Padre medico Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis tarp indėnų. Nuotrauka iš knygos Lietuvių misijos Amazonėje"

Spalio 11 d. Vilniuje „Nepatogaus kino“ festivalio žiūrovams buvo pristatyta lietuvių režisieriaus Vytauto Puidoko premjera „El Padre Medico“ apie garsų lietuvį misionierių Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį, XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje iš Paryžiaus atvykusį misionieriauti pas Brazilijos Amazonijos indėnus. Per daugiau nei tris dešimtmečius A. F. Bendoraitis išvystė labai plačią veiklą: įsigijo plaukiojančią polikliniką laive „Lithuania“ (jam sugedus, keitė vieną po kito dar keturis laivus), kuriuo plaukiojo Mamorės upe ir gydė indėnus nuo gripo, turberkuliozės, raupsų, maliarijos ir kitų ligų. Vėliau Guajara-Mirim (Brazilija) mieste pastatė ligoninę, pavadintą Gerojo Ganytojo vardu. 1985 m., pavedęs šią ligoninę vietos vyskupui, jis persikėlė į Boliviją, kur Guajara-Merin miestelyje įsteigė Motinos ir vaiko ligoninę (Centro materno infantil).

Filmo kūrėjai penkerius metus įvairiose šalyse rinko medžiagą apie šį misionierių, kalbino daugybę jį pažinojusių žmonių, lankėsi archyvuose, surado jo seserį. Kaip jie patys teigia, renkant visą medžiagą ir liudijimus atsiskleidė kitokia garsaus misionieriaus asmenybės pusė, kurią jie sąžiningai parodė: paties A.F.Bendoraičio suklastoti biografijos faktai, prabangus gyvenimo būdas, iki šiol keliantis klausimų jo vaidmuo žmogžudystėje. Tačiau po premjeros tarp A. F. Bendoraitį pažinojusių žmonių kilo diskusijų ir prieštaravimų banga dėl galimai šališko ir neobjektyvaus filmo autorių požiūrio. Ypač piktinosi radijo mėgėjai, dar sovietmečiu trumpomis bangomis naršydavę eterį ir tokiu būdu su garsiuoju padre medico užmezgę ryšį. Lietuvos radijo mėgėjų draugijos (LRMD), kuri yra Pasaulinės radijo mėgėjų organizacijos IARU narė, prezidento Tado Vyšniausko nuomone, filmo kūrėjai galimai siekė gauti penkiomis minutėmis daugiau savo aplinkos dėmesio, viešai trypdami mirusio ir negalinčio apsiginti asmens garbę. Pasak T. Vyšniausko, juk taip pasielgti galima su kiekvienu žmogumi, o angelų tarp mūsų vargu ar rasime...

Filmo El Padre Medico" režisierius Vytautas Puidokas ( dešinėje) ir prodiuseris Paulius Juočeris (kairėje). Nepatogaus kino" festivalio medžiaga

„El Padre Medico“ režisierius Vytautas Puidokas ne viename interviu yra minėjęs, kad iš pradžių svajojo sukurti filmą apie herojų, tačiau vėliau, renkant medžiagą archyvuose, kalbinant įvairius kunigą A. F. Bendoraitį pažinojusius žmones ir ieškant tiesos apie šį asmenį, jam atsiverdavo vis daugiau mįslių ir kontroversijų. Dėl to buvo keičiamas pirminis filmo pavadinimas, o pats režisierius, kurdamas filmą, susidūrė su tam tikrais etiniais klausimais. Režisierius pabrėžia, kad patys žiūrovai turi spręsti, kuo tikėti, o kuo – ne. Tačiau Lietuvos publikai kažką objektyviai nuspręsti yra gana sudėtinga, nes retas Lietuvoje yra girdėjęs apie šį pasaulyje garsų misionierių. Tikėtina, kad tokiu atveju publika būtų linkusi filme pateikiamą istoriją priimti tik kaip herojaus, apie kurio veiklą ji beveik nieko nežino, nuvainikavimą, ką patvirtino ir žiūrovų juokas diskusijoje po premjeros, išgirdus, kad daugybė žmonių nuo Čikagos iki Raseinių tikėjosi išvysti filmą apie iškilų lietuvį, o va, pasirodo, kad tai joks herojus, o gana neaiški asmenybė su neaiškia biografija.

