Prozininkė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Pokalbis su poete, prozininke, muziejininke ALDONA RUSECKAITE apie didžiąsias lietuvių literatūros, apskritai kultūros asmenybes Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį, perskaičius jos knygas „Šešėlis JMM“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012), „Žemaitės paslaptis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015), „Dūžtančios formos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017), „Padai pilni vinių“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019). 

Žmogus pasaulyje

Kūrėjai, kad ir kokie didūs, genialūs, išmintingi, pirmiausia jie – žmonės – mirtingi. Tiek Maironiui, tiek Žemaitei, tiek Salomėjai Nėriai reikšminga buvo, kaip jie atrodo – išvaizda. Gerbiama Aldona, ką jums reiškia žmogaus išvaizda, išorė? Kiek ji gali perteikti žmogaus vidų? Jums pačiai ką reiškia gyvenime atrodymas, savęs pateikimas?

Jūs tikriausiai žinote tą populiarų posakį: „Pagal drabužį sutinka, pagal protą išlydi“, jame daug tiesos. Bet iš tikrųjų yra viskas plačiau. Estetika, elegancija, stilius, supratimas – visa tai apima išorę, atrodymą. Šioje sferoje aš asmeniškai stebiu situacijas, kai aplinka, kurioje esi, reikalauja tam tikro aprangos kodo. Mat mes privalome savo išvaizda rodyti pagarbą kitiems.

Jeigu eini į susitikimą su žmonėmis, galvoji ir apie juos, kad atrodytum korektiškai, neprovokuojamai, kad neblaškytum dėmesio. Stebina, kai į iškilmingus procesus, kaip laidotuvės ar garbingi jubiliejai, giminės, draugai kartais ateina su nutįsusiais megztiniais, nunešiotais džinsais – juk yra rimties momentas, ir apranga jį turi atitikti. Aš asmeniškai esu paveldėjusi iš mamos tam tikrą giminės grožio estetiką: susiderinti spalvas, segėti papuošalų. Mano mama – kaimo moteris – buvo geras tvarkos, švaros, apsirengimo pavyzdys. Tačiau šiuo metu per didelis šarkų kultas, per daug dėmesio aprangai, išorei, detalėms, išties kartais proto ir dvasios atspindžiai prapuola išorės tuštybėje...

Mano personažai visi turėjo aprangos kodą, galbūt mažiausiai puošėsi Maironis, jis kaip dvasininkas neturėjo ir galimybių, visur su kunigišku drabužiu, žinoma, geros kokybės. Be to, buvo šykštokas. V. Mačernis buvo didis estetas, kurso merginos žavėjosi jo išore, nuotraukose Vytautas elegantiškas, pasipuošęs, modernus, nors materialiai gyveno sunkiai, bet laiškuose Bronei rašė, jog nori naujo kostiumo ar palto, bėdojo, jog vyresnysis brolis Vladislovas pagriebia ir nudrengia jo rūbus. Mačernis – tikras, orus bajoras, išorinį įvaizdį jau buvo įgavęs su mėlynu krauju.

Abi moterys – Julija ir Salomėja – kreipė didelį dėmesį į aprangą. Žemaitė laiškuose dažnai rašo ir dukterims, ir anūkei, ir net mylimajam Konstantinui, jog reikia naujo balakono, sijono, palaidinės ar batų, ji norinti atrodyti gražiai, juokauja, kad išlipsianti Joniškėlio geležinkelio stotyje su naujais drabužiais, atrodysianti lyg jauna... O tų pinigų visai neturėjo, tad prašė iš artimųjų milelio ar kito naminio audinio, anūkė jai pasiūdavo. Rašytoja ryšėjo skareles, jų turėjo gana daug, net į karstą su šiuo galvos apdangalu atgulė, tačiau skarelės buvo ne iš vargo, o iš pomėgio, iš tradicijos, iš žemaitiško užsispyrimo. Amerikoje taip pat ryšėjo gražias skaras, žmonės su nuostaba žiūrėdavo į ją, o moteris tik šypsojosi – ji lietuvė, todėl ryši skarelę!

Salomėjos jau buvo kitas laikas, kitos sąlygos. Tuo metu lietuvaitės vartė prancūziškus žurnalus, pagal juos siuvosi sukneles, nešiojo įmantrias skrybėlaites, vaikėsi madų. Jaunai poetei atrodymas buvo labai svarbus: ir liekninosi, prisipažino, jog gerianti dėl to actą, ir aukštakulnius avėjo, ir naujų suknelių įsigydavo. XX a. ketvirtojo dešimtmečio mados buvo maištingos, atspindinčios idėjas ir įsitikinimus, Salomėja irgi nusirėžė ilgus plaukus ne tik dėl mados, bet ir dėl noro prisitaikyti prie revoliucingų bendraminčių...

Su rašytojų apranga ir šiaip visokių juokingų nutikimų yra buvę: štai viena rašytoja, kviečiama į literatūros vakarą kitame mieste, pirmiausia paprašė, kad rengėjai vyrai jai atsiųstų pinigų šilkinėms kojinėms; kitas rašytojas, kuriam batai spaudė kojas, ėjo Laisvės alėja basas, o apavą nešėsi užsidėjęs ant pečių... Bet, žinoma, tai anos nepriklausomos Lietuvos laikai, kurie buvo įdomūs, bohemiški, gan spalvingi... 

Tai, kaip žmogus atrodo, dažnai fiksuojama – tapomi portretai, dabar itin dažnai fotografuojama(si). Tai buvo svarbu ir jūsų aprašytoms asmenybėms, o ką jums pačiai reiškia kurti atvaizdą, jį išsaugoti?

Nesu pozavusi nė vienam dailininkui, portretų neturiu, o pastarąjį kartą fotoateljė buvau bebaigdama vidurinę mokyklą, kai su bendraklasiais keitėmės nuotraukomis, klijavome į albumėlius. Vėliau specialiai įsiamžinti nebuvo noro, bet nuotraukų turiu daug, nes, dirbant tokį darbą, šio proceso neišvengsi. Ir juokingiausia yra tai, jog, kai gauni nuotrauką – galvoji, ak, ak, kaip prastai čia esu išėjusi, kišiu kuo giliau stalčiun, o kai pasižiūriu vėliau, po 10–20 metų, matau, kad esu dar jauna, gražiai išėjusi, ir viskas ten gerai... Nuotraukos – nuostabus dalykas, jos išsaugo mylimus žmones, vaizdus. Aš pati fotografuoju nuo paauglystės, turėjau aparatą, pusbrolis grįžęs iš Sibiro atidavė, užtat šiandieną turime daug įdomių šeimos nuotraukų, kurios gaivina prisiminimus. 

