Wayne Bishop/unsplash.com nuotr.

Vienas išminčius nesiliaudavo atakuoti žmonių puoselėjimų Dievo sampratų. „Jeigu jūsų Dievas ateina ir ištraukia jus iš bėdos, – kartą provokuojančiai sakė jis, – laikas pradėti ieškoti tikrojo Dievo“. Paprašytas paaiškinti išsamiau, jis papasakojo tokią istoriją: „Žmogus paliko prekyvietėje neprirakintą naujutėlaitį dviratį, o pats nuėjo apsipirkti. Savo dviratį prisiminė tik kitą dieną ir nudūmė į prekyvietę manydamas, kad jo neberas. Dviratis stovėjo ten, kur ir buvo paliktas. Nesitverdamas džiaugsmu, jis nubėgo į artimiausią šventovę padėkoti Viešpačiui už dviračio išsaugojimą, tačiau tik tam, kad išėjęs iš Dievo namų pamatytų, jog dviračio nebėra!“ Taigi nepakanka dėkoti Dievui tik tada, kai mums nusišypso sėkmė... Įžvalgusis Visagalis gali net pasinaudoti mūsų užuomaršumu – suteikti daikto atradimo džiaugsmą, o paskui padovanoti palaimingą to paties daikto praradimo liūdesį, kad suvoktume, jog reikia ne tik Jam už viską dažnai dėkoti, bet ir budėti, kad kitą kartą nepaliktume daiktų ten, kur jie tampa masalu vagims.

Kai 2018 metų rugsėjo 23 dieną popiežius Pranciškus Kauno Аrkikatedroje kunigams, pašvęstiesiems ir seminaristams kalbėjo apie dvasinio gyvenimo ugdymą, nesakė, kad mūsų malda gali būti fragmentiška, o citavo šiuos šv. Kryžiaus Jono žodžius: „Stenkis būti uolus maldoje, neapleisdamas jos net išorinio užimtumo metu. Ar valgydamas, ar gerdamas, kalbėdamasis su kitais ar ką kita darydamas, visada trokšk Dievo ir širdimi būk prie Jo prisirišęs“. Tai atliepia Evangeliją, nes Jėzaus kvietimas „visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1) yra mūsų egzistencijos kertinė uola.

Kartais žmogus gali ir taip sau manyti: „Man nedera savo dažnomis maldelėmis Aukščiausiąjį trukdyti; juk Jis iš anksto viską apie mane žino ir savaime manimi rūpinasi. Kam Jį dar kažko prašyti, jei Jis geriau už mane žino, ko man čia ir dabar reikia... Jis įvertins mano gerus darbus ir be gausių maldų suteiks tinkamą amžinąjį atlygį. Dangus skirtas maldai, o žemė – darbui“... Tai – klastinga pagunda tiems, kurie linksta savo su Dievu bendrystės santykį vertinti savavališkai, ignoruodami Šventojo Rašto tiesas apie begalinę maldingo gyvenimo vertę bei maldų nepakeičiamumą kitais užsiėmimais (žr. Rom 12, 12; 15, 30. Fil 1, 4; Kol 4, 2; 2 Tim 3, 12). Klysta tie, kurie mano, kad mūsų galutinį likimą nulems ne mūsų maldingo bendravimo su Viešpačiu augimas, iš kurio kyla tikrai veiksminga meilė Jam bei artimui, o vien gerai atliekamos pareigos ir darbai, kurie yra kiekvieno individo bei visuomenės tobulėjimo variklis. Deja, stokodami Dievo malonės, galime uoliai darbuotis panaudodami prigimtinius savo talentus, bet po mūsų aktyvaus darbštumo širma gali slėptis puikybės, gobšumo ir pavydo kirminai, ėdantys paskutinius kilnaus altruizmo trupinius...

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin nuotrauka

Be maldos mūsų darbštumas yra niekinis, nes siekimas tik laikinos gerovės rezultatų pritraukia savanaudiškumą ir užkerta kelią bet kokiam transcendencijos spinduliui, uždegančiam žalią šviesą į dangų. O kas dirbdamas meldžiasi, įvykdo savo buvimo žemėje paskirtį, nes suvokia, kad be maldos visi keliai veda į niekur... Be maldos nėra tikėjimo darbų bei šventumo, kuris žmogų padaro tikru žmogumi, turinčiu ateitį Dieve. Malda – viskas. Be maldos viskas yra niekas. Taigi malda yra tikrasis mūsų šventumo Dieve rodiklis, liudijantis, ko mes iš tiesų esame verti, nes neįmanoma gerai melstis ir blogai gyventi.  

Dvasinio gyvenimo žinovas Evagrijus Pontietis, gyvenęs apie 345–399 metus, mokė: „Mums nėra įsakyta nei be paliovos dirbti, nei budėti, nei pasninkauti, bet mums yra įstatymas melstis nepaliaujant, nes protas natūraliai sukurtas melstis“. Ši ištarmė grindžiama apaštalo Pauliaus žodžiais: „Be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5, 17) Žinoma, malda yra panaši į darbą, nes reikalauja tam tikrų pastangų. Bet ji nepanaši į keptą balandį, savaime lekiantį į burną. Kol nepradėsime melstis, tol nepradėsime alkti Jėzaus artumos ir gyvensime perdėm asmeniniame pasaulėlyje. Rašytojas Tomas Kelis (Thomas Kelly) rašo: „Iš tiesų maldos darbas neatima laiko, o tik užima visą gyvenimą. (...) Protinį gyvenimą galime suderinti taip, kad vienu metu galėtume mąstyti, aptarti, matyti, skaičiuoti ir patenkinti visus išorinius poreikius. Bet giliai viduje, užkulisiuose, subtilesniame lygmenyje, galima melstis ir garbinti, giedoti ir šlovinti bei jautriai priimti Dievo kvėpavimą“.

Kai Kristus mūsų klausia: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8), – įspėja, jog šio pasaulio įvairiausios vilionės bei gundymai gali pavojingai silpninti net krikščionių tikėjimą, nes vis didėjanti regimųjų dalykų gausa bei jų užvaldanti įtaka nustelbia gyvenimą tikėjimu į Jį.

Viešpatie, suteik mums nesiliaujantį širdies troškimą, kad su arkivyskupu Taitu galėtume sakyti: „Noriu, didesnio, gilesnio ir tikresnio maldos gyvenimo“.