Kun. R. Skinkaitis sako homiliją per Žolinės atlaidus Gelgaudiškio bažnyčioje.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Rugsėjo 29 dieną Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedros rezidentas garbės kanauninkas profesorius, teologijos daktaras Rimas SKINKAITIS šventė savo gyvenimo 50-metį. Jis 2001 metais baigė studijas Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete, įgijo teologijos daktaro laipsnį. Sugrįžęs į Lietuvą dirbo atkurtoje Vilkaviškio vyskupijos Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijoje. Dėl pašaukimų stokos užsidarius vyskupijos seminarijai, buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, dirbo dėstytoju Vytauto Didžiojo universitete, sekmadieniais Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčioje aukodavo šv. Mišias. Dabar g. kan. Rimas Skinkaitis jau devyni metai gyvena Vilkaviškyje ir į Kauną dėstyti VDU atvyksta keliskart per savaitę. „XXI amžius“ pakalbino šį jubiliejų šventusį kunigą.

Jums sukako 50 metų. Kaip atrodo, ar tai daug?

Ne, atrodo visai nedaug. Nejaučiu to, ką žmonės vadina metų našta.

Kai pats jaučiatės ir kokios mintys kyla sulaukus tokio amžiaus?

Džiaugsmas bei dėkingumas Dievui ir daugybei žmonių, kurie praturtino  nuostabiais dalykais ir patirtimis. Gera jausti tam tikrą amžiaus brandą.

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad jaunystėje daug kas atrodė gražiau: ir žolė buvusi žalesnė, ir saulė šviesesnė, ir žmonių idealų, į kuriuos norėtum lygiuotis, atrasdavome lengviau?

Taip. Sutinku. Todėl, kad tai buvo pačios pirmosios patirtys, atradimai, įspūdžiai. Tai labiausiai įsirėžia į atmintį. Bet ir šiandien būna nuostabių pažinimų, atradimų ir įspūdžių.

Kiekvieno kunigo kelias į kunigystę prasideda skirtingai. Dažnam įtaką daro sutikti kunigai. Bet štai, pavyzdžiui, kardinolas Sigitas Tamkevičius sakė, kad jį žavėjęs nuo enkavedistų besislapstęs salezietis kunigas Antanas Skeltys jo niekada neragino stoti į Kunigų seminariją. Kaip buvo Jums? Ar buvusio Gelgaudiškio klebono kunigo Gintauto Skučo įtaka buvo lemiama renkantis kunigystę, o gal ir kiti sutikti kunigai ar kurie nors parapijiečiai, bičiuliai, patirti įvykiai, Jus vertė apie tai galvoti?

Kad ir kaip neįprastai benuskambėtų, joks kunigas nebuvo tas, kuris pažadino ar uždegė pašaukimą. Taip, kunigas Gintautas Skučas buvo tvarkingo ir uolaus klebono pavyzdys. Bet nei jis, nei joks kitas kunigas neturėjo lemiamos reikšmės renkantis kunigystę. Kunigu norėjau būti nuo pat tada, kai save atsimenu. Negalėjau logiškai pagrįsti ar paaiškinti, kodėl to noriu, bet bažnyčia visada traukė ir nuo vaikystės buvo labai aišku, kad noriu būti kunigu.

Kun. Rimas Skinkaitis (centre) šventimų dieną, 1995 m. liepos 9-ąją, Gelgaudiškio bažnyčioje. Kairėje – klebonas kun. Gintautas Skučas, dešinėje – kun. Jonas Ivanauskas (dabar – Kaišiadorių vyskupas).

Asmeninio archyvo nuotrauka

Jūsų vaikystėje, kai dar mokėtės vidurinėje mokykloje ir eidavote į bažnyčią, ar esate išgirdęs dėl to kokių nors priekaištų, pašaipų, užgauliojimų, dėl kurių vėliau tie žmonės gailėjosi, galbūt atsiprašė, o kai tapote kunigu, netgi didžiavosi, kad buvote tvirtas ir pasiekėte tikslą, o ir dabar, jau tapus profesoriumi, labai vertina?