Gerbiama Aldona, pasidalinkite ypatingiausiais, giliausią įspūdį palikusiais kelionių patyrimais, taip pat koks kraštas, šalis, miestas ar miestelis, kaimas ar tiesiog miela vieta jums artimiausi?

Kelionės. Užsienis. Taip, šis procesas patraukiantis beveik visus. Žmogaus prigimtis nerami, godi – vis norisi daugiau pažinti, suprasti, pamatyti. Mano personažai – Maironis, S. Nėris, Žemaitė – keliavo, matė užsienio šalių, parašė apie tai ir įspūdžių, ypač įdomus Julijos Žymantienės kelionės į Ameriką aprašymas. Atrodo, jog traukiniais per Skandinaviją leki kartu su ja... O V. Mačernis pakeliauti nespėjo, nors mokėjo kalbų, liko svajonė išvažiuoti į Paryžių, į Sorbonos universitetą studijuoti filosofijos. Jeigu būtų likęs gyvas Lietuvoje, tai, žinoma, jo pirma kelionė būtų buvusi – tremtis į Sibirą...

Apie keliones būtų galima kalbėti ilgai. Kai buvau jauna, dar net studentė, keliauti jau troškau. Taupydavau visus metus, kad vasarą nuvažiuočiau į Krymą, Kaukazą, Vidurinę Aziją, į Solovkus, Uralą ar dar kur nors. Kai ateidavo vasara, staiga pasidarydavo tų santaupų gaila, imdavau galvoti – taupiau, dabar nuskrisiu, grįšiu ir vėl taupyti, gal reikia niekur nejudėti. Bet kojos be mano valios nuvesdavo į kelionių biurą, užsakydavo tą kelialapį, ir mamai sakydavau: „Aš vėl išskrendu...“ Ji šyptelėdavo: „Žinojau, kad keliausi.“ Vėliau, kai galimybės atsivėrė, puolėme visi autobusais per Europą, kad tik daugiau, kad tik greičiau! Naktį autobuse miegame, o dieną vaikštome lyg zombiai, bet vis tiek laimingi. Daug keliavau su muziejininkais, paskui pamėgau važiuoti į piligrimines keliones, kurias organizuoja energingoji vienuolė Regina Teresiūtė.

Kartais savo keliones susieju su kūryba, taip sutampa. 2009 m. rašiau pirmąjį romaną „Marios vandens“, ten daug veikėjų, viena personažė sunkiai suserga, po operacijos turėtų važiuoti į užsienį. Bet šito epizodo dar buvau neparašiusi. Ir štai keliauju po Graikiją, o kartu ta mano veikėja Elena, tarsi kalbasi su manimi, aš jau kuriu mintyse jos kelionę. Grįžusi išties parašiau ilgą fragmentą, pasiremdama įspūdžiais, tarsi būtų keliavusi ji, o ne aš...

Rašydama apie Maironį „Šešėlis JMM“, keliavau po Šveicariją jo keliais, į Liucerną prie Keturių Kantonų ežero, užsimerkdavau, bandydavau įsivaizduoti, kaip jis čia prieš šimtą metų vaikščiojo, kaip atrodė... Šveicarija man labai patinka, žaviuosi jos ypatingu grožiu, jaučiu ramybę. O kai rašiau knygą apie S. Nėrį „Padai pilni vinių“, vėl akimis perbėgau Liucerną, nes ten buvodama susiradau namą su vaizdu į Piloto kalną, kuriame jaunoji poetė 1928 m. paslapčiomis susitiko su mylimu profesoriumi Juozu Eretu... Amerikoje buvau tik Kalifornijoje, bet tai vis tiek padėjo įsivaizduoti Žemaitės gyvenimą šioje šalyje.

Be galo aštrų, gilų, netgi mįslingą įspūdį paliko Izraelis, Kristaus keliai, prieš išvažiuodama dar kartą perskaičiau evangelijas, nė vienoje šalyje taip nesijaučiau, kaip šioje. Į viską žiūrėjau ne tik savo, bet ir tėvų akimis, ypač tėčio, kuris mano vaikystėje vis kartodavo, kad norėtų aplankyti Palestiną – žydų žemę... Ir po kelionės į Izraelį, ir po kitos kelionės į Jordaniją, Siriją, Libaną gimė eilėraščių ciklai, nes įspūdžiai įsėdo giliai dūšion. Prieš kelerius metus buvau Gruzijoje, Armėnijoje, čia visam gyvenimui įsikirto didžiulė nuostaba, o kartu ir pagarba, kai keliavome į uolose įkurtus vienuolynus. Kad į juos patektum, pirmiausia reikia įkopti į aukštą kalną, o tada įkalnėse iškaltos celės – vienatvės ir maldos vietos, likusios senos įspūdingos freskos, tarsi girdisi tolimas maldų plevenimas... Neužmirštama! Kelių ar keliolikos dienų kelionės gerąja prasme ištįsta, atrodo, kad dienos daug ilgesnės, o kasdienybės tarsi nebėra...

Bet aš nepaprastai myliu Lietuvos gamtą, mėgstu keliauti, turiu brangių, mielų kampelių: Nida, Šilavoto Davatkynas, Ingavangis, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, Sartų ežeras, Birštonas, Išlaužas... 

Nepaprastai mylite Lietuvos gamtą – pasidalinkite gamtos patyrimais, aprašytais literatūroje: kada ir kur perskaityta, kas ir kaip pajausta skaitant?

Kaip ir paradoksas, bet kartais kitų knygose nemėgstu skaityti gamtos aprašymų, nes man rodosi, kad jų nė nereikia, tiesiog rašytojas nori tuo pasimėgauti arba prirašyti daugiau puslapių. Patinka tos knygos, kuriose pati gamta tarytum yra personažas. Iš mokyklos laikų man patinka Antano Baranausko „Anykščių šilelis“, ypatingas virtuozas gamtos aprašymuose yra Juozas Tumas-Vaižgantas, įsikirto atmintin anglų rašytojo Henrio Davido Thoreau „Voldenas, arba gyvenimas miške.“ Taikliai, gan rupiai gamtą aprašo Žemaitė, kurdama aplinką savo veikėjams, galop ir V. Mačernis „Vizijose“ po miškus, laukus, pievas išsilieja lyg vandenynas. Lietuvių poetai daug gerų ir gražių posmų skyrė gamtai, tikrai yra ką paskaityti, bet eilėraštis – lyg baigtinis epizodas, lyg fotografija, akys pribėga ir vėl nutolsta...