Pradėję kurti filmą iš skirtingų šaltinių turėjome turbūt kokias dešimt skirtingų Bendoraičio biografijos versijų. O norint kaip kūrėjui išlikti teisingam reikėjo visas tas versijas patikrinti ir susidėlioti tą vieną, paremtą faktais ir žmonių liudijimais. 

Paprašytas pakomentuoti tokią prielaidą režisierius sako: „Visų pirma, manau, kad filmas žiūrovą skatina spręsti, dvejoti, su kažkuo sutikti ar nesutikti, o tai reiškia – mąstyti, kas yra pati didžiausia filmo vertybė. Ir tikrai nesutinku, kad tiek Lietuvos, tiek užsienio publika, ką rodo skirtingi atsiliepimai po įvykusių peržiūrų, būtų „nekvalifikuota“ tą daryti. Visi gebame filtruoti, atsirinkti, kas mums atrodo tikra, kas ne. Juk kinas kaip ir gyvenimas yra labai daugiasluoksnis. Kažkokį įspūdį apie filmą, ar apie personažus, šiuo atveju Bendoraitį, manau susidarome ne tik iš sausų faktų, bet iš daugybės skirtingų juslių, kurias kinas sujungia.“

Tačiau ne vienam žiūrovui susidarė įspūdis, jog kuriant filmą buvo tendencingai parinkti faktai, kalbinami žmonės, tad kyla klausimų dėl filmo kūrėjų objektyvumo. Paklaustas, kodėl filme nebeliko kunigo A. Saulaičio, kuris asmeniškai pažinojo A. F. Bendoraitį ir labai vertino jo veiklą Amazonijoje, filmo autorius teigia: „Iš tiesų, filme ieškojome Tiesos. Visomis prasmėmis. Bene svarbiausia – kūrybinė tiesa, ar pats tiki, tuo ką padarei? Aš – tikiu. Kitoje plotmėje vyko ir faktinės tiesos paieškos. Pradėję kurti filmą iš skirtingų šaltinių turėjome turbūt kokias dešimt skirtingų Bendoraičio biografijos versijų. O norint kaip kūrėjui išlikti teisingam reikėjo visas tas versijas patikrinti ir susidėlioti tą vieną, paremtą faktais ir žmonių liudijimais. Tai buvo ilgas ir sudėtingas darbas, kuris truko visus tuos penkerius metus. Ir po viso to filmas dar priėjo išvadą, kad vienos tiesos nėra. Taigi, tokios tos tiesos paieškos. Kalbant apie objektyvumą, nežinau, ar jis tiksliai taip matuojamas, kaip suformuluota klausime. Filmui iš viso surinkome per šimtą valandų medžiagos, o galutinė trukmė tėra šimtas minučių, tai aišku, kad teko labai daug visko atsisakyti. Bet manau, kad filmas ir yra ypatingas būtent tuo, kad apie Bendoraitį pasakoja labai daug skirtingų žmonių iš visiškai skirtingų aplinkų, turinčių skirtingus požiūrio taškus: Amazonijos indėnai, kolegos gydytojai Brazilijoje ir Bolivijoje, religinės bendruomenės nariai, rėmėjai Europoje ir net giminės Lietuvoje.“

„Kalbant būtent apie A. Saulaitį, tai buvo pats pirmasis mūsų filmavimas, – sako V. Puidokas. – Tada dar net neturėjome išteklių nuvykti į Pietų Ameriką, todėl ieškojom žmonių čia, Lietuvoje, kurie galėtų kažką apie Bendoraitį papasakoti. Kadangi kunigas Saulaitis pas Bendoraitį kelis kartus lankėsi, bendravo, buvo išleidęs apie jį ir kitus to krašo lietuvius knygutę, kreipėmės į jį. Vėliau taip nutiko, kad Brazilijoje su mumis sutiko bendradarbiauti vietinis vyskupas Dom Geraldo Verdier. Jis su Bendoraičiu kartu praleido per keturiasdešimt metų, kartu studijavo Prancūzijoje, kartu misionieriavo Brazilijoje, kartu statė katedrą ir ligoninę. Jie turėjo labai ypatingą santykį. Žinoma, kad kai mums teko rinktis, kas iš religinės, bažnyčios aplinkos turėtų pasakoti apie Bendoraitį, mes pasirinkome vyskupą Dom Geraldo...“

