu puolimu, bet ar visada? O jei, tarkime, tai yra depresijos simptomatika?

Asociatyvi Cathopic.com nuotrauka

Na, o kalbant apie psichologus, tai turbūt didžiausia rizika, mano akimis, yra neįvertinti arba visai nuvertinti  konsultuojamo žmogaus dvasinę patirtį, nepaliekant vietos transcendencijai, pervertinant vien mokslo ir jo kuriamų įrankių, metodų galimybes. Dievo veikimo tikrovė tikinčio žmogaus gyvenime, jei tas tikėjimas nėra paviršutiniškas, yra ir labai svarbi, ir labai gydanti, ignoruoti tai – vadinasi, atimti iš žmogaus dar vieną galimybę sveikti. Per nelabai trumpą savo dvasinio palydėjimo patirtį esu girdėjusi absurdiškiausių teiginių, palydimųjų atsineštų  iš konsultacijų pas psichologus. Pavyzdžiui, prietarais vadinti Ignaco Lojolos dvasines lavybas, ne tik jų nevarčius, bet nė nežinant, kas yra tų lavybų autorius, mažų mažiausiai nesąžininga. Bet  pastaraisiais metais ir šie reikalai, regis, smarkiai gerėja.

Beje, jūs pats viename iš interviu esate pasakęs: ...imu jausti, jog dvasinės praktikos galėtų padėti ir pratęsti psichologo darbą.  Gal  pakomentuokite, ką turėjote galvoje taip sakydamas?

Gal ne tik pratęsti, bet ir papildyti psichologo darbą. K. G. Jungo analitinės krypties psichologijoje teikiamas didelis dėmesys simboliams, ritualams, kurie padeda žmogui užmegzti ryšį su savastimi, įveikti emocinius sunkumus. Simboliai, ritualai tarsi materialios nematomo vidinio pasaulio reprezentacijos, kurios padeda pažinti ir taip pat suvaldyti sudėtingą vidinį žmogaus pasaulį. Pavyzdžiui, teko ne kartą dalyvauti laidotuvėse ir stebėti, kad menkai su Katalikų Bažnyčia susijusiems žmonėms ar nepraktikuojantiems katalikams labai svarbus yra kunigo buvimas, apeigos prie kapo, trisdešimtinės, metinės. Panašu, jog tai yra būdas, padedantis išgyventi savo sielvartą, netektį ir gal net ją įveikti. Tarkim, kognityvinės-elgesio psichologijos kryptyje dėkingumo praktika, dėmesingo įsisąmoninimo praktikos (angl. mindfulness), grįstos moksliniais įrodymais, padeda žmogui suvaldyti stresą, ugdo atsparumą jam, mažina depresijos ir nerimo simptomus. Aišku, kyla pagrįstas klausimas, ar čia psichologinės technikos ar vis dar dvasinės praktikos? Vėlgi – erdvė diskusijai.

Kalbėdamas apie pratęsimą greičiausiai turėjau mintyje, jog žmogaus vertybinė, dvasinė dimensija taip pat svarbi jo sveikimui, apskirtai jo buvimui pasaulyje yra svarbi. Egzistencinė humanistinė psichologija šį vertybinį, dvasinį aspektą ypač pabrėžia. Teko konsultuoti žmogų, kuris buvo apimtas didžiulės nevilties, bejėgiškumo dėl susiklosčiusių problemų santykiuose, vieną iš jam svarbiausių būdų sau padėti, įveikti neviltį įvardino Dievą, ne psichologo konsultacijas. Kadais integruotos medicinos vadovėlyje apie depresijos gydymą radau išsamių mokslinių tyrimų apie tai, kaip dvasingumas padeda įveikti depresiją. Taigi dvasingumas – svarbus dėmuo, tai psichologo darbe gali būti papildymas arba pratęsimas, ir jo svarbu neignoruoti. 

Asociatyvi Karl Fredrickson/Unsplash.com nuotrauka

Na, o ką daryti su pasitaikančiu abipusiu neišmanymu? Irgi klausimas diskusijoms? Gal tai tikrai suteiktų gerų impulsų tiek vieniems, tiek kitiems? Ir gal nustotų bent kiek galios tie stereotipai: „psichologija, žinote, yra gerai, bet jos poveikis labai jau ribotas“, „sielogyda yra savotiškas savamokslių šamanizmas“?

Psichologo, psichoterapeuto praktikoje labai svarbu vadovautis profesine etika, kurios vienas iš daugelio punktų sako, jog svarbu žinoti savo kompetenciją ir jos ribas, ką moku ir ko nemoku, ir savo praktikoje taikyti tik tokius pagalbos būdus, kuriuos išmanai. Todėl psichologas, kalbėdamas dvasinėmis temomis su giliai tikinčiu žmogumi ir susidurdamas su savo ribotumu, greičiausiai rekomenduos kreiptis į dvasininką. Praktikuojantis psichologas nuolat aptaria savo darbo sunkumus supervizijose, nuolat klausia, kaip nepakenkti žmogui ar ko nepražiūrėti. Veikia tam tikri profesiniai saugikliai. Už visus psichologus negaliu atsakyti, tačiau dauguma mane supančių kolegų nuolat rūpinasi savo kvalifikacijos kėlimu, profesiniu tobulėjimu ir profesine etika. O panašios profesinės etikos ar saugiklių „vidinio išgydymo“ praktikoje nesigirdi, o ir apibrėžti iki galo, kas tai yra ir kaip veikia, kaip minėjome, yra gana sudėtinga, todėl išties gali rastis daug vietos interpretacijoms, neprofesionalumui ir net šarlatanizmui. Psichologijos mokslas galėtų padėti įnešti daugiau aiškumo, profesionalumo ir aukštų standartų, kaip dirbti su žmogumi, su jo siela.

Na, pirmai pradžiai, regis, pakaks minčių? Gal pabandykime jas apibendrinti?

Psichologija, psichoterapija ir dvasingumas, žmogaus religingumas papildo vienas kitą, tačiau neretai suvokiami kaip atskirti dalykai, yra supriešinami. Labai tikėtina, jog susietumas ar supriešinimas randasi priklausomai nuo konkretaus žmogaus pasaulėžiūros, matymo perspektyvos,  perimtų, įtikėtų ir paties atrastų prielaidų apie save ir pasaulį.