Dabar pastebėjau, jog gamtą giliai ir įspūdingai aprašo islandų, norvegų rašytojai. Štai perskaičiau norvego Roy‘aus Jacobseno dvi knygas: „Neregimieji“ ir „Balta jūra“. Siužeto detalės jau pasimiršta, o gamta: sala, kurioje vyksta veiksmas, vandenys, ledai, stichijos įstringa į atmintį, net šiurpuliai krato nuo to tikrumo, nuo emocinio pajautimo, bet, kaip minėjau, gamta ten lyg pagrindinė veikėja, jos apsuptyje vyksta žmonių gyvenimai. Mėgstu kartais paskaityti ir pusiau mokslines knygas, pavyzdžiui: Peterio Wohllebeno „Paslaptingas medžių gyvenimas“, Jennifer Ackerman „Genialieji paukščiai“. Daug gamtos įdomybių galima sužinoti iš tokio pobūdžio knygų. 

Maironis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Laiko tėkmės, kaitos pajautos, patirtys

Maironio rudens pajauta – tarsi atbalsis metų laikų lemtam gamtos kismui žmogaus sieloje. Kaip jūs patiriate gamtos metų laikų ciklą? Kuris metų laikas artimiausias ar, priešingai, tolimiausias?

Įdomu, jog mes gyvename Šiaurėje su keturiais metų laikais. Galiu iš karto prisipažinti, jog jau kuris laikas mažiausiai patinka žiema, nors gali būti labai spindulingų šerkšnotų dienų, bet erzina bespalvystė, šlapdribos, juoduma, ilga užsitęsusi žiema ima varginti. Be to, bijau didelių šalčių, jie mane tarsi sustingdo. Prieš daugelį metų labiausiai mėgau rudenį, turėjau pamokų tuo metu Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dab. Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas), dėsčiau lietuvių kalbą, literatūrą ir lapkričio mėnesį pateikdavau moksleiviams, būsimiems dailininkams, rašinio dvi temas: „Kokios gražios lapkričio spalvos...“ ir „Kokios niūrios lapkričio spalvos“ ir vildavausi, kad jie, matydami pro auditorijos langą sodrias sodo spalvas, rašys pirmąja tema, deja, beveik visi rašydavo antrąją... Pavasarį, kai viskas klega, žydi, lapoja, jaunystėje galvodavau, kad nespėju su juo – šiuo metų laiku turi būti ir pats gražus, laimingas, o retai taip būna... Tačiau dabar pavasario pabudimas labai džiugina, be galo myliu vasarą, noriu joje būti ir būti, grožėtis, keliauti po Lietuvą, tiesiog sugerti viską į save kaip vitaminus žiemai.

Koks metų laikas tinkamiausias kūrybai? Man tai neturi įtakos, tinkamos kūrybai visos dienos, svarbiausia, kad išvis laiko turėtum, daug rašydavau vasarą Nidoje, per atostogas. Poilsiautojai jau prie jūros, o aš prie kompiuterio... Visais metų laikais man reikalinga saulė (žinoma, kai ji perkopia per 30 laipsnių, sunkiai atlaikau). Kai dienos niūrios, slogios, apsunkstu, o tik pasirodo saulė, iškart atsigaunu... Bet, žinoma, žavus ir vasaros lietus, norisi po jį ir pabraidyti, ir jaukiai knygą skaityti. 

Kas jums artimiausiai, paveikiausiai yra nusakęs metų laikus? Gal Donelaitis, gal tas pats Maironis ar kuris kitas lietuvių, o gal užsienio kūrėjas?

Išties, be Kristijono Donelaičio „Metų“, nelabai ką prisimenu, kad taip ryškiai būtų aprašyti metų laikai. Dar reikėtų prisiminti V. Mačernį, kuris buvo pasiryžęs parašyti „Metų“ sonetus ir kiekvienam metų laikui skirti po 24 eilėraščius. Įdomiai tas jo planas susiklostė: pradėjęs nuo „Rudens“ sonetų, jų parašė 26, o paskui užtruko prie „Žiemos“ sonetų, kurių sukūrė net 37, planavo sumažinti, nes pats pripažino, jog tarp jų esą nemažai silpnų, „Pavasario“ sukūrė 10, o „Vasaros“ – tik 2. Nebesuspėjo, bet V. Mačernio sonetai skirti ne gamtos atspindžiams, o žmogaus sielos raiškai būtent tuo metų laiku. V. Mačernio šis kūrybinis sumanymas labai originalus.

Lietuvių autoriai romanuose dažniausiai metų laiką aprašo kaip foną ar siužeto įvadą, tad sunku „susekti“, ar rašytojas daug dėmesio skiria metų laikui. Puikiai visus keturis metų laikus aprašė Žemaitė, bet vis skirtinguose apsakymuose, vaizduodama savo personažų veiksmus. 

Kuris ir koks jūsų paros metas?

Visą gyvenimą esu pelėda. Maniau, kai persiversiu į antrą amžiaus pusę – „išvyturėsiu“. Deja, nepavyko. Ilgi vakarojimai, vėlyvi atsikėlimai, kai nereikia į darbą. Mano vakaras tampa tarsi dar viena diena: ir valgyti, ir televiziją pažiūrėti, ir muzikos klausytis, ir knygą skaityti, ir telefonu paplepėti. Kai dirbau, o kitą dieną muziejuje pristatoma kokio nors rašytojo knyga, galėdavau ją pradėti skaityti dešimtą vakaro. Žinoma, tai jau nėra rimtas skaitymas, bet per porą valandų galvon daug ką susidedi. Miegas iš vakaro nėra mano geras draugas, todėl galiu daug kuo užsiimti.

