Nežinomas XX a. I p. fotografas. Gedimino pilies bokštas ir Arkikatedros aikštė. 1940 m. vasaris. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotrauka.

Antrasis pasaulinis karas ir po jo sekusi okupacija iš esmės pakeitė Lietuvos gyvenimą. Sovietinei valdžiai siekiant įgyvendinti komunistines idėjas, radikaliai keitėsi visi gyvenimo aspektai. Keitėsi ekonominis, kultūrinis žmonių gyvenimas. Neliko nepaliestas ir socialinis gyvenimas – jis buvo tvarkomas pagal Sovietų sąjungos modelį. Socialinė padėtis tik blogėjo: mažėjo gamyba ir nacionalinės pajamos, didėjo skurdas. Ypač sunki buvo miesto gyventojų padėtis – nuolat trūko maisto ir kuro. Dėl sunkių buitinių sąlygų, maisto, vaistų ir gydytojų trūkumo, plito ligos ir epidemijos.

Lietuvoje vykę ekonominiai-socialiniai pokyčiai labai veikė ir Vilniaus miesto gyventojus. Peržvelgę Vilniaus regioniniame valstybės archyve saugomų dokumentų medžiagą rasime 1940–1941 metų sudėtingas Vilniaus miesto gyventojų sąlygas patvirtinančių faktų. Jų gyvenimui didžiausią  įtaką turėjo krašto industrializacija ir žemės ūkio kolektyvizacija. Būtent respublikoje vykę ekonominiai, socialiniai procesai lėmė, kad visuose miestuose pradėjo daugėti gyventojų. Kartu su gyventojų skaičiumi Vilniaus mieste didėjo ir socialinės bėdos: bedarbystė, maži atlyginimai, kainų kilimas, higienos stoka, elgetavimas ir kitos bėdos.

Sovietinė okupacija privertė žmones pajusti, kas yra visuotinis skurdas ir materialinis nepriteklius. Kovai su skurdu ir menku pragyvenimo lygiu bei vyravusia bedarbyste valdžia pritaikė Sovietų sąjungoje veikusius kovos metodus. Vienas iš šių metodų buvo visoje respublikoje įsteigti Darbo punktai. Vilniuje tokie Darbo punktai buvo įsteigti 1941 m. sausio 1 d., vietoje veikusios Darbo biržos. Darbo punktai, tarpininkaudami bedarbių samdos reikalais, registruodavo bedarbius, pildydavo kartotekas, skirstydavo bedarbius į darbovietes, tikrindavo užsiregistravusiųjų materialinę padėtį. Kiekvienas bedarbis  privalėjo apie save suteikti teisingas žinias, kitu atveju – atsakydavo baudžiamąja tvarka. Pagal 1941 metų vasario mėnesio statistinius duomenis Vilniaus Darbo punkte buvo  registruota „nedirbančiųjų 16692, iš jų vyrų 8001, moterų 8691“[1].  

Atsiradus dideliam nedarbo lygiui, labai pablogėjo bedarbių moterų padėtis. 1941 m. kovo 22 d. Darbo punkto vedėjas raštu išdėstė esamą moterų padėtį Vilniaus mieste: „pastaruoju laiku pareikalavimas moterų visiškai sumažėjo. Darbo punktant moterų į darbus skirstymo dienomis (ketvirtadieniais ir penktadieniais) susirenka iki 2000 moterų ir daugiau. Tačiau aprūpinti darbu galima tik visiškai nežymią apsilankiusių dalį, būtent, šią savaitę tik 105 moterų. Pastovų darbą gauna tik nežymi moterų dalis, nes įmonės bei fabrikai, moterų į darbus visai nereikalauja“[2]. Tai rodo, kad moterys sudarė specifinę darbo rinkos dalį, kadangi jų galimybę susirasti darbą įtakojo ne tik bendros darbo rinkos tendencijos, bet ir kiti veiksniai, tokie kaip: emocinis pažeidžiamumas ir  fizinis silpnumas.

Blogėjant esamai gyventojų padėčiai Darbo Liaudies Komisaras 1941 m. sausio mėnesio 7 d. paskelbė bedarbių šelpimo taisykles. Jose buvo nurodoma, kad: „pašalpos dydis nustatomas pagal vidutinį pragyvenimo brangumą tam tikroje Lietuvos TSR teritorijos dalyje. Šiuo atžvilgių LTSR teritorija suskirstoma į 3 zonas. I-ajai zonai priskiriami Vilniaus ir Kauno miestai; II-ajai zonai – Šiaulių, Panevėžio ir apskričių miestai; III-ajai – visos kitos sritys. Pašalpos dydis per mėnesį negali būti didesnis: a) I-je zonoje – 80 rub., b) II-je zonoje – 70 rub., c) III-je zonoje – 60 rub.“[3].

Antra svarbi problema buvo menką darbą turinčių gyventojų skurdas. Nuolatinis pinigų trūkumas net būtiniausiems daiktams ir maistui versdavo gyventojus prašyti valdžios paramos. Štai 1941 m. sausio 16 d. Švietimo skyrius gavo bibliotekos darbuotojų Švarcienės Beilės ir Žukienės Hesios prašymą, kuriame rašoma, kad „nuo ilgų metų dirbam tvarkdarės Vilniuje bibliotekose... Mūsų atlyginimai labai maži 144 rub. Jie mūms vos užtenka pragyvenimui, bet už būta jau neturime kuo mokėti. Pažymimė kad kitoje bibliotekoje Nr. 5 tvarkdarės gauna būta, kūra ir šviesa, prie tokio atlyginimo ir lygaus darbo. Dėl virš minėto mes skaitome nuskriaustos...ir prašome arba duoti mūms būta arba padidinti tam laipsniui atlyginimus kad galėtumem iš jo užmokėti už būstus ir pragyventi“[4] (kalba netaisyta – autorės pastaba).

