Kadras iš Toddo Phillipso filmo „Džokeris“. IMDB.com nuotrauka

Tekste atskleidžiamos Toddo Phillipso filmo „Džokeris“ (angl. Joker) siužeto detalės. 

Apie„Džokerį“ visas pasaulis sužinojo maždaug tada, kai jis Venecijos kino festivalyje laimėjo Auksinį Liūtą – pagrindinį festivalio prizą. Žiuri vadovavo legendinė argentiniečių režisierė Lucrecia Martel. Argentinietė pasižymi lėtais, meditatyviais, filosofiniais, kalbant kino žargonu, „arthouse’iniais“ (liet. meniniais) filmais. Būtent dėl šios priežasties po festivalio sukluso ne tik tradicinė „Džokerio“ auditorija (komiksų herojų mėgėjai, Betmeno gerbėjai), bet ir kino kritikai bei gurmanai. Dar viena detalė – po „Džokerio“ premjeros Venecijoje publika filmui plojo aštuonias minutes. Tiesa, po premjeros už Atlanto, Toronto filmų festivalyje, daugybė JAV kino kritikų išreiškė pasipiktinimą „Džokeriu“. Kodėl ir kaip „Džokeris“ skaldo kino bendruomenę ir viso pasaulio žiūrovus?

Kadras iš Toddo Phillipso filmo „Džokeris“. IMDB.com nuotrauka

Pavadinimui pasirinkta ištara niekada nenuskamba naujajame filme apie Džokerį (rež. Toddas Phillipsas). Jos originali pasirodymo „vieta“ –Timo Burtono 1989 m. filmas „Betmenas“. Jame 1940 m. DC komiksų visatoje pasirodžiusį veikėją Džokerį įkūnija amerikiečių aktorius Jackas Nicholsonas. Neišvengiamai „Džokeris“ įsišaknijęs komiksų ir pagal juos sukurtų filmų tradicijoje. Egzistuoja tam tikras kanonas, kaip veikėjas turi būti vaizduojamas. Pagrindinio aktoriaus Joaquino Phoenixo kuriamas herojus atsitraukia nuo ilgos tradicijos, kaip vaizduoti Džokerį (kaip nepaaiškinamo blogio ir chaoso šaltinį), ir pasirenka visiškai kitą strategiją: pasakoja istoriją apie visuomenės atstumą žmogų, kuris galiausiai sprogsta ir naikina viską aplink save. Viena iš priežasčių, dėl kurių „Džokeris“ vertinamas nevienareikšmiškai, yra atsisakymas „paklusti“ ikoninei vaizdavimo tradicijai. Tačiau tai nėra vienintelė priežastis.

Filmas pasakoja apie Arthurą Flecką – vieną iš fikcinio Gotamo miesto gyventojų, būsimąjį Džokerį, t. y. kone pagrindinį „herojaus“ Betmeno priešą. Filmas pasirenka „ištakų istorijos“ (angl. origin story) pasakojimo strategiją. Pagrindinis filme keliamas klausimas: kaip Džokeris tapo Džokeriu? Būsimasis Džokeris dirba reklaminiu ir į vaikų susibūrimus kviečiamu klounu, svajoja tapti komiku, nuolat lankosi pas psichologę, geria septynių rūšių vaistus nuo depresijos ir kitų psichologinių sutrikimų. Vienoje pirmųjų scenų Fleckas susiduria su gauja vaikinų, kurie atima iš jo reklaminį plakatą. Jis juos vejasi, kol galiausiai atsiduria mažoje gatvelėje, o ten yra žiauriai ir negailestingai sumušamas. Tokių įvykių, kai Fleckas pažeminamas – sumušamas arba atstumiamas psichologiškai – filme dar bus daug.  Patyręs daug prievartos, galiausiai dėl kitų godumo netekęs vaistų ir terapijos jis pratrūksta: išprovokuotas dar vienų smurtautojų juos nužudo. Nužudymas ir „žudikas klounas“ tampa revoliucijos prieš „turtinguosius išnaudojančius vargšus“ simboliu. 