Pykstu ant savęs, kad vasarodama Nidoje negebu pakilti sulig saulės patekėjimu, nubėgti prie marių ir įamžinti saulėtekį. Pramerkiu akį, ai, kitą rytą ir toliau miegu. Žinoma, tas miegas maždaug iki 9 val. ryto. Ilgiau lovoje nesivartau. Labai patinka ta dalis dienos, kai leidžiasi saulė ir jos šešėliai meta savo sparnus į butą ant paveikslų, ant gėlių – šėšėliuotas laikas yra ypatingas. O rytą tenka kažkaip įsivažiuoti... Bet kai rašau romaną, išgeriu kavos ir jau iš pat ryto galiu sėsti prie darbo. 

Tęsdama mintį, pakalbėkite apie miegą, sapnus. Kas jums yra miegas? Kokios jūsų naktys, o gal ir popietės, pavakarės užsnūdus? Jūsų patyrimu, miegant, sapnuojant tikrai gali būti laimingas? Kiek toji kita realybė reikalinga kūrėjui, jums asmeniškai?

Iš karto pasakau, kad dieną užsnūstu labai retai. O šiaip miegas nėra pats geriausias mano draugas, nesu iš tų žmonių, kurie sakosi tik padeda galvą ant pagalvės ir jau liūliuojasi laimingi, man reikia kartais gan ilgai jį kalbinti, kad mane priglobtų. Bet sapnai mano yra labai ryškūs, vaizdingi, siužetiški ir labai pranašiški. Kartais net baugu. Štai imu ir susapnuoju kokį pažįstamą žmogų, kurio nemačiau, negirdėjau kažin kiek metų, o dieną, žiūrėk, jį ir sutinku, tada net pašiurpstu – iš kur tokia informacija?

Arba prieš lemtingus įvykius beveik visada susapnuoja veiksmus, kurie vėliau šimtu procentų pildosi. Ir viskas taip ryšku, spalvinga, kartais sapno turinį pamirštu, o spalvos tebemirguliuoja. Todėl mano knygose yra sapnų, nors kitų rašytojų knygose sapnų aprašymai šiek tiek erzina. Knyga „Dūžtančios formos“ prasideda sapnu – tikrai taip ir susapnavau: keliaujame su žmonių grupe, ruduo, lapai nukritę, o tolumoje žydi vyšnia – visa baltutė, prie jos artėja žmogus – sapne galvoju – galėtų būti V. Mačernis... Apie sapnų mistiką prirašyta, tyrinėta, tačiau paslapčių lieka vis tiek labai daug. Rašiau romaną „Kaip žaibas“ (Romanas.Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014), jau atrodė lyg užbaigiau, padėjau tašką, bet paryčiais vis sapnuoju, kad pagrindinė veikėja Marija man priekaištauja: „Kodėl tu mus palikai, juk dar nebaigei, dar sugrįžk...“ Ir ką manote – išties vėl susikaupiau, dar parašiau gal 30 puslapių, daugiau nesapnavau...

Man buvo šešiolika metų – naktį sapnuoju, jog storiausias mūsų sodybos beržas vis lūžta, vėl atsigauna, vėl lūžta... Ir dieną staiga, eidamas per kiemą, mirė mano tėtis.

Žinoma, būna sapnų, iš kurių gaila atsibusti, bet daugiau būna, kai atsibudęs atsidūsti – gerai, tik sapnas... 

Poetė Salomėja Nėris. Nuotrauka iš Aldonos Ruseckaitės knygos „Padai pilni vinių“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.).

Kokybė

Gerbiama Aldona, kokia turėtų būti knyga kaip materija, mintyse turint jūsų aprašytąjį Maironį, kuriam knygos materialumas turėjo ypatingą svarbą, kaip byloja iliustratyvi situacija „Raidės“ spaustuvėje: „Tarnautojai atneša įvairaus popieriaus pavyzdžių, derybos trunka ilgai, niekas neskuba, tegul Maironis tik ilgiau pabūna ir sudera reikalą. Jau sutarė dėl „Raštų“ formato, šrifto, įrišimo. Dvejoja dėl popieriaus. Visi nustemba, kai jis išsirenka tokį, ant kurio dar knygų niekas nespausdino – gana brangus, tačiau daug patvaresnis nei kiti pavyzdžiai. / – Noriu, kad knygos ilgai nesuplyštų, neparuduotų, kad kinivarpos dantis atsimuštų.“ (2012, p. 175).

Knygos išorinė kultūra yra labai svarbi. Iš savo šešiolikos jau išleistų knygų dabar atrinkčiau kai kurias, manydama, kad jos išleistos truputį šleivai kreivai. Bet tokios buvo galimybės. O šiaip dar neišleidau nė vienos knygos, nedalyvaudama šiame procese. Esu prozos knygai „Sidabro sodai“ („Naujasis lankas“, 2004) pati nupiešusi viršelį; eilėraščių knygoje „Bėk, kiele, bėk“ („Naujasis lankas“, 2006) ir viršelis, ir iliustracijos yra vėlgi mano piešinėliai. Kitoje eilėraščių knygoje „Tik labas sudie“ („Naujasis lankas“, 2008) išspausdintos kelios dešimtys mano fotografijų. Ant romanų „Kaip žaibas“ ir „Šešėlis JMM“ (pirmojo leidimo) viršelių irgi mano fotografijos. Dabar, kai šias knygas leidžia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, visada parodo viršelių variantus, tariasi, laukia autoriaus nuomonės.

Eilėraščių knygose svarbu ne tik popierius, bet ir laisvė, nepergrūdimas, kad ir trumpam eilėraščiui būtų skirtas visas puslapis. 

O kai jau yra knyga, ji ima gyventi ir gyvuoti – sklinda. Dažnai tas sklidimas po pasaulį, po erdves, po šalis ir kultūras įprasminamas, lemiamas vertimo – kito prisilietimo, perrašymo. Jūsų manymu, išversti kūrinį autentiškai įmanoma, koks ir kaip jis parašytas unikalaus kūrėjo, idant būtų patiriamas sava kalbà?

Poeziją išversti labai sudėtinga ir atsakinga. Šiais laikais verčiama tiesiogiai iš originalo kalbos, o štai tarybiniais metais daug kas buvo verčiama perimant iš rusų kalbos, tad poetinės tiesos likdavo nedaug... Prozos vertimas yra didelis darbas, tačiau pasikliaujama tikslumu, nereikia gaudyti ritmo, rimo. Jeigu vertėjas puikiai moka svetimą kalbą ir turi gerą gimtosios kalbos pajautimą, tai kūrinys būna kokybiškas. Tačiau turiu pripažinti, jog kartais, skaitydama užsienio autoriaus kūrinį, jaučiu, kad vertimas į lietuvių kalbą, deja, yra gan prastas... 