Taip, ir priekaištų, ir užgauliojimų, ir viešo žeminimo buvo. Skaudžiausia, kad tai darė ne tik mokiniai, bet ir kai kurie mokytojai. Tačiau pasikeitus laikams ir man tapus kunigu atsiprašiusių ir tuo dabar besididžiuojančių yra vos keletas. Nors kita vertus, kaip išmatuosi, kas tikrai džiaugiasi, vertina ir didžiuojasi?

Į Seminariją stojote paskutiniaisiais komunistinės valdžios metais. Tada turbūt jau neberibojo stojančiųjų skaičiaus ir norinčiųjų buvo daug. Jums studijuojant Lietuva tapo laisva, buvo daug klierikų, kasmet įšventinta dešimtys kunigų, žmonės džiaugėsi popiežiaus Jono Pauliaus II vizitu. Pernai, po 25 metų, lankėsi popiežius Pranciškus. Kaip Jums atrodo, kodėl, kai turime tikėjimo laisvę, yra tiek mažai norinčių studijuoti Lietuvos kunigų seminarijose?

Priežasčių yra gana daug ir įvairių. Pirmoji priežastis, mano manymu, tai liberalizmas, kuris yra naujas marksizmo veidas. Ši ideologija akcentuoja materializmą, pragmatizmą, o dvasinius dalykus ignoruoja arba pristato kaip nevertingus ir nenaudingus. Todėl jaunas žmogus, tokios aplinkos veikiamas, yra linkęs rinktis apčiuopiamos gerovės kelią, o ne dvasines vertybes. Materializmu persunkta aplinka slopina bet kokį idealizmą ir skatina jauną žmogų būti egoistu – gyventi sau ir savo malonumui. O kunigystei reikalingas idealizmas ir pasiryžimas pasiaukojamai gyventi dėl kitų. Tai – tarnavimas. Šiandienos visuomenėje tarnavimas laikomas žmogaus pažeminimo ir sumenkinimo veiksniu, trukdžiu siekti karjeros.  Todėl jaunas žmogus nenori šio kelio, nes jam atrodo, kad tarnavimu jis nerealizuos savęs ir nebus laimingas. Nemažą įtaką jaunuolių pasirinkimui daro žiniasklaida, kuri, kaip ir tarybiniais metais, seka kiekvieną kunigo žodį ir elgesį, ir, jam suklydus, tuojau pagarsina visai Lietuvai bei reguliariai visa tai primena. Jaunas žmogus bijo būti nuolat stebimas ir sekamas siekiant išviešinti jo klaidas. Didelės įtakos pašaukimų mažėjimui turi netvirtos šeimos, daugėjančios skyrybos ir šeimose menkstantis tikėjimo praktikavimas. Reikia pripažinti, kad kažkiek įtakos daro ir kai kurių dvasininkų netinkamas elgesys bei klaidos. Jaunas žmogus tiems dalykams yra labai jautrus. Vardinti būtų galima ir daugiau priežasčių. Aišku, kad pašaukimų mažėjimui didelę įtaką daro visapusiškai prieš tikėjimą veikianti  sekuliarizuota aplinka.

Pirmiausiai klausyti savo širdies, nes sąžinės balsas – tai Dievo balsas. Išminties suprasti, jog Dievas yra svarbiau nei žmogus. Ir drąsos prisimenant apaštalo Pauliaus patikinimą „viskas  išeina į gerą mylintiems Dievą“ (Rom 8,28).

Ne kartą esu girdėjęs, kad tikinčių tėvų vaikas, mąstantis apie kunigystę, nestoja į seminariją todėl, kad to labai nenori tėvai… Ką tokiam tėvus gerbiančiam jaunuoliui patarti?

