Esther Duflo ir Abjitas Banerjee

EPA nuotrauka

Ekonomistai dažnai kaltinami, esą jiems rūpi tik abstraktūs modeliai, rodikliai, grafikai, formulės ir skaičiai. Tačiau tai ne visai tinka šių metų Nobelio premiją už pasiekimus ekonomikos mokslo srityje laimėjusiems JAV gyvenančiam indui Abhijitui Banerjee, prancūzei Esther Duflo ir amerikiečiui Michaeliui Kremeriui. M. Kremeris yra Harvardo universiteto, o A. Banerjee ir E. Duflo – Masačiusetso universiteto profesoriai. Prestižinio įvertinimo susilaukė jų eksperimentai besivystančiose šalyse, bandant suprasti, kokios ekonominės priemonės realiai padeda kovoti su skurdu. Įdomu tai, kad indas ir prancūzė yra penktoji sutuoktinių pora, laimėjusi Nobelio premiją, tačiau pirmoji – už pasiekimus ekonomikos moksle.

Nobelio premija ekonomikos srityje ne pirmą kartą skiriama už pasiekimus ieškant būdų išspręsti besivystančių valstybių ekonomines ir socialines problemas. 2015 metais ja buvo apdovanotas Angusas Deatonas už indėlį į vartojimo pasirinkimo ir gerovės matavimo tyrimus.

Ekonomikos teorijos užima svarbią vietą siekiant atliepti skurdo iššūkį. Viena iš skurdo priežasčių yra dažnas besivystančių šalių ekonomikų neproduktyvumas – nesukuriant produkto, kurį galima pelningai parduoti, nėra būdo uždirbti padoraus atlygio. Norint didesnio produktyvumo, reikia technologijų pritaikymo ir kvalifikuotų darbuotojų, o tam – geros švietimo sistemos. Taigi, vienas iš dalykų, kurių galima imtis, norint pagelbėti besivystančioms šalims išbristi iš skurdo – padėti joms spręsti mokyklų problemas. Tačiau čia kyla kiti klausimai, į kuriuos teoriniai modeliai sunkiai gali atsakyti.

Ką daryti, kad vaikai besivystančiose šalyse gautų geresnį išsilavinimą? Nupirkti mokykloms patogias klasės lentas, daugiau vadovėlių, daugiau knygų ar už gerus mokinių pasiekimus suteikti premijas mokytojams? O gal skirti lėšų mokinių gydymui nuo kirmėlių (tai yra rimta problema daugelyje besivystančių šalių), kad šie rečiau praleistų pamokas dėl sveikatos? Tai tik keletas iš klausimų, kuriuos bandė nagrinėti šių metų Nobelio premijos laureatai ekonomikos mokslo srityje. Kuo ypatingas jų pasirinktas tyrinėjimo kelias?

Unsplash.com nuotrauka

Mokslininkai, tyrinėjantys, kurie vaistai yra tikrai veiksmingi kovojant su viena ar kita liga, sergančiuosius, padalina į dvi grupes – viena gauna vaistus, o kita ne. Tuomet stebima, kaip skiriasi šių dviejų grupių gijimo procesas, ir pagal rezultatus daromos išvados apie vaistų veiksmingumą. Ekonomistai Abhijitas Banerjee, Esther Duflo ir Michaelis Kremeris ėmėsi panašių priemonių. Pavyzdžiui, viename besivystančios šalies regione trečdaliui mokyklų duodame papildomai vadovėlių, trečdaliui – naujas klasės lentas, o trečdalis lieka būti kontroline grupe – negauna nei vieno, nei kito, kad, palyginę su pirmosiomis grupėmis, žinotume, ar papildomi vadovėliai arba geresnės lentos išvis yra kiek nors veiksminga priemonė.

Michaelis Kremeris

EPA nuotrauka

Panašius tyrimus Michaelis Kremeris atliko Kenijoje, o Abhijitas Banerjee ir Esther Duflo – Indijoje. Naujos klasės lentos ir nemokamos knygos nedavė jokių rezultatų. Paaiškėjo, kad papildomi vadovėliai padeda tik patiems geriausiems mokiniams tapti dar geresniems, tačiau vidutiniai mokinių testų rezultatai nepasikeitė. Mokytojams teikiamos premijos pagerino testų rezultatus, tačiau jie susitelkė tik į testams reikalingas žinias, mažiau dėmesio kreipdami į kitus dalykus. Nors problemos glūdi švietimo sistemoje ir mokytojų požiūryje, mokslininkai atrado, kad būtent gydymas nuo kirmėlių padeda padidinti mokyklos lankomumą, šitaip pagerindamas ir mokinių testų rezultatus, o ilgalaikėje perspektyvoje turi didelę įtaką jų darbo ir karjeros pasiekimams.

