Kun. Arūnas Peškaitis OFM. Liudo Masio nuotrauka.

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ švenčiant 15-ąjį gimtadienį, vieno iš įkūrėjų brolio pranciškono ARŪNO PEŠKAIČIO paprašėme prisiminti pradžių pradžią. Kodėl prireikė kurti tokį dienraštį? Kokį jį įsivaizdavo kūrėjai? Kaip reagavo visuomenė? „Nors kritikos netrūko, labai greitai pajutome, kad žmonėms šito reikia“, – sako redakcijos dvasinis asistentas.

Gimtadienio proga broliai pranciškonai nori surinkti Bernardinams.lt 15 tūkstančių eurų. Pagal galimybes prisidėti kviečiami visi geros valios žmonės. Visą reikiamą informaciją suteikti paramai rasite čia.

Kaip atėjo idėja, kad reikia dienraščio internete?

Kiek aš atsimenu, idėja gimė tuometiniam Vilniaus bernardinų parapijos klebonui ir vienuolyno gvardijonui Astijui Kungiui. Jis pamėgo internetą labai anksti, daug ten ieškodavo ir sakydavo, kad nėra ką skaityti ir nėra nieko krikščioniško. Iš tikrųjų buvo krikščioniškų svetainių, tik nelabai lankomų. Abejoju, kad jis vartojo žodį „dienraštis“, tikriausiai įsivaizdavo portalą, nes tuo metu veikė tokie portalai kaip omni.lt, delfi.lt, jau tada linkę į bulvarą. Astijus pasidalijo mintimi su manimi – abu užsidegėm. Du verslininkai mus parėmė 25 tūkst. litų – tuo metu toks pradinis biudžetas mums atrodė be galo didelis.

Atsimenu, kad mus labai palaikė tuometinis provincijolas Benediktas Jurčys. Pradėjom kalbėti su žmonėmis, ypač širdingai atsiliepė Elvyra Kučinskaitė ir Andrius Navickas – du pirmieji vyr. redaktoriai. Ilgus metus komunikacijos srityje dirbęs Juozas Ruzgys generavo daug gerų idėjų, buvo vienas pirmųjų autorių – daug rašė. Pradžioje mums rašė du mano jaunystės draugai žurnalistai Rimvydas Paleckis ir Ginas Dabašinskas – visada iš skirtingų pozicijų. Taigi dialogas buvo mūsų pradžių pradžia. 

Ką tuo laiku reiškė kurti interneto dienraštį? Ar nujautėte, kad žiniasklaidos ateitis – internete, ar visgi atrodė rizikinga?

Tiek metų praėjo – sunku rekonstruoti. Man atrodo, kad net per daug iš interneto tikėjomės. Galvojom, kad laikraščių greitai iš viso neliks, o iki šiol yra, kad ir sumažėjo jų kiekis.

Kokių dar principų Bernardinai.lt buvo apsisprendę laikytis ir skleisti be jau minėto dialogo?

Krikščioniška žinia – pagrindinis dalykas: Evangelijos kaip gyvos, veikiančios atskleidimas, šiandieninių įvykių apmąstymas Evangelijos šviesoje. Įsivaizdavome, kad kaip ir kituose portaluose turi būti naujienos, bet ir daug apmąstymų. Po kelerių metų, kai vyriausiasis redaktorius jau buvo Andrius Navickas, sužinojau, kad žurnalistikos studentams Vilniaus universitete mus pristato kaip interneto dienraštį, kuris nebijo ilgų tekstų. Tuomet interneto portaluose galėjai rasti tik greito vartojimo tekstų, tačiau paskui delfi.lt ir kiti ėmė publikuoti ir ilgesnius, nebijoti komentarų, analitikos. Tuo metu internete tai buvo neįprasta. Drįstu sakyti, kad šia prasme buvome pionieriai.

Kokios diskusijos vyko dėl prioritetinių temų? Ar išsiskyrė požiūriai dėl to, į ką kreipti dėmesį ir ką ne?

Atsimenu Astijaus norą, kad tai būtų grynai krikščioniškas portalas, tačiau kartu kalbėjome ir apie dialogą. Nuo pat pradžių tikrai buvome apsisprendę dėl socialinių temų – kad turime matyti pakraščių žmones. Taip sutapo, kad 2004 m. metais Bernardinų bažnyčioje prasidėjo Velykų ir Kalėdų koncertų tradicija. Tuo metu rengėme akciją, skirtą paremti konkrečius senelių namus. Anuomet buvo madinga remti vaikų namus: vykdavo didžiuliai koncertai, labdaros akcijos, o seneliai buvo pamiršti.

Rinkau informaciją apie senelių globos namų padėtį Lietuvoje – gavau visą jų sąrašą. Dažnai paskambinęs jiems išgisdavau: „Taip, mes varganai gyvename, tačiau yra ir kam dar blogiau.“ Dabar keista atrodo, kad taip galėjo sakyti, tikrai kita epocha buvo prieš 15 metų. Tai kaip surasti tuos namus, kur situacija blogiausia? Pasimeldžiau ir bedžiau į sąrašą – Legailių globos namai, Biržų rajonas. Paskambinau direktoriui. Jis sakė: taip, blogiau Lietuvoj nerasit. Nuvažiavom su Elvyra.

Ten nebuvo lovų, seneliai miegojo ant čiužinių, padėtų ant plytų. Viryklės – su atvirom spiralėm. Langai užtraukti celofanu. Durys atviros, nes nemalonus kvapas. Stogas kiauras. Tai buvo neįtikėtina.

Norėdami pritraukti vyresnės kartos žmones į paramos koncertą, būti pagrindine atlikėja pakvietėme Nelę Paltinienę. Koncertas buvo absoliučiai rekordinis. Antrą Kalėdų dieną jį tiesiogiai transliavo LRT, žiūrimumo reitingai buvo aukšti. Surinkome daug pinigų, tikrai per 100 tūkst. litų. Tais laikais – labai daug. Koncertu, o vėliau ir senelių globos namais susidomėjo Suomijos ambasada Lietuvoje, skyrė dar papildomai lėšų. Koncerte dalyvavo Legailių senelių namų direktorius. Buvo įteiktas pagrindinis rašinių apie senatvę konkurso, kurį organizavo Bernardinai.lt redakcija, prizas. Jį laimėjo Gendrutis Morkūnas. Nuo to laiko Lietuva apie jį sužinojo.

Nuvažiavęs į Legailius po dvejų metų neatpažinau tų namų. Iš blogiausių Lietuvoje jie tapo geriausiais. Iš jų direktoriaus sulaukiu kalėdinių sveikinimų iki šios dienos. 2004 metais, kai sulaukė mūsų surinktos paramos, jis pasakė, kad Dievas yra, stebuklų būna ir atsivertė į tikėjimą.

Gal atsimenate, kaip „Bernardinai.lt“ buvo priimti Lietuvos visuomenės pradžių pradžioje? Kokia būdavo esminė kritika?

Stengėmės nevengti, atvirai kalbėti apie Bažnyčios skaudulius – tai buvo neįprasta, sulaukdavom kritikos iš Bažnyčios žmonių. Kalbėjome apie toleranciją, dėl to buvome kritikuojami konservatyviųjų, kad čia neva liberalų išmislas. Kitų buvome nurašomi dėl to, kad krikščionys, dėl to neva neatviri, neįdomūs, nes iš anksto aišku, ką pasakysime.

Nepaisant to, kiek aš pamenu, nuosekliai augo skaitytojų skaičius. Nors kritikos netrūko, labai greitai pajutome, kad žmonėms šito reikia.