Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
    „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!
    Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą; motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“.


Komentaro autorius – kun. Gabrielius Satkauskas

Šventajame Rašte dažnai šventi bei dieviški žodžiai įvardijami kaip ugnis. Kitaip tariant, Kristaus žodžiai ir veiksmai yra aukščiausia šventumo bei dieviškumo apraiška, tai lyg ugnis, kuri būdinga vieninteliam Dievui, „nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis“ (Žyd 12, 29). Jėzus ir atėjo į žemę, kad atneštų šventumo, dieviškumo ugnį. Žinantieji, kaip reikia išgryninti auksą ar sidabrą, tai daro ugnimi sunaikindami šlaką. Lygiai taip ir mūsų Gelbėtojas Evangelijos mokymu Šventojoje Dvasioje apvalo protus bei širdis tų, kurie tiki Kristų. Būtent tai yra toji sveika ir taip naudinga liepsna, kuria žemės gyventojai savotiškai yra atvėsinami, apmiršta nuodėmei ir atgimsta dievobaimingam, šventam gyvenimui.

Kol žmogus nebus galutinai apvalytas Kristaus ir Šventosios Dvasios ugnimi, tol nebus jame taikos. Krikščionio dvasinis gyvenimas nuolat liudija apie jame esančią nesantarvę tarp kūno ir sielos, bet tie, kurie nuolatiniu sakramentiniu bei maldos gyvenimu, lyg apaštalas Jonas, glaudžiasi prie Kristaus – degančio krūmo – yra apvalomi greičiau ir gali gyventi Dievo vaikų laisvėje.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai