Doc. dr. Deimantas Jastramskis. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Vilniaus universiteto docentui dr. DEIMANTUI JASTRAMSKIUI klausimas, kodėl žiniasklaida yra tokia, kokia yra, rūpi nuo mokslinės karjeros pradžios. Pasak jo, žiniasklaidos įvairovė ir kokybė priklauso ne tik nuo savininkų ir žurnalistų, bet ir nuo politikos. „Daug politiniame lauke vykstančių dalykų veikia žiniasklaidą. Nors įtakos turi ir globalūs bei kitokie veiksniai, politinė sistema lemia gerokai daugiau nei visi kiti“, – sako pašnekovas, neseniai išleidęs monografiją „Žiniasklaidos politika Lietuvoje“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2019).

Jūsų monografijos tyrimo laikotarpis – 1990–2016 m. Išanalizavęs dokumentus ir viešosios komunikacijos šaltinius, nustatėte, kaip buvo formuojama žiniasklaidos politika septynių parlamentinių ciklų ir šešiolikos vyriausybių veiklos metu. Kokius šio laikotarpio politinius sprendimus įvardytumėte kaip svarbiausius?

Pirmuosius šešerius nepriklausomybės metus svarbiausias buvo privatizavimo procesas ir bandymas paversti žiniasklaidą instrumentu – politikos ar verslo. Tai buvo pavienių sprendimų pavienėms organizacijoms laikotarpis – ką atleisti nuo mokesčių, kam suteikti lengvatų. Šiandien tai, kas buvo daroma Vyriausybės nutarimais, atrodo visiškas absurdas. Paskui sprendimai priklausė nuo politinių daugumų ir jų intencijų. Vienas klausimas jungia visus valdžios ciklus – politikų noras reguliuoti LRT, iki 1996 m. tiesiogiai, o po to netiesiogiai per atstovus taryboje ar finansavimo mechanizmą. Galime galvoti, kad, jei LRT mažiau kritikuotų valdžią, siekių perkurti LRT įstatymą nuolat neatsirastų. Tačiau toks mentalinis nusiteikimas kovoti su tuo, kas nepatinka, nors reikalinga demokratijai, yra pavojingas.

Viena svarbiausių temų, besitęsianti iki šiol, yra didelė, biurokratizuota, perteklinė žiniasklaidos priežiūros sistema. 1996 m. ji įteisinta, nevykusiai nukopijuojant Švedijos savitvarkos sistemą. Sugalvotos trys priežiūros institucijos, per kurias vykdoma valstybės intervencija. Vienokiu ar kitokiu formatu jos egzistuoja iki dabar ir kuo toliau, tuo labiau įsitvirtina mūsų sistemoje ir mentalitete. Nemanome, kad galima jų atsisakyti, nebent pakeisti iš vidaus.

Amžiaus pradžioje vyko kova tarp žiniasklaidos ir politikų, Lietuvoje adaptuojant europinę teisę. Vienas iš pavyzdžių – 2002 m. priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Jį svarstant išryškėjo, kad politika gali būti formuojama europietiškai – žiniasklaidos interesai buvo amortizuoti, remiantis nepilnamečių teisėmis. Nors buvo didelis pasipriešinimas ir prezidentas Valdas Adamkus įstatymą vetavo, Seimo dauguma jo veto atmetė.

Ką galima pasakyti apie šio laikotarpio sprendimus dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos spaudai?

Šis klausimas rodo, kokia įvairi gali būti žiniasklaidos politika. Per ekonominę krizę konservatorių ir liberalų Vyriausybė panaikino lengvatą, kad surinktų į biudžetą daugiau pajamų. Biudžetas nelabai ką išlošė, tačiau žiniasklaida nukentėjo, ypač regioninė. Tai nebuvo toliaregiškas sprendimas, po kelerių metų PVM lengvata buvo atkurta iki 9 proc., o nuo šių metų ji vėl 5 proc. – mažesnė negali būti dėl Europos Sąjungos direktyvos. Per dešimtmetį ratas apsisuko, ir tai rodo žiniasklaidos politikos nenuoseklumą, dažnai netgi chaotiškumą. Nenoriu sakyti nebuvimą, nes ji yra, nors ir neplanuojama, reaktyvi. Pagrindinė problema tikriausia ta, kad niekada nebuvo aiškaus išeities taško, aiškių vertybinių nuostatų. Jei išeities taškas būtų laisva ir atsakinga žiniasklaida, pagal tai galima būtų dėlioti, kokiais veiksmais tokią nuostatą pagrįsti. Tačiau žiniasklaida dažnai nori būti labiau laisva nei atsakinga, o politikai nori, kad ji būtų daugiau atsakinga nei laisva. Kaip rasti balansą – diskusijos klausimas.