Pirmiausiai klausyti savo širdies, nes sąžinės balsas – tai Dievo balsas. Išminties suprasti, jog Dievas yra svarbiau nei žmogus. Ir drąsos prisimenant apaštalo Pauliaus patikinimą „viskas  išeina į gerą mylintiems Dievą“ (Rom 8,28).

O kaip į bažnyčią pakviesti jauną žmogų, ir ne vien tą, kurio tėvai ir seneliai kelią į ją žino? Kaip jam parodyti Dievo svarbą jų gyvenime? Ko jaunimui reikia, kad jis būtų arčiau Bažnyčios, nes dažnai jau ir tikintys tėvai ar seneliai nežino, kas jų vaikams ar vaikaičiams atsitikę?

Manau, kad  labiausiai padėti gali buvimas kartu su jaunu žmogumi ir kalbėjimasis. Pamokanti yra biblinė Emauso mokinių istorija. Jėzus prisigretina prie mokinių, kurie nusivylę tolsta nuo Jeruzalės, ir juos užkalbina. Šie jam papasakoja savo patyrimą, savo su Jėzumi susijusių įvykių supratimą. Ir štai tada Jėzus jiems paaiškina, kaip yra iš tiesų. Tada jų tikėjimas ir gyvenimas pasikeičia, įgauna naują kryptį. Panašiai ir su šiandienos jaunimu. Reikia būti šalia, girdėti jauną žmogų, įsiklausyti į jo mintis, pažiūras, išgyvenimus ir mėginti paaiškinti. Pagarbiai ir draugiškai, su meile ir kompetentingai. Tačiau kad vyresnieji galėtų rimtai ir įtaigiai atsakyti, patys turi būti tvirto ir brandaus tikėjimo.

Jūs studijavote Kauno kunigų seminarijoje, paskui Romoje, dirbote Vilkaviškio kunigų seminarijoje, paskui – vėl Kaune, buvote seminarijos vicerektorius, dabar, nors gyvenate Vilkaviškyje, atvykstate į Kauną dėstyti Vytauto Didžiojo universitete, kur studijuoja ne vien klierikai. Bet turbūt vis tiek gerai pažįstate klierikus ir gal galite palyginti tą laiką, kai pats studijavote ir dirbote seminarijoje, kokius esminius jų elgesio, nusiteikimo, ryžto pokyčius matote?

Studijų metu, bent man taip atrodo, klierikai buvo labiau užsidegę. Mums daug kas rūpėjo, daug kas buvo įdomu, daug skaitėme, ieškojome, ginčijomės. Šiandien tokio jaunatviško entuziazmo, polėkio, aistros, gal net idealizmo pasigendu. O gal taip atrodo tik dėl to, kad, kaip jau minėjote pradžioje, jaunystėje viskas gražiau atrodė.

Kun. Rimas Skinkaitis 1995 m. liepos 9-ąją, šventimų dieną, su klebonu, giminėmis ir artimaisiais prie Gelgaudiškio bažnyčios.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Suprantama, kad seminarijos yra vis besikeičiančios. Bet iš vyresnių kunigų kartais išgirstu sakant, kad jiems studijuojant tokios laisvės nebuvę, tarsi dabar klierikams nereikėtų laikytis tvarkos, drausmės ir taisyklių. Turbūt ir dėstomų dalykų skaičius ir pavadinimai pasikeitę? O gal ir valgį pasigaminti moko – juk gali prireikti?

Gyvenimas yra tarsi nesustabdoma upė. Jis neišvengiamai teka į priekį ir natūraliai atneša tam tikrų pokyčių. Todėl kažkiek keičiasi ir gyvenimo tvarka, ir dėstomų dalykų programos. Bet tai nereiškia, kad klierikams nebėra taisyklių ar tvarkos normų.

Kiek, Jūsų manymu, parapijiečių gyvybingumui, bendruomenės aktyvumui turi įtakos klebono ar kito kunigo asmenybė, jų skaičius ar amžius? Juk kai kur (o ir Vilkaviškyje) yra po kelis kunigus, o kitur net miestuose tėra vienintelis klebonas, kuris vos spėja suktis ir galbūt ne visada gali nuveikti bei parodyti tai, ką norėtų.