Sesuo Ksavera su pakrikštytaisiais indėnais. Nuotrauka iš knygos Lietuvių misijos Amazonėje"

Po premjeros vykusioje diskusijoje ją moderavęs Karolis Kaupinis V. Puidokui uždavė klausimą, kodėl filme neužsimenama apie ilgametę A. F. Bendoraičio pagalbininkę seserį Ksaverą. Į tai režisierius atsakė, kad kalbinti žmonės norėjo pasakoti apie A. F. Bendoraitį, o ne apie ją. Tačiau žmonės pasakoja tą, apie ką juos klausinėjame.

Bernardinai.lt paklaustas, ar nemano, kad filmo žiūrovai, prarasdami galimybę pažinti seserį Ksaverą kaip žmogų, pašventusį savo gyvenimą rūpinimuisi sergančiais ir kenčiančiais indėnais, tuo pat metu galėjo prarasti galimybę geriau pažinti ir patį padre medico, V. Puidokas atsakė: „Iš tikrųjų, dabar atsiminiau, kad pačioje filmo kūrimo pradžioje net rašėme vieną scenarijų, kuriuo visą kunigo Bendoraičio istoriją norėjome papasakoti būtent iš sesers Ksaveros – Emilijos Šakėnaitės perspektyvos. Viena vertus, įdomu, kaip jos buvimas šalia tą Bendoraičio asmenybę papildė, taip pat įdomu ir kaip reikėjo prieš tam tikras jo asmenybės puses užsimerkti. Vis dėlto manau, kad mūsų pasirinkti personažai tuos pačius klausimus vis tiek iškelia. Be to, kuriant šį filmą mane labai domino ne tik praeitis, bet ir Amazonijos gyvenimo dabartis. Taigi, nors Emilijos Šakėnaitės filme nėra, jame pasirodo dvi vienuolės misionierės, kurios užsiima panašia veikla dabar ir šiek tiek atskleidžia tą nelengvą moterų misionierių dalią Amazonijoje.“

Dr. V. Kiaušas su globotiniais. Iš A. Saulaičio asmeninio albumo.

Ne vienam žiūrovui kilo klausimų, o ką gi filme veikia daktaras Vitas Kiaušas, pirmasis kraujo banko Amazonijoje įkūrėjas, benamių vaikų globėjas. Filme jis kažkodėl kalba apie savo nemigą, prastą sveikatą, mini, jog išpildė visus A. F. Bendoraičio prašymus, tačiau pastarasis kažkodėl neišpildė jo prašymo. Tačiau žiūrovas taip ir nesužino, kokio V. Kiaušo prašymo A. F. Bendoraitis neišpildė. Įspūdis toks, jog kuriamas kažkoks nelabai aiškus naratyvas, lyg ir intriga, o filmo autoriams rūpi sukelti sensaciją, remiantis žmonių, kadaise pažinojusių A. F. Bendoraitį, nebūtinai objektyviais vertinimais. Natūralu, kad žiūrovui kyla klausimas: o koks šio filmo tikslas? Gal norima tik sukelti sensaciją, nuo herojaus pjedestalo nustumiant iškilų žmogų, kas, beje, pakankamai populiaru dabartiniais laikais?

Vis dėlto džiaugiuosi, kad filmas skatina diskusijas apie dabartį ir manau, jog čia įvyko atvirkštinis dalykas, kontekstas pats susirado filmą, o ne filmas jį.