Kita opi socialinė problema buvo suaugusiųjų ir vaikų elgetavimas. Sovietmečiu elgetavimas buvo uždraustas ir prilygintas valkatavimui. Buvo manoma, kad dažniausiai elgetavimu versdavosi darbingi, vengiantys dirbti asmenys arba tokių asmenų išnaudojami nedarbingi šeimos nariai: neįgalieji, seni žmonės ir net vaikai. Su tokiu reiškiniu sovietinė valdžia griežtai kovojo. Dažniausiai į pagalbą būdavo pasitelkiami milicijos darbuotojai. Pastarieji turėjo kiekvieną elgetaujantį sulaikyti ir pristatyti „suaugusius – vietos gyventojus – į Gydymo – Darbo ekspertų komisiją, atvykusius iš kitur – vietos milicijai“[5].  Vaikų elgetavimas buvo laikomas labai pavojingu ir neleistinu reiškiniu, kuris atnešdavo žalos „nes vaikas, iš mažens pripratęs prie tinginiavimo, dykaduoniavimo, ištvirksta ir su laiku užauga ne naudingu valstybei piliečiu, bet visuomenei našta“[6]. Sulaikyti elgetaujantys vaikai būdavo patalpinami laikinuose globos namuose, kur jie turėjo būti išauklėti „naudingais valstybei piliečiais“.

 Nors socialinės srities sutvarkymas ir buvo deklaruojamas kaip „pirminis valstybės rūpestis“, tačiau ši sritis negavo pakankamo valdžios dėmesio, ir svarbios socialinės apsaugos dalys liko neįgyvendintos.

Dar viena problema, su kuria susidūrė Vilniaus miesto valdžia, buvo gyventojų elementarios higienos stoka. Individualių higienos priemonių trūkumas, netinkamos gyvenimo sąlygos įtakojo ne tik suaugusiųjų bet ir vaikų sveikatos būklę.  Mokyklų gydytojai Valstybės sanitarijos inspekcijai pranešdavo, kad „Vilniaus mokyklų mokiniai yra nešvarūs ir utėlėti, kai kuriose mokyklose nešvarių ir utėlėtų vaikų yra apie 70%“[7]. Atsižvelgiant į tai buvo nurodyta, kad „visi mokymo bei auklėjimo įstaigų vadovai, mokytojai ir auklėtojai įpareigojami visais būdais propaguoti švaros palaikymą tarp mokinių ir jų tėvų ir bendrai su sanitariniais gydytojais bei gailestingomis seserimis organizuoti masinį vaikų maudymą pirtyse“[8].

Didelis skaičius gyventojų, gyvenančių antisanitarinėmis sąlygomis, susirgdavo ir mirdavo nuo įvairiausių infekcinių ligų. 1940 gruodžio 31 d. – 1941 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto infekcinės ligoninės mėnesio statistiniais duomenimis nuo užkrečiamųjų ligų gydėsi: „67 vyrai, 49 moterys, 74 vaikai iki 12 metų“[9]. Tos pačios ligoninės bendromis žiniomis Vilniaus miesto gyventojai dažnai mirdavo nuo vidurių šiltinės, skarlatinos, difterijos ir džiovos.

Stabdydama galimų užkratų plitimą tarp vietos gyventojų, sovietų valdžia naudojo įvairius kovos su higienos stoka būdus: dezinfekuodavo gyvenamąsias patalpas, drabužius, suaugusiems ir vaikams liepdavo kirptis plikai, maudytis pirtyse ir taip toliau.

Nepaisant pastangų okupacijos laikotarpio sveikatos apsauga turėjo daug trūkumų: ribotus išteklius, sveikatos įstatymų nebuvimą, gydytojų trūkumą bei higienos priemonių stoką. Visos šios  problemos lėmė natūralų gyventojų mažėjimą, vaikų mirtingumo padidėjimą.

Taigi pirmaisiais okupacijos metais Vilniaus miesto gyventojų kasdienybė ir tvarka, kurioje žmonės galėjo orientuotis ir planuoti bei lemti savo gyvenimus, buvo suardyta. Sovietinė socialinė sistema žmonėms buvo ne tik netikėta ir prievartinė, bet ir svetima. Naujoji sistema prišaukė skurdą, nepriteklius bei moralinį nuosmukį. Tai sužlugdė žmonių orumą, padidino socialinę atskirtį ir išauklėjo prarastąją kartą.

Edita Rimkė yra Vilniaus regioninio valstybės archyvo Dokumentų saugojimo ir apskaitos skyriaus vyresnioji specialistė.


[1] VRVA F. 761, ap. 4, b. 574, l. 62

[2] VRVA F. 761, ap. 4, b. 574, l. 85

[3] VRVA F. 761, ap. 4, b. 573, l. 12

[4] VRVA F. 761 ap. 4, b. 539, l. 24

[5] VRVA F. 761, ap. 1, b. 21, l. 55

[6] VRVA F. 761, ap. 4, b, 21, l. 55

[7] VRVA F. 761 ap. 4, b. 539, l. 42

[8] VRVA F. 761, ap. 4, b. 539, l. 127

[9] VRVA F. 1012 ap. 1, b. 4, l. 1a.p.