Kadras iš Toddo Phillipso filmo „Džokeris“. IMDB.com nuotrauka

Skirtingai nei daugelis paprastų filmų apie komiksų herojus, „Džokeris“ išeina „už“ savo naratyvo ir susikurto pasaulio, bando komentuoti šiuolaikinę socialinę ir politinę tikrovę. O tai yra antra priežastis, kodėl jis sulaukia tiek daug reakcijų ir dviprasmiškų vertinimų. Pavyzdžiui, „The New Yorker“ kino apžvalgininkas Anthony’is Brody’is kaltina „Džokerį“ bandymu įtikti respublikonams ir kaip visiškai „ištrinantį“ rasizmo prisisunkusią amerikietiško kino istoriją. Taip pat pasigirsta balsų, kad tai yra filmas apie „baltojo vyro radikalizaciją“.  „The Guardian“ kritikas Micah Uetrichtas atmeta tokią interpretaciją sakydamas, kad „Džokeris“ veikiau pasakoja apie taupymo politikos žalą patiems pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams. Juk viena iš filme pasirodančių „linijų“ (kurios režisierius, tiesą sakant, neišplėtoja) kalba apie Flecko grimzdimą į smurtą ir beprotystę būtent tada, kai jis netenka galimybės gauti vaistų ir terapijos. Skurdas jį uždaro į beprotybės rėmus. 

Neabejotinai, Gotamas anokia gerovės valstybė. Bet režisierius vis dėlto beprotybę ir smurtą paverčia estetinio pasigėrėjimo objektu (savaime tai nėra nei blogai, nei gerai; menas veikia pagal sau pačiam keliamas taisykles). Pavyzdžiui, įdomi vis pasikartojanti filme scena, kurioje Fleckas namo grįžta aukštais laiptais. Tada, kai jis gyvena paprasto klouno gyvenimą ir aiškiai suvokia, kad jam – kažkas negerai, lipimas laiptais į viršų atrodo kone nepakeliama užduotis. Visas gyvenimas Fleckui – nepakeliama užduotis. Tačiau jo suvokimas apie savo beprotybę keičiasi, kai jis nužudo tris žmones metro – jis nebemano esąs beprotis ir tai savotiškai jį išlaisvina. Laiptais, kuriais jis sunkiai ėjo anksčiau, dabar Fleckas sklendžia. Jis pamiršo savo beprotybę. Paskutinėse filmo scenose jis pagaliau jaučiasi tarsi būtų visuomenės (chaotiškos ir kupinos smurto) dalis. Pritariantys jo idėjai (nors iš tiesų jis jokios politinės idėjos – pats taip prisipažįsta – neturi) garbina jį degančiose Gotamo gatvėse. 

Kadras iš Toddo Phillipso filmo „Džokeris“. IMDB.com nuotrauka

Kaip rašo Indiewire.com apžvalgininkas Davidas Ehrlichas, „Džokeris“ yra filmas apie „žmogžudišką narcizą, kuris jaučiasi esąs nusipelnęs jį supančio pasaulio dėmesio – žmogų, kuris verčiau žudys tam, kad gerai pasijuoktų, nei leis, kad pasaulį su juo elgtųsi kaip su juokeliu. Lygiai taip filmas yra ir apie nužmoginančią kapitalistinę visuomenę, kuri nuolat taukais ištepa ekonominius laiptelius, kuriais turėtume kopti „geresnio“ gyvenimo siekdami. Asmens turto kiekis ir jo, kaip asmens, vertė tampa vienu ir tuo pačiu dalyku. Galiausiai pats gyvenimas praranda savo absoliučią vertę“. 

Indiewire.com kritikas teisus pastebėdamas „Džokeryje“ nuolat besiskleidžiantį dvilypumą. Netgi Phoenixo pasirinktoje strategijoje įkūnijant Arthurą Flecką jis atsiranda: Fleckas dėl neurologinio sutrikimo kartais pradeda nestabdomai juoktis. Juokas, kurį puikai įvaldo Phoenixas, vienu metu gali skambėti ir kaip verksmas, o šitai nurodo į pagrindinio veikėjo trapią ir nevienareikšmišką psichologinę būseną. Taip pat ir jo tragiškumą – jis norėtų juokinti, tačiau priverčia arba gailėtis ir verkti (žiūrovą), arba šlykštėtis (kitus filme pasirodančius veikėjus). Vien dėl šio Phoenixo sukurto juoko verta filmą pamatyti – aktoriaus kuriamas personažas tikrai verčia jausti jam didžiulę empatiją. Netgi jį palaikyti tada, kai jis kenčia. O dar labiau – džiaugtis, kai jis laimi. Matyt, tai ir yra didžiausias filmo dvilypumas, sukeliantis tiek daug skirtingų žiūrovų reakcijų. 