Paprašytas pakomentuoti tokią prielaidą, V. Puidokas sako: „Visų pirma – apie kontekstą. Kuriant filmą penkerius metus su filmu susijusios aktualijos nuolat iššoka ir pranyksta. Buvo pabėgėlių temos laikas, o Bendoraičio istorija tam tikra prasme yra ir II pasaulinio karo pabėgėlio istorija. Tada vis atsirasdavo skandalų, susijusių su Bažnyčia ir kunigų seksualine prievarta. Dabar Lietuvoje daug šnekame apie istorinę atmintį, herojus. Kadangi tos temos itin greitai keičiasi, o filmo kūrimo procesas buvo ilgas, ilgainiui supranti, kad bandyti prie tų greitai besikeičiančių aktualijų „prisiklijuoti“ neįmanoma ir net, sakyčiau, neverta. Vis dėlto džiaugiuosi, kad filmas skatina diskusijas apie dabartį ir manau, jog čia įvyko atvirkštinis dalykas, kontekstas pats susirado filmą, o ne filmas jį.“

„Vitas Kiaušas yra vienas mano mylimiausių Amazonijoje sutiktų žmonių, kuriam aš jaučiu didelę pagarbą,– tvirtina filmo autorius. – Papasakoti visą jo istoriją reikėtų atskiro filmo, todėl rinkomės tik tam tikrus momentus: atvykimą iš Australijos, susipažinimą su Bendoraičiu ir pasiaukojantį darbą Porto Veljo miesto kalėjime. Bet man Vito istorijoje svarbiausia buvo ne faktai. Jis tam tikra prasme yra filmo „širdis“, jis įkūnija poetinį sluoksnį, kurį mes labiau jaučiame, negu racionaliai, sausai suprantame. Viena vertus, Vitas idealistas iki kaulų smegenų. Ar daug žmonių dabar perskaitę žurnale straipsnį iškart sėstų į lėktuvą ir išvyktų į kitą pasaulio galą gydyti ir rūpintis vargšais? Kita vertus, jį kamuoja nemiga, depresija, vienatvė, tikėjimo dvejonės, kas galbūt yra to paties idealistiško, pasiaukojančio gyvenimo išdava. Čia ir priartėjame prie filmo tikslo, kuris yra užkabinti giliau nei „herojaus“ ar „niekšo“, „gėrio“ ar „blogio“ kategorijos ir kalbėti apie universalias temas – žmogaus prigimtį, tapatybę, dualumą ir kompleksiškumą.“

Tėvas Antanas Saulaitis SJ. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tačiau „El Padre Medico“ premjeroje dalyvavusiam kunigui Antanui Saulaičiui SJ, gerai pažinojusiam A. F. Bendoraitį ir kartu su teatrologu Aleksandru Guobiu parašiusiam kelias knygas apie jį („Lietuviai Amazonijos džiunglėse“, „Lietuvių misijos Amazonėje“), susidarė įspūdis, jog filmas techniškai gerai parengtas išsikeltam tikslui nuvainikuoti iškilų asmenį, ką atskleidžia po filmo kilusi diskusija. „Bijau, kad auditorijos dauguma nelabai ką žino apie Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį ir greičiausiai žiūrėjo šį filmą kaip kokį pramoginį trumpo metražo filmą, kone komediją. Visiškai neaišku, ką filme veikia daktaras Vitas Kiaušas. Jei žinai, koks tai buvo žmogus, tuomet viskas suprantama, bet jei nežinai, tuomet tampa nebeaišku, kodėl jis įtrauktas į filmą. Man atrodo kitaip, nes aš pažinojau asmeniškai tuos žmones ir žinau, kas už to glūdi. Turėtų būti šaltinis, atskleidžiantis, kas tai per žmonės.“

Pasiteiravus apie filme minimos žmogžudystės, dėl kurios kai kas kaltina A. F. Bendoraitį, aplinkybes, A. Saulaitis patvirtino, kad apie ją buvo girdėjęs. Viena priežasčių, dėl kurių garsusis misionierius buvo suimtas, tebuvo noras jį apsaugoti nuo keršto už žmogžudystę, kurią įvykdė jo globotinis. Po teismo A. F. Bendoraitis nuvyko į Boliviją kurti naujos ligoninės į daug vargingesnį miestelį, nei tas, kuriame jis dirbo Brazilijoje. Tame miestelyje jis įsteigė Motinos ir vaiko ligoninę, įrengė pastogę, skirtą maitinti gatvės vaikus. Iki to persikėlimo jis jau buvo gerai žinomas Bolivijoje dėl savo plaukiojančio laivo-ligoninės.

