Kadras iš rež. Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“ (2019 m.).

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 19)

Torgny Lindgreno romano „Kamanių medus“, deja, neskaičiau (ėjau į premjerą visiškai nepasiruošusi, net nepasidomėjusi, koks filmas), bet esu apie jį girdėjusi – atpažinau ekranizacijos šaltinį iš veikėjo frazės. Algimanto Puipos „Kita tylos pusė“ filmuota Ventės rage. Filme – jokios Švedijos, tik scenarijaus autorius – Jonas Cornellis. Filmo pradžioje iš vandens iššokantis banginis, pasirodo, yra techninis montažas. Veikėjų vardai – Einaras (Juozas Budraitis), Kasparas (Povilas Stankus), Izabelė (Viktorija Kuodytė), Mina (Asta Stankūnaitė) – taip pat leidžia suprasti, kad veiksmas vyksta ne Lietuvoje. Puipos Skandinavijoje viskas paprasta, nedaug reikšmės išorės blizgesiui, tad galima lengviau koncentruotis į jausmus, aistras, religines prasmes.

Visas filmo grožis ir sėkmė – pagrindinės aktorės pastangos (veikia ir jos kūno kinestetika, prakaulus veidas, paprastumas). Ji imasi dviejų senų nenaudėlių ir šio to tuose santykiuose pasiekia. Nesvarbu, kad miršta nesusitaikę – abu maksimaliai priartėja prie dialogo galimybės. Nudobta katė (išraiškingai paskerstą katiną jau matėme ir „Nuodėmės užkalbėjime“) visai gerai iliustruoja konflikto gylį. Neapykanta kilo ne dėl niekų. Vis dėlto tyrinėtojos Izabelės asmenybė filme neįgauna tūrio: nesužinome nieko iš jos praeities, todėl keistas ir nemotyvuotas atrodo jos elgesys – ne savo noru (potvynis) apsistojusi pas Einarą, ji „atidirba“ pragyvenimo išlaidas.

Kodėl ji taip nuoširdžiai suinteresuota prižiūrėti du pobjaurius senius? Ar tokiu būdu priartėja prie tų šventųjų, kurių biografijas tyrinėja? Neaišku, kuris laikotarpis vaizduojamas (klaidina automobilių markės), bet dar nemačiau jokio mokslininko, sėdinčio prie užrašų su porcelianiniu puodeliu ir didinamuoju stiklu (kontrastas – ant grindų išverstų išmatų valymas). Jei jau vaizduojamas toks kontrastas, įdomu būtų ir motyvacija, kodėl taip daroma. Tačiau filme koncentruojamasi tik į dviejų vyrų psichologiją – bendra mylimoji, sūnaus mirtis, šmėklos iš praeities (beje, gan juokingos). O juk Kuodytės veikėja įdomiausia – kodėl žmogus renkasi nesavanaudiškumą? Negi tasai potvynis pagaliau įkalina darbui, o du mirštantys seniai tikrai sukelia įkvėpimą?

Aktorius Juozas Budraitis rež. Algimanto Puipos filme „Kita tylos pusė“ (2019 m.).
Kadras iš rež. Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“ (2019 m.).

Šv. Kristoforas (filme vadinamas skandinaviškiau, Kristoferiu) – trečio amžiaus šventasis. Anot legendos, buvo parsidavęs net šėtonui, bet, pajutęs tojo silpnumą, grįžo prie Dievo. Kilnodavęs žmones per upę, Kristus pas jį atėjo mažo berniuko pavidalu. Saugo nuo netikėtos mirties. Izabelei, kuri apie šv. Kristoforą rašo knygą, tenka nevalingai prisiimti jo vaidmenį – valtimi keliasi lankyti abiejų bėdžių, o katinas... ar tik nepakliūva į Kristaus simbolikos lauką. Kaip tenka susigaudyti iš filmo pradžios, katalikų šventieji visai nedomina švedų liuteronų, todėl nėra ir sakralios vizualikos.

Norisi prisiminti Larso von Triero „Antikristą“: panašaus objekto tyrinėtoja ten – tikra demonė. Čia – taikos balandis, bet be charakterio. Izabelė ištaria: „Įdomu, koks jausmas, kai įpjauna į šlaunį peiliu.“ Dirbtina, nenatūralu, pritempta – nepatikėjau. Veikėja be asmenybės kuria ugnį ir vandenį perėjusios „atsainiosios“ portretą, bet jos būtis tiek beprasmė, kad tenka persiimti svetimų žmonių gyvenimais. Iš gailesčio, be moralinių skrupulų tenkinamas seno žmogaus geismas. Bet filmas – apie artumo troškimą, ne apie meilę. Tie du netikėliai nieko nemyli, tik patys save. Į horizonte pasirodžiusią moterį reaguoja kaip seni patinai – bando priartėti pataikaudami; konkurencija čia svarbesnė už meilę. Jie net jos vardo nesugeba įsiminti. Mirties tema kaip ir nelabai veria – iš anksto aišku, kad veikėjai mirs, kelio atgal nėra. Aktoriniu Puipos kinu suabejoji – verčiau jau gražūs peizažai ir skandinaviški interjerai, vandens tvinimas, „tolumos-platumos“, o ne statiški dialogai ar monologai.

Senatvės tema – ne vien apie kūno senėjimą, bet ir apie užsispyrimą, „tunelinį“ mąstymą, negatyvizmą. Negalėjimą atleisti, nors net nežinai tiksliai, kas atsitiko. Brolių konfliktas dramatiškas, bet kiek juokingai parodytas. Mirusios Minos paltas – viso labo nieko nereiškiantis rekvizitas, o juk buvo galima prižadinti tikrą šiurpulį. Seni žaislai, netikros avys – detalėms pritrūko kruopštesnių namų darbų. Filme daug prausiama, trenkama galva, plaunamos grindys, skalbiami skylėti drabužiai. Operatoriaus darbas (Algimantas Mikutėnas) iš tikrųjų primena Vermeerio paveikslus, tik Izabelė juose nenėščia. Geras filmas, geresnis už jaunesnių režisierių emilijas, blindas, pelėdų kalnus. Puipa moka pasakoti, jis – režisierius epikas.

Šiaurės Atėnai