„Sugautos dienos“ – vertės kuriant, gyvenant

Šešėlis JMM“ yra citata, kurioje Maironis prisipažįsta jaučiąs dvasios badą, kiek jums asmeniškai tai pažįstama, kuo jį malšinate jūs?

Turbūt kiekvieną mąstantį žmogų ištinka dvasios badas. Tikrai girdžiu, matau, kaip žmonės skundžiasi nuoboduliu, kaip stumia dienas, nerasdami, kuo jas tinkamai ir įdomiai pripildyti. Kiti nuolat kažko ieško, nori pamatyti, nueiti, nuvažiuoti. Maironis buvo gyvybingas, galop ir vienišas, tad labai norėjo pajusti kuo daugiau meno, išgirsti prasmingų pokalbių, keliauti, o jo laikais tuštybės irgi buvo labai daug. Ypač nemėgdavo poniškų vakarėlių vien su plepalais, eidavo ten, kur skambėjo gera muzika, galbūt eilės, kartais ir anekdotai.

Žinoma, aš pajuntu dvasios badą, bet tuoj pat imuosi kokio maisto: geros knygos, muzikos, einu į teatrą, į parodą, į gamtą, fotografuoju. Šito bado niekas neužgesins, jeigu žmogus pats neturės troškimų. Aš niekada nekeliu klausimo: kaip prastumti dieną? Arba nemanau, kad gyvenimas yra nuobodus. Man svarbiau, kaip sugauti dieną, kaip suspėti ir tą, ir kitą. Žinoma, būna ir tuščių valandų, ir nuovargio, nuovylio, bet, kaip sakau, niekas nieko neatneš ant delno, jeigu tik imsi visiems skųstis, kaip tau blogai, kaip nuobodu, tuoj ims visi vengti, nes ilgos dejonės niekam nepatinka. Dvasios badui reikia priešpriešinti dvasios maistą. 

Amžinatvė, noras išlikti, o pirmiausia būti įvertintam – tai visados iššūkis ir išbandymas kūrėjams jų gyvenimo peripetijose. Maironis gavo Latvijos apdovanojimą, Žemaitė vertinta Vinco Mykolaičio-Putino, kaip ir Vytautas Mačernis, kurį labai palaikė jo amžininkai, bičiuliai; Salomėja Nėris taip pat pelnė nemažai įvertinimo, pripažinimo ženklų, simbolių, jos kūryba plačiai skambėjo. Tiesa, kūrėjai neretai savo amžininkų ar, kaip ir minėjote, jaunosios kartos dažnai yra kritikuojami, S. Nėries atveju – ne ti(e)k dėl pačios kūrybos, literatūrinių sumanymų, jų išpildymo, bet jos kaip asmenybės, visuomenės veikėjos politinių nuostatų, dėl kurių ji ir šiandien yra smerkiama arba ginama. Kokia reikšmė kūrėjui, idant jis kurtų, kiek tai skatina, žadina, palaiko, o kiek galbūt, priešingai, įpareigoja ir kausto kūrybinę laisvę?

Pirmiausia turiu prisipažinti, kad rašydama knygą niekada nesusimąstau, ar tikrai ją leisiu, kokie žmonės skaitys, kaip vertins, ar gausiu kokių apdovanojimų. Pats rašymo procesas yra toks sudėtingas (nors ir malonus!), kad apie tokius dalykus visai negalvoju. O kai knyga jau išeina, tada svarbu, kad ją skaitytų, kad nedulkėtų knygynų lentynose. Skaitytojai man yra svarbiausia, ir jų atsiliepimai labai reikšmingi. Būnu laiminga, kai parašo laiškelį ar paskambina, ar per knygos sutiktuves pasako savo nuomonę, užduoda klausimą.

Tai ir yra didžiausi įvertinimai, nes matau, jog knyga gyva. Žinoma, prieš skaitydama recenziją, visada įtraukiu daug oro, kad... neuždusčiau. Yra buvę visokių atvejų, visokių recenzijų, tačiau visai niokojančių nepatyriau. Dabar mano amžius leidžia reaguoti gana ramiai, bet jaunam autoriui bet koks kritiškas žodis yra baisus. Žinau tokių žudančių atvejų, kai sukritikuotas jaunas autorius išlieja upelius ašarų, išgyvena norą viską mesti. Bet kurios srities menininkas turi užsiauginti storą „skūrą“, kurios aštrios adatos lengvai nepradurtų. Tačiau įsiskaityti ir į „priešų“ atsiliepimus reikia, nes išties naudinga.

Aš negaliu skųstis – knygos yra skaitomos, premijų ir kitokių įvertinimų esu gavusi. Kaip mėgstu pajuokauti – piniginė premija labai gerai, palaiko materialiai, medaliai ir ordinai suteikia garbės, bet jokie įvertinimai nepadeda geriau rašyti, neprideda talento ir negarantuoja, kad nors vienas sakinys išliks amžinybei. Svarbiausia yra knyga, o visa, kas vyksta aplink ją, yra performansai... Bet kokiu atveju įvertinimas yra malonus, svarbus, palaiko, padrąsina. Sakantis, kad jam nesvarbu, tikriausiai turi per daug arogancijos arba apsimeta. O jeigu užmestume akį į istoriją, tai rastume daug dailininkų, rašytojų, kompozitorių, kurie buvo pripažinti, deja, tik po mirties, o gyvi patyrė vien kritiką...

Menas dėl meno, kūryba dėl kūrybos, kokių minčių jums kelia?

Dažnai prisimenu tą posakį, kurį išgirdau dar mokykloje iš klasės auklėtojos: „Jeigu gali nerašyti, nerašyk!“ Bet jo nesilaikiau. Matyt, taip užkoduota mano būtyje. Tačiau nepasakyčiau, kad priimu tokį pasakymą – menas dėl meno, greičiau rašymas dėl skaitytojo, noras atverti garsias asmenybes, priartinti jas prie šiuolaikinio žmogaus, prie dabarties. Menas dėl meno kaip ir neturi socialinės paskirties, galbūt čia rašo tie grožio apologetai, kurie permirkę savo sultyse. Galėčiau primityviai palyginti su drabužio dizainu: ar suknelė sukuriama tik parodai, nefunkcionali, ar sukuriama dėvėti... Panašiai ir su literatūra.