Laivas-poliklinika, 1963 m. Nuotrauka iš knygos Lietuvių misijos Amazonėje"

Jis amžinai įkliūdavo į karinės policijos nemalonę, nes skųsdavosi dėl narkotikų prekybos, kurioje dalyvavo ir kariškiai. Jis yra pasakojęs, kad iš Bolivijos į Braziliją žmonės nešė kūdikėlį, o policija pamatė, kad kūdikėlis melsvas... Pasirodė, kad išėmė iš vaiko vidurius ir įdėjo narkotikus... Jis siuto dėl tų narkotikų, nes matė, kad žmonės suserga, apalpsta, miršta. Jis su tuo kovojo ir buvo nepatogus tiems, kas tą biznį varė...“, – teigia A. Saulaitis.

„Bet jis sustabdė didžiulę epidemiją dar prieš atvykstant Jungtinėms Tautoms! Mano galva, tai tik patvirtina, kad trapus žmogus gali pasiekti labai daug, ir tai nesumažina jo didvyriškumo, ko galbūt siekė filmo kūrėjai.“

Paklaustas, kodėl filme nebeliko jo interviu, kun. A.Saulaitis sako: „Aš pasakojau tikrus dalykus, rėmiausi tikrais dokumentais. Tai, ką jie išleidžia, remdamiesi žmonių po trisdešimties metų pasakojimais, yra tikra dokumentika, o tai, ką sakau aš, knygos apie A. F. Bendoraitį bendraautoris, jį gerbiantis ir vertinantis, matyt, nėra tikra... O po trisdešimties metų po įvykio kalbinami žmonės gali jau kitaip įsivaizduoti, kaip viskas vyko. Pats režisierius dar prieš filmo pasirodymą ir diskusijoje po filmo premjeros aiškino, kad Lietuvai reikėjo didvyrių 90-aisiais, o štai, Bendoraitis ir nebuvo tas didvyris... Bendoraičio dvasininkija nemėgo. Nuo 1970-ųjų iki 1977-ųjų gyvendamas Brazilijoje priklausiau Pietų Amerikos lietuvių kunigų vienybės draugijai. Sklandė abejonės dėl A. F. Bendoraičio: ar jis iš tikrųjų kunigas? Nelabai rūpėjo, ar jis buvo medikas. Mes, 35 lietuvių kunigai, rašėme laišką – jau nebeatsimenu, kam – kad mes tikime ir tvirtiname, jog A. F. Bendoraitis tikrai yra įšventintas kunigu ir kad jis dirba žmonių labui. Labai gerai, kad filme senas vyskupas paliudija, jog jis buvo Bendoraičio šventimuose...“

Pasak A. Saulaičio, nei pakeista pavardė, nei galimai sufalsifikuotas medicinos diplomas nė kiek nesumenkina A. F. Bendoraičio vaidmens Amazonijoje, kurioje jis įkūrė geriausią ligoninę vieno milijono kvadratinių kilometrų plote. „Žmonės net už 400 km jį pažinojo, su juo sveikindavosi, koks nors valytojas dėkodavo už pagydytą žmoną. Filme rodomas vaistininkas sako, kad Bendoraitis niekada neišrašė recepto, o tik siūlydavo vaistus – tai gal čia buvo būdas apsisaugoti nuo kaltinimo, jog jis neturėjo teisės išrašyti vaistų receptų? Bet jis sustabdė didžiulę epidemiją dar prieš atvykstant Jungtinėms Tautoms! Mano galva, tai tik patvirtina, kad trapus žmogus gali pasiekti labai daug, ir tai nesumažina jo didvyriškumo, ko galbūt siekė filmo kūrėjai.“