EPA nuotrauka

Per pasaulį nusiritęs Gretos Thunberg „How dare you?“ (liet. Kaip jūs drįstate?) neliko nepastebėtas ir mūsuose. Vieni šyptelėjo regėdami purslojantį jaunosios aktyvistės dramatizmą, kiti rimtu veidu aiškina, kad pasaulis eina savinaikos link. 

Laikausi vidurio kelio – pritariu G. Thunberg, kad ne viskas yra gerai gamtosaugos srityje, tačiau niekada nesutiksiu su tuo, kad vadinamieji „žalieji“ yra teisūs, reikalaudami iš mūsų visų gyventi vienaip ar kitaip. Drobinių maišelių eidamas į prekybos centrą nenaudoju ir, jei tik leis išgalės, važinėsiu padoriu automobiliu. Vaikams, jei tik nori, gerti sulčių per šiaudelius nedraudžiu. 

Papunkčiui paaiškinsiu kodėl:

Pirma, Žemėje vykstantys ekologiniai pokyčiai iš tiesų nemenki. Nyksta rūšių įvairovė, tirpsta ledynai (niekas bent kol kas neįrodė, kad dėl žmogaus veiklos, bet tebūnie, manykime, kad dėl jos), bendra ekologinė situacija Žemėje prastėja, tačiau taip buvo nuolat. 

Nuo pat mąstančio žmogaus atsiradimo Žemėje jis naudojasi jos ištekliais ir resursais. Žmonijos istorija yra ir ekologinių problemų istorija (indėnų suvalgyti gyvūnai Šiaurės Amerikoje, Japonijos žemių nualinimas taikant atgyvenusias žemdirbystės strategijas, ištisų jūrų nusausinimas ir dykumų radimasis ir t. t.) Todėl deklaruoti, kad tik dabar žmonija priartėjo prie krizės yra melas. Ji visuomet ten ėjo ir eina dabar. 

Antra, žmogus su gamta harmoningai gyvena išsivysčiusiose šalyse, todėl lozungas „gelbėkim gamtą“ garsiausiai turėtų skambėti neturtingose šalyse. „Žalieji“ neturi jokios teisės mokyti, kaip gyventi tų, kurie taiko progresyvius, mokslu pagrįstus gamtosaugos metodus, tačiau turi pareigą reikalauti iš turtingųjų valstybių padėti spręsti problemas Somalyje, Nigerijoje, Sudane, Vietname, Indonezijoje ir t. t. Pagrindinė ekologinių bėdų priežastis slypi neturte, nes nėra ir negali būti ekologiškai nesėkmingų šalių tarp turtingųjų. 

Trečia, gamtą pirmiausiai išgelbėti įmanoma taikant mokslu grįstus ūkininkavimo, resursų naudojimo metodus. Infantilus „žaliųjų“ pasakojimas, kad reikia grįžti prie harmonijos su gamta, turi racijos tik tuomet, kai kalbame apie individualų žmogaus gyvenimą (būk gamtoje, nešiukšlink ir t. t.). Tačiau jie neturi nei mažiausios teisės aiškinti, kaip gyventi valstybiniu mastu, nebent...

Ketvirta, nebent jų tikrasis tikslas nėra gamtos išsaugojimas. Jei anksčiau kairieji gelbėjo išnaudojamuosius nuo kapitalistų išnaudojimo, tai dabar susigalvojo gelbėti gamtą nuo „tarptautinių korporacijų“ reikalaudami vis didesnės valdžios sau. Jie, „žalieji“, reikalauja daugiau nei Leninas ar Mao: ekonomikos reguliavimo, asmeninės veiklos kontrolės ir kišasi ten, kur niekuomet neleis lįsti save gerbiantis pilietis (šeima, bendruomeninės vertybės, tradicijos ir t. t.) 

Tai, matyt, ir yra problemos ašis. Kai susiduriu su žmonijos išgelbėjimą arba jos mirtį pranašaujančiais judėjimais (G. Thunberg dramatizmas yra būtent apie tai), negaliu atsikratyti įspūdžio, kad visa tai yra dar didesnis atsilikimas, nei kad tas, su kuriuo jie esą kovoja. 

„Raudonieji“ taip pat aiškino apie begėdžius kapitalistus ir ragino, mokė juos, kaip reikia gyventi. Tačiau kai pasitaikė proga statyti savo „rojų“ pagal susigalvotas taisykles – sukūrė melu grįstą valstybę su lagerių kompleksais. Tai, kad kažkas anuomet norėjo valdyti darbininkų ir valstiečių vardu, mutavo į „valdymą gamtos vardu“. 

Tuo netikiu. Gamtą naikina neturtas ir tamsumas. Demokratinėse šalyse, kur vyrauja rinkos dėsniai, egzistuoja pilietinė visuomenė, kurios tiesiog vystosi atsižvelgdamos į mokslo pasiekimus, gamtos apsaugos reikalai gerėja. 

Greta, nepraleidinėk daugiau pamokų, mokykis.