Žemaitė. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Tobulas bendrystės santykis

Užsiminta apie politines pažiūras, pakraipas, nuostatas. Šio interviu temų ir idėjų atveju reikšminga veikla Žemaitės, nežinojusios apie feminizmą, bet aktyviai pasisakiusios dėl moterų laisvės, jų raiškos teisės ir galios; jos pozicija vienareikšmiška: „ moterys privalo šviestis, mergaitės nuo mažumės turi mokytis, tik tada bus laisvos laimingos!“ (2015, p. 140) S. Nėries aktyvus dalyvavimas politikoje leidžia ją įvardinti kaip vieną pirmųjų Lietuvos politikių. Kiek šiandien moterys gali ir geba, nori ir moka išreikšti, įprasminti save kultūroje?

Dabar juk tokie laikai, kai moterys gali save įprasminti visur: politikoje, mene, kultūroje. Šią laisvę tikrai turime. Kartais kalbame, kad moteriai sunkiau prasimušti nei vyrui, bet įmanoma. Turėjome moterį prezidentę, ir tuo viskas pasakyta. Durys atviros, tik eik. Kas kita, kad moteris yra labiau užimta, ją riboja šeima, vaikai. Štai Žemaitė pradėjo rašyti tik tada, kai užaugo visi vaikai ir galėjo išeiti iš namų. S. Nėriai irgi teko daug iškentėti dėl savo sūnelio, daug ko dėl jo atsisakyti. Šiuolaikinės moterys gali save visiškai atverti ir įprasminti kultūroje, jeigu jos to nori, turi gebėjimų, talentą. Žinoma, yra konkurencija, pasitaiko vyriškų šypsnių, bet viskas įveikiama.Aš nesižaviu feminizmu, o manau, jog moterys ir vyrai turi pasiekti tobulą bendrystės santykį, matyti vieni kitus kaip absoliučiai lygius partnerius. 

Tęsiant mintį, kokia moterų kūryba šiandienos Lietuvoje?

Dabar jau yra prigesę tie teiginiai: vyriška–moteriška kūryba. Galbūt ne visai tiksliai pacituosiu, bet kažkuris klasikas yra pasakęs: būk vyras, bet rašyk prastai, būsi peikiamas, būk moteris ir rašyk gerai, būsi giriama. Taigi dabar jau nebėra numojama ranka – ką ji ten gero gali parašyti – juk moteris... Moterys yra daugiažanrės: ir eilėraščiai, ir romanai, apsakymai, eseistika, vaikų literatūra. Ir temos: nuo istorinių iki fantastikos. 

Šiandien dabarties žmonės moka ir geba klausyti pirmiausia savęs, vidinio balso; o tada – kito, esančiojo šalia, priešais ar (ir) tolėliau? Kaip mokomasi, išmokstama klausyti ir girdėti – kur, kada?

Jūsų sudėtingas klausimas. Kaip tik neseniai su viena bičiule konstatavome, jog labai nedaug žmonių geba ar nori išklausyti kitą žmogų. Tą esu patyrusi daugybę kartų, kai susitikęs koks senas ar naujas pažįstamas klausia: „Kaip sekasi?“ – ir net neišgirdęs to vieno žodžio – „gerai“ – ima kalbėti apie save, apie savo gimines ir kaimynus, o tau belieka atlaidžiai šypsotis...

Nežinau, kokios sąlygos lemia, kad žmogus žmogaus negeba išklausyti, pasikalbėti dialogu, o ne klausyti monologo. Kultūros, supratimo stoka? Gal žmonių begalinis vienišėjimas, jie ką nutvėrę išsikalba, kartu lyg ir su savimi pabendrauja. Tas vidinis balsas yra įkyruolis, reikia rasti su juo ryšį. O žmonės dažnai nuo jo bėga, kol ant kokio kelmo suklumpa, susižeidžia, o žiūrėkite, neduok Dieve, ir patys savo noru iškeliauja iš šio pasaulio... Sako, žiūrėkite į aplinkinius, gal kam blogai, padėkite, bet tam kitam žmogui gal irgi reikia pagalbos – taip ir sukasi viskas. O man patinka žmonių klausytis, jie pasakoja istorijas, o aš dar ir paklausti galiu.

Labai įdomi yra tokių žmonių kaip mano situacija, kai neturiu šeimos. Tad senų laikų bičiuliai susitinka, ir ką manęs klausti? Juk svarbiausia – vaikai, anūkai, turtas, o kai viso to nėra, tai žmogus kaip ir nulis – apie ką su juo kalbėti? Bet nesiskundžiu, kaip jau minėjau, – yra tų dvasios seserų ir brolių. 

Iš kairės pirmoje eilėje: Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis. Antroje eilėje stovi Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas (Vilnius, 1942 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Personažai kaip vaidmenys – tau, žmogui

Pasidalinkite, kaip gimė idėja rašant knygą apie S. Nėrį pasitelkti Biblijos istorijas, kodėl ėmėtės būtent jomis kurti kontekstą, tarsi taip savotiškai pateisinti, išteisinti kūrėją, nes jos iš amžių paveldėta, per amžius driekiasi tokia ypatinga Salomėjos esatis?

Biblija išties yra Knygų Knyga, aš ją laikas nuo laiko skaitau, tyrinėju, turbūt iki gyvenimo pabaigos nebaigsiu visko. Kai sugalvojau rašyti apie S. Nėrį, į atmintį įšoko jos vardo biblinė istorija su šv. Jono Krikštytojo galva, o paskui atsikapsčiau ir apokrifinių evangelijų fragmentų, susijusių su Salomėjos vardu. Ir lyg netyčia viskas sutapo su S. Nėries gyvenimu ir su Lietuvos istorijos etapais. Biblijos fragmentais rėmiausi ir romane „Kaip žaibas“, ten buvo svarbus epizodas iš Evangelijos pagal Luką apie Sūnų palaidūną. Kartais ir kokį eilėraštį parašau susivienydama su Šventojo Rašto citata. Kiekvieną vasarą važiuoju savaitėlei į Kelmės rajoną, į Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną, ten vyrai vienuoliai gieda lotyniškai, bet giesmės yra išverstos, gali jų giedojimą lietuviškai sekti. Prisiklausau visokių minčių – lyg eilėraščių. Tos Senojo Testamento giesmės yra ypatingos. 

Įdomu, kokie kiti personažai jums regisi artimi, savotiškai tapatūs, atsikartojantys, tarsi perimantys vienas kito savybes, ypatybes? Galbūt save pačią regite, jaučiate artimą kam?

Jeigu dar grįžčiau prie Biblijos, tai ypač myliu šventąją Magdaleną, domiuosi jos veiksmais ir likimu. Ji man artima, nes retas kuris žmogus nugyvena be nuodėmės, ir turėtų jam būti atleista. Kadangi mėgstame skalbti svetimus marškinius, kištis į kitų gyvenimus, teisti, o reiktų prisiminti, ką Kristus pasakė, kai minia į Magdaleną norėjo mesti akmenis: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 1–11). Ir niekas nemetė. O dabar mums gal niekas šito sakinio neprimena. Taip, aš kartais norėčiau prisimatuoti svetimus batus, įlįsti į kitą likimą, išbandyti. Dabar skaitau serbų klasiko Milorado Pavičiaus romaną „Chazarų žodynas“, sudėtinga knyga.

Tai štai jo tokia citata: „Yra tokia vieta, kur du žmonės (net ir nepažįstami) prasilenkdami perima vienas kito vardą bei likimą ir toliau gyvena pasikeitę vaidmenimis lyg būtų apsikeitę kepurėmis.“ Bet kokį tą likimą pataikytum, ar po to galėtum atsikeisti? Mano romane „Marios vandens“ veikėja Ieva norėtų ir tuo būti, ir anuo, ji tyrinėja moterų likimus: tai Marija Pečkauskaitė, tai Aisedora Dunkan, tai šventoji Klara iš Asyžiaus, tai Gabriele Coco Chanel, tai ponia, sėdinti kavinėje – kuris gyvenimas patraukliausias, įdomus, į kurį pabėgti? Bet, žinoma, kuo ilgiau gyveni, tuo mažiau kam pavydi, nes puikiai supranti, jog kiekvienas žmogus, anot Maironio, turi kryžių, jį prisitaiko prie savo nugaros ir neša...

Rimti(s)

Gerbiama Aldona, kaip nusakytumėte, kas yra rimtis?

Rimtis. Jos taip pat reikia išmokti ir ji yra daugiaprasmė. Rimtis – kietas riešutėlis. Kai mes netenkame labai artimo, mylimo žmogaus, tada daug verkiame, mėgstame skųstis kitiems, gailime savęs. Baisiai sunki užduotis gedėti vidumi, be didelių išorinių ženklų, be kitų žmonių nesibaigiančio trikdymo dėl savo nelaimės. Tada ir būtų rimtis, kuri tiesiog gyvena viduje, nesibarsto, nesitaško, bet ji ten yra, turi būti. Ypač sunkūs atsisveikinimai su brangiais artimaisiais. Bet turi suvokti, kad ne tu vienas išgyveni, kad visi patiria praradimų, kad prieš aplinkinius negali savęs sureikšminti.

Kai praėjusią vasarą (2018 m. rugpjūčio 23 d.) po labai trumpos ligos mirė mano brolis, aš labai liūdėjau. Rudenį muziejuje prasidėjo renginiai, atrodo viską darau kaip visada, o lankytojai klausia: „Kas yra? Kodėl tu liūdna, rimta? Kodėl tu kitokia?“ Ta mano netektis įrašyta veide, o aš nenorėjau, kad svetimi žmonės ją matytų, bet ir apsimesti, juokauti, šmaikštauti nesugebėjau. Rimtis žmogui reikalinga – tai susikaupimas, apmąstymai. Štai jaunasis V. Mačernis laiškuose ar eilėraščiuose vis prisipažindavo, kad pagal savo metus esąs per daug rimtas, netgi jaučiasi pasenęs Vakarų žmogus. Matyt, ta jo rimtis buvo prigimtinė. 

Jūsų mintims atitaria ir garsinis artimumas, panašumas, kai sukeitus raides vietomis, rimtis virsta mirtimi, mirtis – rimtis. Kaip jūs suvokiate ėjimą mirties link, gal tai iš tiesų yra tiesiog rimtis, kada jau daug išorinių dalykų tampa nebesvarbūs ir lieka tik visa ko prasmė ir esmė kaip didžioji ir vienintelė tiesa? Kokios jūsų mintys?

Mirties tema yra sunki. Bet aš apie mirtį pagalvojau jau nuo šešiolikos metų, kai staiga mano akivaizdoje mirė tėtis. Iki tol buvau įtikėjusi, jog aplinkui visi miršta, bet mano tėvai, broliai, sesuo ir aš pati amžinai gyvensime... Ir staiga – tokia netektis. O paskui keliavo ir keliavo į amžinybę tetos, dėdės, mama, pusseserės, pusbroliai, draugės, draugai. Dabar jų TEN, anapus saulės, jau yra labai daug. Aš juos savotiškai jaučiu, tarsi nesu nutraukusi ryšio, jie sustingo mano laike, įklimpo į gyvenimo medų lyg bitės...

O kai pernai mirė brolis, supratau, kad ir mirti nelabai bijau, kai jis jau yra TEN... Štai turiu mielą pažįstamą moterį 94-erių metų: labai šviesią, intelektualią, šmaikščią, mudvi kalbamės telefonu, ji sako: „Juk mažai man liko, bet vis tiek dar nenoriu mirti, šis pasaulis labai įdomus, o apie aną pasaulį nieko nežinome.“ O ir Maironis, nors dvasininkas, laiške kitam kunigui 1928 m. rašė: „Vis tik nors kaip skursti gyvendamas, pasirodo, kad galima kentėti, o kas bus kitame pasaulyje, Dievas žino; todėl ir nesinori ten skubėti.“

Mirties kultūra yra sunkiai suformuojama: didžiulė paslaptis, baimė, nežinia, artimųjų išgąstis. Sunki tema. Vargu ar prie jos priprantama... Tiesiog, kai nemažai metų nugyveni, imi galvoti, ką dar turi spėti, ką dar padaryti, kas svarbiausia? Bet tiesiog reikia gyventi. Iki pabaigos. O paskui? Gal Dievas angelą pasiųs mūsų pasiimti... Mirtis turėtų būti ir pagrindinė gyvenimo mokytoja – jeigu dažniau ją suvoktume, pridarytume mažiau kvailysčių, nesidraskytume dėl turtų, daugiau meilės skirtume artimiesiems, ramiau gyventume. 

