Unsplash.com nuotrauka

Nėra tokio tobulo žmogaus, koks yra Dievas Tėvas (beje, visi esame pašaukti panašėti į Jį; žr. Mt 5, 48) ir nėra taip žemai morališkai smukusio asmens, koks esti „velnias visas nuodėmėse“ (1 Jn 3, 8). Nors Jėzus fariziejaus veidmainiškumą, kai jis atėjo melstis į šventyklą, priešpriešino maldingam muitininko nusižeminimui (žr. Lk 18, 10–14), bet ir nuodėmingiausio žmogaus širdį dieną bei naktį taikosi perverti žaibiškas dieviško gailestingumo spindulys, kad tik jis atvertų nors mikroskopinį savo sielos plyšelį malonei... Juk ne veltui Jėzus jautriai pasakojo apie vieną surastą pražuvėlę avį (žr. Lk 15, 6), simbolizuojančią milijardus Jo krauju atpirktųjų.

Vienas žmogus su savo šeima važiavo kaimo vietovėje. Jis rašė: „Tą naktį buvo dalinis mėnulio užtemimas. Mes stovėjome ir, praradę žadą, spoksojome į dangų. Koks nepaprastas reginys! (...) Mes patys esame kometos. Mes esame mėnulis ir žvaigždės. Mes esame fejerverkai pritemdytoje visatoje. Būti šalia niekingiausio, šykščiausio, labiausiai atstumiančio žmonijos atstovo reiškia būti arčiau Dievo, nei vienam žiūrint į žvaigždėtą dangų ar į gražų saulėlydį. Mums neišeis mylėti saulėlydžio, mums išeis mylėti tik žmogų. Dievas yra meilė. (...) Ką jaučiame žmonėms, tą jaučiame ir Dievui. Kaip elgiamės su žmonėmis, taip elgiamės su Dievu.“

Nekęskime fariziejaus nuodėmingos puikybės ir sekime muitininko perkeičiančiu žmogaus būtį nuolankumu bei maldingumu. Bet mokykimės mylėti juos abu, nes pats Viešpats juos myli savo negalinčia mažėti dieviška meile, kaip ir kiekvieną iš mūsų. Jei fariziejus, kuris save aukštino, o kitus niekino dėl savo nužmogėjančio elgesio būtų malonės partrenktas ant menčių, ir jo puikybė kapituliuotų – šis sukrečiantis pažeminimas galėtų jo esybę pradėti kreipti išganymo link... Bet jei tas veidmainystės apsėstas fariziejus nebus numestas nuo savo išdidumo nedorybės sosto, tada po jo mirties jį „pasivys“ neišvengiama pažeminimo katastrofa... Tai – bus gėdingas atpildas tiems, kurie su užsispyrusiu beširdiškumu atmetė gelbstinčią atgailos malonę net tuomet, kai gyvenimo pabaigoje tikrai turėjo galimybę Dievo valiai tarti „taip“, bet, deja, apsisprendė rinktis kitą savo likimo kelią...   

Apie asmenį, perdėm pasitikintį savo asmeniniu teisumu ir aplinkiniams rodantį panieką, šiuolaikiniai psichologai sakytų, kad jis serga asmenybės sutrikimo liga, kurios ištakų reikėtų ieškoti jo šeimynykščių santykiuose... Užuot vaikystėje patyręs tėvų meilę, galėjo būti jų, pavyzdžiui, piktnaudžiaujančių alkoholiu, įvairiais būdais niekinamas... Skaudūs dvasiniai vaiko išgyvenimai, jei jis nebus gydomas, gali turėti jo individualybę traumuojančių padarinių ateičiai, dėl kurių negalės tinkamai mylėti savo artimo, nes nemokės mylėti savęs.

Kun. Vytenis Vaškelis.

Evgenios Levin nuotrauka

Tinkama meilė sau pirmiausia mus kreipia į meilę Dievui, kurioje slypi tikrasis mūsų išsilaisvinimas. Kai su malda širdyje panašiai kaip minėtas muitininkas kaskart artėjame prie Jo, patiriame gelbstintį gailestingumą. Vienas dvasinis autorius rašo: „Gailestingumas sau: kur leidžiama jam reikštis ir kur jis patiriamas, ten suyra visos siūlės, sutrūksta grandinės, kurios iki šiol mane slopino, slėgė, varžė ir taip trukdė gyventi... Kur tikrai aptinku savyje gailestingumo žymes, ten įvyksta laisvės protrūkis; ten dievai ir dievaičiai, iki šiol mane valdę ir manimi manipuliavę, nukrenta nuo pjedestalo. Tuomet nebejaučia tvirto pagrindo ir mane slėgę, žeminę bei gąsdinę kaltės jausmai.“ 

Gerojo muitininko nuolankus maldavimas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13), pritraukė dangaus pagalbą. Jis ne tik širdyje patyrė Viešpaties artumo džiaugsmą, bet ir kaip muitininkas Zachiejus galėjo pasiryžti: „Išėjęs iš šios šventovės, netrukus grąžinsiu pinigus tiems, nuo kurių buvau nusukęs…“ Jėzus dėl to tą nuolankų muitininką išaukštino, kad mums parodytų tiesiausią kelią pas save. Kai, pavyzdžiui, meldžiamės: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs!“, mumyse ne tik mažėja pykčio bei kitų nuodėmių proveržiai, bet, malonei stiprinant, atsižadame ir kitų savo silpnybių, kad laisviau padėtume tiems, su kuriais Jis mus neatsitiktinai suveda. 

Rašytojui Maikui Masonui (Mike Mason) netrūksta šmaikštaus įžvalgumo. Jis savo ego sako: „Atleiskite, pone, kuriam laikui turėsite pasitraukti į šoną. Prieš mane yra žmogus, kuriam reikia viso mano dėmesio.“ Jis tęsia: „Jei pamesiu savo ego, visuomet galėsiu sugrįžti prie jo vėliau. Nėra nė mažiausio pavojaus prarasti ryšį su juo, tačiau yra didžiulis pavojus nerasti su žmonėmis kontakto.“

2019 metų spalis – ypatingas misijų mėnuo. Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk mūsų širdis, ir mes ne tik bėgsime nuo didžiavimosi savimi beprasmybės ir labiau trokšime to nuolankumo, kuris veda į džiaugsmo pilnatvę Kristuje, bet ir norėsime tai, ką turime savyje, dalintis su kitais. Taigi jei stokosime Jo džiaugsmo, liūdesiu nelaimėsime sielų.