Ką daryti toliau? Ar vaistus nuo parazitų būtina dalinti nemokamai, ar, taupant pinigus, galima pardavinėti už labai mažą kainą? Galbūt geriau skirti pinigų ir kitoms sritims? Kenijoje atliktas tyrimas rodo, kad dalinant vaistus nemokamai juo gavo 75 proc. vaikų, o parduodant už maždaug 27 eurocentus (penktadalį vaistų savikainos) – tik 19 proc. Tad kartais net ir nedidelės investicijos gali smarkiai pakeisti padėtį.

Toks būdas tirti ekonominę politiką, padedančią neturtingoms valstybėms mažinti skurdą, sulaukė ypatingo dėmesio ir palaikymo. Pagrindinis jo privalumas – koncentracija ne į abstrakčius modelius, kurių interpretavimas dažnai priklauso nuo ideologinių laikysenų, bet į labai konkrečias aplinkybes, tikslus ir įrodymus. Ekonomistai tyrė ne tik būdus pagerinti besivystančių šalių švietimo sistemas, bet ir ieškojo atsakymų, į klausimus, kaip paskatinti žmones saugotis nuo maliarijos, skiepytis (Indijoje atliktas eksperimentas parodė, kad pigi, bet veiksminga priemonė yra tėvams, atvedusiems vaikus skiepytis, duoti kilogramą lęšių). Taip pat analizavo, ar neturtingiems Indijos gyventojams iš skurdo išbristi padeda paskolos (jos gali būti naudingos, bet nesukuria ekonominių stebuklų). Mokslininkai aiškinosi, kaip sumažinti JAV studentų suvartojamo alkoholio kiekį (pasirodo, dauguma studentų mano, kad jų draugai išgeria daugiau nei iš tikrųjų, todėl vartoja daugiau alkoholinių gėrimų, todėl svarbu juos supažindinti su realia situacija). M. Kremeris išgarsėjo pasiūlydamas netikėtą būdą Afrikos valstybėms kovoti su dramblius naikinančiais brakonieriais – vyriausybė galėtų supirkti dideles dramblio kaulo atsargas, o po to strategiškai jas pardavinėti, taip bandydama nukonkuruoti ir sunaikinti brakonierių verslus. „Mūsų tikslas yra pasiekti, kad su skurdu kovojama būtų remiantis moksliniais įrodymais“, – žurnalistams po pranešimo apie gautą Nobelio premiją sakė laureatė E. Duflo. Jos teigimu, neturtingieji dažnai paverčiami karikatūromis, o norintys jiems padėti nesupranta, kur yra jų skurdo šaknys.

Unsplash.com nuotrauka

Žinoma, toks eksperimentinis tyrinėjimas turi ir trūkumų – jo rezultatai smarkiai priklauso nuo konkrečių kultūrinių aplinkybių. Galima pateikti pavyzdį iš pačių Nobelio premijos laureatų darbų. Didelė problema kai kurių besivystančių šalių mokyklose yra ta, kad mokytojai dažnai nepasirodo darbe, pavyzdžiui, anot 2006 metais M. Kremerio ir kitų mokslininkų grupės atlikto tyrimo, eilinę darbo dieną Indijoje ketvirtadalis mokytojų nepasirodydavo darbe, Indonezijoje kasdien darbą praleidžiančių mokytojų vidurkis buvo apie 11 proc., Bangladeše – 16 proc., o Ugandoje – net 27 proc. E. Duflo su tyrėjų grupe Indijos mokykloms sukūrė griežtesnės priežiūros ir finansinių paskatų modelį, kuris padėjo penktadaliu sumažinti mokytojų pravaikštas, o tai iškart pagerino mokinių pasiekimus. Tačiau pritaikytas dažniau net už mokytojus darbą praleidžiančioms indėms medicinos seselėms, šis modelis per pusantrų metų tapo visiškai neefektyvus, o programos vykdymas buvo sustabdytas. Tai rodo, kad skurdo mažinimo priemonių veiksmingumas smarkiai priklauso nuo konteksto. Kas veikia mokytojams gali neveikti gydytojams, o kas veikia Indijoje gali neveikti Kenijoje.

Esther Duflo ir Abjitas Banerjee

EPA nuotrauka

Nepaisant trūkumų, M. Kremerio, A. Banerjee ir E. Duflo pasirinkti tyrimo būdai atveria naujas galimybes spręsti skurdo problemas besivystančiose valstybėse. A. Banerjee teigimu, šis apdovanojimas reikšmingas ne tik trims laureatams, bet ir visam lauko eksperimentais grindžiamų ekonomikos tyrimų judėjimui, kuris žengia pirmuosius žingsnius, tačiau jau apima visą pasaulį. Panašius metodus pasitelkia apie 400 mokslininkų, tiriančių mokyklų sistemą JAV, viešosios politikos problemas Indonezijoje, skiepų vaikams prieinamumą Indijoje, pagalbą apsisaugant nuo maliarijos Afrikoje ir daugybę kitų klausimų kitose pasaulio vietų.