Vadinasi, žvelgiant į sprendimus žiniasklaidos politikoje, nėra aišku, kokios žiniasklaidos jais buvo siekiama?

Partijų ir vyriausybių programose tarp daugelio siekinių pasitaikydavo deklaracijų apie žiniasklaidą, tačiau nebuvo suformuluotas tikslas, kokios jos siekiama, ir uždavinių, kaip tą pasiekti. Iki 2016 metų politinę darbotvarkę formuodavo politikų noras pareguliuoti ir žiniasklaidos ekonominiai interesai. Kai nėra aiškios struktūros ir planavimo – darbotvarkę formuoja, kas nori ir sugeba. Apskritai, viešoji žiniasklaidos politika dažnai buvo nevieša.

O jei išeitume iš Jūsų tyrimo laikotarpio ir žvelgtume į kelis pastaruosius metus, kokie politiniai sprendimai žiniasklaidą labiausiai paveikė?

Aiškus nusistatymas dėl demokratinės žiniasklaidos pastarajame politiniame cikle suformuluotas nebuvo. Į Vyriausybės programą įtrauktas alkoholio reklamos uždraudimas ir nuostolio kompensavimas socialine reklama. Įgyvendinant sveikatos politikos siekį, žiniasklaida paveikta neigiamai, nes neteko pajamų, iš kurių anksčiau galėjo kurti kokybiškesnį turinį. Mažiau lėšų – mažiau kokybiško turinio. Pozityvo čia sunku įžvelgti.

2016 m. rudenį, pačioje dabartinio Seimo darbo pradžioje, priimtos Civilinio kodekso pataisos dėl viešų asmenų kritikos mažinimo. Šimtas parlamentarų balsavo už. Paskui feisbuke kai kurie prisipažino, kad nesuprato, už ką balsavo, prezidentė vetavo. Po dviejų savaičių apie 80 Seimo narių balsavo priešingai nei pirmąkart. Štai koks žiniasklaidos politikos supratimo lygis.

Paskui dar buvo Registrų centro informacijos žurnalistams ribojimas – galiausiai neįteisintas, bet suteikiama prieiga nėra pakankama atliekant rimtus žurnalistinius tyrimus, duomenys kainuoja nemažus pinigus. Tai ekonominio spaudimo žiniasklaidai priemonė, chronologiškai susijusi su portalo 15min.lt tyrimų ciklu apie valdančiosios koalicijos veikėjus. Tai rodo labai blogą dalyką – politikų veiksmai reaktyvūs publikacijų atžvilgiu.

O pats blogiausias bandymas, mano galva, buvo 2019 m. pradžioje, kai Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininkas pateikė projektą adaptuoti dalį ES audiovizualinės  žiniasklaidos paslaugų direktyvos, pridėdamas papildomą draudimų sąrašą, neturėjusį nieko bendra su originalia direktyva. Tai sukėlė ažiotažą. Seime po pirmo pateikimo įstatymo projektui, kurį teikė R. Karbauskis, buvo pritarta. Galiausiai įstatymas nepriimtas, žiniasklaidai ir ekspertams išsakius daug kritikos, bet tai kainavo jiems daug pastangų. Reikėjo užsiimti užkardymu, užuot galvojus, kaip kurti kokybiškesnę žiniasklaidą.

Kiek pačios žiniasklaidos atstovai dalyvavo formuojant žiniasklaidos politiką?

Jie visada dalyvauja labai aktyviai. Pats didžiausias žiniasklaidos ir verslo struktūrų mobilizavimas tikriausiai buvo 2011 metais, kai buvo siekiama atšaukti alkoholio reklamos draudimo įstatymo įsigaliojimą. Mano galva, ekonominių interesų gynimas mažiau svarbus už situacijas, kai žiniasklaida būdavo priversta kovoti už demokratiškesnę saviraišką, žodžio laisvę. Pavyzdžiui, iki 2013 m. skandalo, kai VSD kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl galimo valstybės paslapties paviešinimo ir STT apklausė BNS agentūros ir kitų redakcijų žurnalistus, nebuvo aiškiai reglamentuota, kokiomis aplinkybėmis galima atskleisti informacijos šaltinį. Arba minėta 2016 m. Civilinio kodekso pataisa, Prezidentės vetuota po to, kai į ją kreipėsi žiniasklaidos atstovai. Žurnalistai įsitraukė į šiuos politinius klausimus ne dėl to, kad jiems būtų lengviau dirbti, o gindami visuomenės teisę būti informuotai. Kažkas turi profesionaliai parengti turinį, kurį visuomenė vėliau bus gudri komentuoti socialiniuose tinkluose.

