Aloyzas Guanela. „Magnificat“ nuotr.

Aloyzas Guanela (1842 m. gruodžio 19 d. Kampodolčine–1915 m. spalio 24 d. Kome) buvo italas katalikų kunigas ir kelių ordinų, besirūpinančių ligoniais ir atstumtaisiais, įkūrėjas.

Gailestingumo, artimo meilės apaštalas ir visų gyvenimo sužeistųjų samarietis

Istorija prasidėjo 1842 m. gruodžio 19 d. Užpustytame kalnų kaimelyje Kampodolčine pasaulį išvydo Aloyzas Guanela, devintas iš trylikos vaikų. Ten, tapybiškojo slėnio gilumoje, jis augo dideliame skurde bei nepritekliuose. Tėvai vaikus auklėjo katalikiškai. Iš gausios šeimos išaugo net du kunigai ir du palaimintieji. Be Aloyzo, jo sesuo Kotryna gyveno ir mirė laikoma šventąja.

Tuo laiku dėl skurdo ir dėl įprastų vedybų tarp artimų giminaičių beveik kiekvienoje šeimoje būdavo ne vienas neįgalus vaikas. Jie deramos pagalbos nesulaukdavo, nes stigo lėšų. Būdavo ir taip, kad daugelis šių protinę ir psichinę negalią turinčių žmonių visą gyvenimą turėdavo vegetuoti neišeidami į viešumą ir apleisti. Dar būdamas vaikas Alozyas su ožkomis bėgdavo į aukščiau kalnuose esančią Gualderos alpinę ganyklą, kur su savo seserimi Kotryna melsdavosi ir žaisdavo, kad ruošia pietus vargetoms. Jis buvo vos šešerių, kai kartą ganydamas bandą išvydo luošą senį, atkišusį ranką ir prašantį valgyti. Aloyzas sudvejojo, ar duoti elgetai saldumynų, kurių turėjo saujoje. Netrukus senis išnyko. Vaikas apgailestavo, kad pasielgė taip egoistiškai, ir labai dėl to liūdėjo.

Tačiau Pirmosios Komunijos dieną Aloyzas vėl nubėgo į savo svajonių kampelį Gualderoje ir šįkart klonyje pamatė daugybę vaikų, senių ir ligonių. Vienoje nedidelėje įduboje jis išvydo meilią ponią, kurį mostelėjo į varguolių minią ir pasakė: „Aloyzai, tai tavo misija ir tavo kelias!“

Ar tai buvo tik vaiko sapnas, ar aiškus dangaus ženklas?

Pirmieji tarnystės mokslai

Neilgai trukus Aloyzas pajuto pašaukimą tapti kunigu, kad galėtų įgyvendinti savo vaikystės svajonę. Į seminariją įstojo sulaukęs vos dvylikos metų. Įšventintas į kunigus pradėjo tarnauti nedidelėse kalnų bendruomenėse. Ten jis buvo viskuo: kunigas ir guodėjas, darbininkas ir inžinierius, mokytojas ir sociologas, bet visų pirma draugas. Audringais antiklerikalizmo metais kunigas Guanela turėjo nemenkų problemų su pareigūnais ir pavydžiais kolegomis ir netgi su griežtais viršesniais ganytojais. Vakarais vienatvėje melsdavosi, kad Viešpats parodytų jam teisingą kelią ir kada bus metas pradėti veikti.

Kad geriau pasirengtų būsimajai tarnystei, 1873 m. Aloyzas nuvyko į Turiną pas Joną Bosko, kuris tuo metu kūrė Saleziečių kongregaciją. Jonas Bosko iškart įvertino dinamiškąjį kunigą iš kalnų, netgi norėjo išsiųsti jį su pirmąją misionierių grupe į Ameriką. Tačiau Aloyzas neišvyko, liko trejiems metams šalia kunigo Bosko ir perėmė daug prevencinių darbų su jaunimu. Užsidegęs ir su įkarščiu jis kūrė planus, kaip geriau ugdyti jaunuosius saleziečius. Baigęs studijas paprašė Jono Bosko atleisti jį nuo įžadų, nes Komo vyskupas prašąs grįžti atgal.

Dar mokydamasis pas Bosko Guanela aplankė kunigo Kotolengo namus Turine. Šventasis Turino kunigas Kotolengas, kuris mirė tais metais, kai gimė Aloyzas, buvo įkūręs neįgaliųjų, senelių ir ligonių namus. Būtent čia Guanela pajuto, kad Viešpats nori matyti jį tarnaujantį atstumtiesiems! Vos grįžęs į savo dieceziją ėmėsi darbo ir gavo namus nepasiturinčioms mergaitėms ir našlaitėms. Tai buvo seserų ordino užuomazga ir misijos su labiausiai apleistais pradžia. Paklausa buvo tokia didelė, kad netrukus su keliomis mergaitėmis ir bendražygėmis Aloyzas pradėjo savo nuotykį su Dievo Apvaizda. Be kapitalo, be ypatingų planų, bet stiprinamas nepajudinamo pasitikėjimo Dievu ir šventąja globėja – Dievo Apvaizdos Madona – jis ėmė kurstyti artimo meilės ugnį.

Mažojo Aloyzo vizija

Taip pirmiausia buvo įkurta Dievo Apvaizdos Marijos seserų kongregacija, vėliau Gailestingumo tarnų ordinas. Paprasti žmonės šio ordino narius vadino guaneliečiais. Žmonėmis su fizine ir psichine negalia rūpinosi Dievo Apvaizdos namų, įkurtų drauge su Jonu Bosko, ordino nariai. Vėliau įkurta ir Šv. Juozapo mirties brolija, kurios pirmuoju nariu tapo tuometinis popiežius Pijus X. Šio ordino broliai ir seserys visame pasaulyje meldžiasi ir patarnauja mirštantiems.

Taigi jau daugiau nei 100 metų šv. Guanelos sūnūs ir dukterys keturiuose žemynuose tarnauja ligoniams ir globoja virš milijono įvairius nepriteklius patiriančių žmonių. Jie vadovaujasi šiuo kun. Aloyzo Guanelos moto: „Duok duonos ir rojų! Tačiau nepamiršk, kad viską gali pasiekti per maldas ir kentėjimą, jei priimsi į širdį mano žodžius: In Omnibus Charitas! Artimo meilė turi visuomet tave lydėti.“

Nuo to laiko 600 guaneliečių vyrų ir 1000 guaneliečių moterų skleidžia meilę, šilumą, dėmesį ir pasirūpina, kad įvairias fizines ir psichinę negalias turintys žmonės galėtų gyventi oriai. Aloyzo „gerieji vaikai“, kaip jis meiliai vadino savo ordino narius, yra tikri jo perlai! Kunigas Guanela skalydavo: „Melskitės ir kęskite. Tačiau visų pirma mylėkite mūsų globotinius: našlaičius, varguolius, neturtėlius, gatvių vaikus, apleistus senolius, ligonius, atstumtuosius ir paliktuosius visame pasaulyje, nes jūsų namai yra visas pasaulis!“

Ši kun. Guanelos dvasia dar ir šiandien visur gyva ir aktuali.

Nugyvenęs tokį turiningą gyvenimą Aloyzas Guanela mirė 1915 m. spalio 24 d. Popiežius Paulius VI, žinojęs ir žavėjęsis guaneliečių veikla Milano arkivyskupijoje, kai tarnavo ten kardinolu, 1964 metais Aloyzą Guanelą paskelbė palaimintuoju. 2011 m. spalio 23 d. popiežius Benediktas paskelbė jį šventuoju.

„Magnificat“ redakcija