VOX.com apžvalgininkė Alissa Willkinson pabrėžia, kad viena iš priežasčių, kodėl Džokeris, kaip veikėjas, visus taip žavi: jis niekada (iki naujausiojo filmo) nėra turėjęs jokios „ištakų istorijos“. Nuo pat veikėjo sukūrimo Džokeris buvo paties blogio personifikacija – skirtingi scenaristai ar aktoriai akcentuodavo vis kitus šio veikėjo aspektus, bet viena likdavo bendra: Džokerio nesuvaldomumas, atsisakymas paklusti bet kokiam moralės kodui, beveik pirmykščio chaoso nešimas į pasaulį: „kai kurie žmonės tiesiog nori, kad pasaulis degtų“ – sakoma Christopherio Nolano filme „Tamsos riteris“, kuriame Džokerį (matyt, patį įtaigiausią) suvaidina Heathas Ledgeris. Džokeris yra tai (ar bent buvo tai), ko žmonės labiausiai bijojo ir kovojo prieš: įrodymas, kad jie visatai (ar Dievui) visiškai nerūpi ir blogis gali jiems rėžti antausį visiškai netikėtai. Ankstesniuose Džokerio pasirodymuose jis beveik visuomet yra paslaptis, enigma, intriga. Būtent dėl šios priežasties – nepaaiškinamumo – Džokeris ir yra įdomus veikėjas. Toddo Phillipso „Džokeris“ yra paaiškinamas. Tokia pagrindinė šio filmo atsiradimo priežastis. Todėl jis netenka svorio bent jau Gotamo visatoje. 

Kadras iš Toddo Phillipso filmo „Džokeris“. IMDB.com nuotrauka

„The Financial Times“ žurnalistas Jananas Ganeshas rašo, kad naujausias „Džokeris“ tėra laikmečio dvasios produktas. Filmas „randa“ pačią paprasčiausią ir vulgariausią priežastį (vaikystės ir visuomenės sukeltą traumą), kuria paaiškina žmogaus elgesį. Anot apžvalgininko, režisierius „suteikia pasauliui tai, ko jis trokšta: psichologiją. Jis tiesiog pažodiškai nurodo priežastinį ryšį tarp žmogaus vidujybės ir jo išorės elgesio. […] Kaip paprasta. Kaip dabartiška“, – rašo Jananas Ganeshas. Anot žurnalisto, šis filmas (arba visi „ištakų“ filmai) mus žavi dėl to, kad tiesiog trokštame rasti psichologines priežastis, kodėl vieni ar kiti žmonės elgiasi taip, kaip jie elgiasi. Tokia mūsų laikmečio mada. 

Problema, sako Ganeshas, susijusi ne su psichiatrija ar psichoterapija, tačiau su jos naudojimu atmestinai, diletantiškai ir taip tarsi tai būtų paprasčiausias visuomenės hobis. Daug kalbėdami ir psichologizuodami nebūtinai suprantame, kas iš tiesų vyksta  mums ir mūsų sąmonei. Lygiai taip pat to nesupranta ir „Džokeris“.

Kadras iš Toddo Phillipso filmo „Džokeris“. IMDB.com nuotrauka

Neatsitiktinai jus tekste pasitinka ištara iš vieno garsiausių Džokerio iteracijų. Jacko Nicholsono vaidinamas Džokeris klausdamas: „Ar kada šokai su velniu blyškioje mėnulio šviesoje?“ tiesiog žaidžia, jis šiems žodžiais neturi kokio nors gilaus (ar psichologinio) paaiškinimo. Tai tik jo būdas gąsdinti kitus, nuolat priminti apie save kaip chaoso, baimės ir smurto nešėją. Heatho Ledgerio Džokeris dar kitoks – jis įkūnija sąmoningą, bet kartu ir beprotišką metafizinį blogį. Abu džokeriai neturi jokio paaiškinimo, juos sunku prognozuoti, suprasti jų motyvacijas. Naujasis Džokeris kur kas paprastesnis, nuspėjamas, keliantis gailestį. Todėl jis tėra žmogus, o ne velnias.