Ekonominis žiniasklaidos stiprumas – taip pat viena iš saviraiškos laisvės sąlygų. Jei konkrečios žiniasklaidos priemonės ar visa sistema yra suvaržyta, trūksta pajėgumų kurti nepriklausomą turinį. Žinoma, laisvė savaime negarantuoja kokybiško turinio. Kai kurios žiniasklaidos organizacijos turi ekonominių interesų kitose srityse. Pastaraisiais metais į viešumą išlindo „MG Baltic“ koncerno pavyzdys, kuris ir anksčiau nebuvo kažkokia paslaptis. Šiuo atveju būtent dėl ekonominių interesų jų valdoma žiniasklaida negali būti visiškai laisva – turi laviruoti, kai kuriais klausimais patylėti.

2018 m. spalį vykęs protestas prieš valdančiųjų iniciatyva taikomus žiniasklaidos laisvės suvaržymus „Tiesos neužtildysi“. 

Nuotraukos autorius Gedmantas Kropis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Nors tiesioginiai žiniasklaidos politikos formuotojai Lietuvoje yra Vyriausybė ir Seimas, monografijoje rašote ir apie ryškų Prezidento institucijos vaidmenį palaikant žiniasklaidos atstovų interesus.

Jeigu Seimas priima netinkamą įstatymo pataisą, Prezidentas – institucija, kurios paramos žurnalistams dar galima tikėtis. Savo pasiūlymais ar veto Prezidentas gali prisidėti prie žodžio laisvės išsaugojimo. Tai gerai matyti, pažvelgus į Dalios Grybauskaitės valdymo dešimtmetį. Galima sakyti, kad Prezidento institucija rimčiau debiutavo žiniasklaidos politikoje, kai buvo svarstomi LRT klausimai dar dešimtajame dešimtmetyje dirbant Valdui Adamkui – sugebėta taip pakeisti LRT įstatymą, kad atsirastų politinių jėgų balansas.

Kaip apibūdintumėte žiniasklaidos politiką Lietuvoje? Knygoje cituojate autorius, teigiančius, kad Vidurio ir Rytų Europoje ji yra liberali, tai reiškia, kad valstybė menkai remia žiniasklaidą, bet mažai ir reguliuoja. Kiek su jais sutinkate ir kiek prieštaraujate?

Labai daug liberalumo išgaravo per pastarąjį dešimtmetį. Pavyzdžiui, 2008 m. atsirado socialinio draudimo įmokos autoriniams atlyginimams – iki tol žurnalistai dirbdavo su labai minimaliu draudimu arba be jo. Tai socialiai teisingas veiksmas, tik padarytas ne tuo laiku – prieš dešimt metų ar dar anksčiau būtų buvę logiškiau.

Žiniasklaidos priežiūros sistema Lietuvoje yra, švelniai tariant, didoka, palyginti su kaimyninėmis pokomunistinėmis šalimis – čia jokio liberalumo apskritai nematau. Tokio pareigūno kaip Seimo daugumos tvirtinamas Žurnalistų etikos inspektorius nėra niekur aplink Lietuvą. Visuomenės informavimo etikos komisija įpareigota būti įstatymu, nors valstybėse, kur veikia žiniasklaidos savitvarka, kaip Suomijoje ar Estijoje, komisijas prireikus sukuria patys žurnalistai ir leidėjai.

Mūsų sistema kritikuotina, nes joje dirba nemažai žmonių, nusiteikusių padaryti žiniasklaidą atsakingesnę, bet galiausiai visus sprendimus priima teismas. Kyla klausimas, kam tie tarpininkai, kurių sprendimai gali būti skundžiami teismui, reikalingi?

Radijo ir televizijos komisijos, turinčios svarbią įtaką audiovizualiniam žiniasklaidos turiniui, vadovas nuo 2013 m. pradėtas skirti Seime. Dabar tai – politinės daugumos pasitikėjimo žmogus, o iki tol jį išsirinkdavo pati komisija, kurios narių daugiau yra iš visuomeninių organizacijų nei paskirtų politikų.

Mano galva, pastarąjį dešimtmetį žiniasklaida tapo labiau suvaržyta tiek dėl priežiūros, tiek dėl ekonominių dalykų. Nors kai kurių ekonominių problemų priežastys nepolitinės, jų sprendimas galėtų būti politinis. Pavyzdžiui, didiesiems veikėjams, tokiems kaip guglas, feisbukas, jutubas atimant iš vietinės interneto žiniasklaidos rinkos pusę ar daugiau reklamos – nesiimama politinių priemonių tą kompensuoti, kad žiniasklaida galėtų išgyventi. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo biudžetas yra toks pat kaip prieš penkerius metus, nepaisant infliacijos. Teigiamas atsitikęs dalykas nuo 2015 metų – įtvirtintas LRT finansavimo nepriklausomumas nuo pavienių politinių sprendimų. Tačiau toks sprendimas priimtas kartu su LRT eliminavimu iš televizijos ir radijo reklamos rinkų, ko du dešimtmečius atkakliai siekė komerciniai transliuotojai.