Kaip suvokiate, kas yra žmogaus gyvenimas? Kas yra pats žmogus – kokia jo paskirtis, užduotis, misija?

O, jeigu aš turėčiau atsakymus į šiuos klausimus, būčiau protingiausia pasaulyje... Deja, mes iki šiol nežinome, iš kur ir kaip žmogus atsirado, kokia jo raida, galop, ką jis šioje žemėje turi nuveikti ir kokia jo misija... Kiekviena karta, kiekvienas žmogus bando suvokti savo uždavinius, o kadangi gyvenimo negalime pakartoti, ką ten gyvenimo – vienos dienos atgal neatsuksime, tad pridarome daug klaidų, gal ir savo užduoties nespėjame suvokti.

Juk gyventi niekas nemoko, nors filosofai, išminčiai, poetai diskutuoja šimtmečių šimtmečius. Prirašyta kalnai traktatų, bet ar iš jų bent viena mama gali savo vos gimusiam kūdikiui nustatyti misiją, užduotis, tikslą. Deja, ne... Štai jaunojo Vytauto Mačernio tėviškėje Šarnelėje per karą jauni menininkai: Vaclovas Blėdis, Juozas Miltinis, Telesforas Valius, Donatas Banionis ir pats poetas, žiūrėdami į žvaigždes, diskutuodavo iki paryčių: kas yra žmogus tarp žemės ir kosmoso, kokia jo paskirtis, ką jis turi nuveikti? Pavargę, nieko neišsiaiškinę, paryčiais užsnūsdavo, o kitą naktį vėl iš naujo...

V. Mačernis taip ir iškeliavo iš šios žemės, klausdamas: „kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ Žmogaus tragedija yra ta, kad jaunystėje dar negali suvokti savo uždavinių, ramiau patyrinėti gyvenimą galime maždaug jo pusiaukelėje, bet atgal nesugrįši... Šio pobūdžio sprendimuose žmogus yra labai vienišas, turi apsispręsti pats, niekas nenugyvena gyvenimo už kitą, net tėvai. Vargu, ar žalioje jaunystėje, giliai tikėdama į Dievą, poetė Salomėja buvo numačiusi tokią misiją, kokia ją ištiko. Mus dažnai pakreipia įvykiai, sąlygos, kiti žmonės. 

Pažinimas ir nuostaba

Kiek jaučiatės save pažįstanti, kaip dažnai, kuo save nustebinate?

Per gyvenimą savęs pažinimas keičiasi. Kuo ilgiau gyveni, tuo, be abejo, giliau save pažįsti, žinai, kaip pasielgtum vienoje ar kitoje situacijoje. Bet kadangi kiekvienam žmogui iki paskutinės gyvenimo valandos randasi vis dar naujų, nepatirtų situacijų, tad nesi garantuotas, kaip jose pasielgsi. Savęs pažinimas yra sudėtingas dalykas, nes pasaulis, aplinka, supantys žmonės labai koreguoja kiekvieno vidinį pasaulį. Mes dažnai apie kitą žmogų sakome: „Nežinia, kas jam šaus į galvą...“

O ir patys nustebę aiškinamės: nežinau, kodėl taip pasielgiau. Žmogaus sielos gelmės yra neišmatuojamos, ir visai nežinia, kas gali iš jų iššokti... Mano gyvenime irgi daug visko buvo, nustebindavau save ir gerąja, ir prastąja puse, po to gailėdavausi, išgyvendavau, jeigu kitą įskaudinau – atsiprašydavau. Žmogus turėtų kuo giliau save pažinti, kad galėtų su savimi sutarti, tramdyti, nesuklysti. Bet, žinoma, pažinti save kaip atverstą ant stalo baltą lapą, neįmanoma, o ir nereikia, nes būtų neįdomu, jokių paslapčių, jokių netikėtumų. O juk netikėtumai kartais būna ir malonūs...

Apskritai kas jus gyvenime stebina? Kas kelia nuostabą, tarsi suklusimą, tarsi žvilgtelėjimą darkart, paklausiant savęs, argi, kaipgi taip gali būti?

Mūsų baisiai pragmatiškame pasaulyje man malonią nuostabą kelia žmonių gerumas, dėmesys, rūpestis. Gal čia dėl to, jog esu gana savarankiška, neišlepinta. Kai pernai po brolio mirties supratau, jog į Nidą ilsėtis nuvažiuoti nepajėgiu, nors esu užsiregistravusi, viena mano bičiulė gydytoja be jokių kalbų įsodino į savo mašiną ir nuvežė iki durų.

Arba paprasčiausiai pažįstamas žmogus paskambina ir klausia, kaip sekasi, gal reikia pagalbos... Bet patiriu ir atvirkštinių variantų, kurie glumina ir stebina, kai žmonės, su kuriais artimai bendravau, jiems padėjau, juos globojau, nežinia dėl ko atsuka nugarą, įsijaučia į kažkokią visažinio poziciją, praranda elementarų padorumą. Tada išties liūdina, kad žmonėse yra tiek daug prieštarų. Todėl dažnai prisimenu Kristų, kai jis išgydė aklus, raišus, raupsuotus, bet beveik niekas nesugrįždavo jam padėkoti...

Ką parašytumėte laiške sau ateitin, kaip praeities, gyventos dabarties paliudijimą, priminimą, linkėdama – ko?

Sau parašyti ateitin yra sunku, nebent būčiau budistė ir tikėčiau, jog kuo nors atgimsiu... Šiaip parašyčiau, kad kitą gyvenimą jau reiktų gyventi kitaip. Esu daug kartų juokavusi, kad išties norėčiau gyventi keletą gyvenimų vis kitokių: būti keliautoja, būti vienuole, būti motina su dideliu būriu vaikų, būti kovotoja už taiką... Gyvenimo daug variantų. O jeigu rimtai – galbūt galima parašyti tik du lotyniškus žodžius „Carpe diem“ – gaudyk dieną, naudokis proga, negaišk laiko. Kažkada tyrinėjau ir išleidau knygą apie rašytoją, keliautoją, fotografą Petrą Babicką. Būtent šie žodžiai buvo jo gyvenimo šūkis, o rašytojas gyveno Brazilijoje, buvo vienišas, labai neturtingas, net ir jau gan garbaus amžiaus, mylėjo gyvenimą, kiekvieną jo valandą...