Viskas turi įtakos: ir kunigo asmenybė, jo žmogiška ir dvasinė branda, ir išsilavinimas, ir kunigų skaičius. Dirbant keliese visada lengviau. Sutelktai dirbant visada galima nuveikti daugiau.

Koks turi būti geras kunigas? Apie kokį svajoja jį ugdę seminarijos dėstytojai?

Geras kunigas – tai visų pirma geras žmogus. O jei tas geras žmogus turi tvirtą ir brandų tikėjimą, meilę Dievui ir žmonėms, gerą savo srities išmanymą bei tarnavimo dvasią, – tada tokiu kunigu džiaugiasi ir Dievas, ir tikintieji.

Kai kartu gyvena keli kunigai, susiduria skirtingi charakteriai. Į redakciją ateinantys žmonės mums pripasakoja įvairių istorijų, kaip nesutaria jų klebonas ir vikaras ar altaristas, arba kad iš kitos parapijos atvykstantis ją aptarnaujantis klebonas visai nesidomi, kaip laikosi čia gyvenantis altaristas, kokia jo sveikata, gal jam kokios pagalbos reikia. Bet išgirstame ir labai gerų pavyzdžių, kai klebonas su altaristu gražiai sutaria kaip sūnus su tėvu. Blogi pavyzdžiai kai kuriuos abejojančius gali atstumti nuo Bažnyčios. Ar seminarijoje klierikus moko, kaip sutarti ne tik su parapijiečiais, bet ir su broliais kunigais? Gal Italijoje, kur kunigų daugiau, šiuo klausimu yra daugiau patirties?

Nemanau, kad reikia kažkokių specialių sugyvenimo kursų. Reikia ugdyti žmogiškumą, jautrumo, dėmesio ir pagarbos žmogui savybes, tuomet ir santykiai nepriklausomai nuo profesijos, luomo ar rango bus šilti ir draugiški. 

Esate Vilkaviškio parapijos rezidentas, todėl galbūt mažiau „pririštas“ jos sielovados reikaluose. Kaip dalijatės darbus su klebonu ir vikaru? Ką turite daryti ir ko galite atsisakyti? Kokia Jūsų dienotvarkė, juk keliskart per savaitę vykstate į Kauną?

Nepaisydamas to, kad esu rezidentas ir galėčiau parapijoje patarnauti tik tiek, kiek atlieka laiko nuo akademinės veiklos, bet sielovadoje praktiškai darau viską, ką ir vikaras. Nėra labai lengva dirbti pilnu krūviu dėstytojo darbą ir spėti atlikti visus reikalingus kunigo patarnavimus. Bet kol kas dar pajėgiu, nors laisvo laiko savo pomėgiams lieka labai mažai.

Kas Jums pačiam labiau patinka: darbas parapijoje ar dėstyti studentams?

Tai gana skirtingos veiklos, bet abi jos man patinka ir teikia malonumą.

Kaip atsirado Jūsų storoka knyga ir kiti mažesni leidiniai?

Kiekvienas dėstytojas, kad galėtų tapti docentu ar profesoriumi, turi praeiti konkursą. O konkurso sąlygose numatyta būtina mokslinė veikla: mokslinių straipsnių, knygų rašymas, dalyvavimas mokslinėse konferencijose. Publikacijos yra būtina mokslininko ir universiteto dėstytojo veikos sąlyga. Dėstytojų rašomos knygos ir straipsniai taip pat yra naudinga mokymo medžiaga studentams. Taigi todėl atsirado mano knyga „Žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą teologinė perspektyva“, mažesni leidiniai „Trumpas mariologijos kursas“, „Atgailos sakramento formavimasis ir raida“.

Klierikas Rimas Skinkaitis ir prel. Ladas Tulaba su popiežiumi Jonu Pauliumi II apie 1993 metus.

L'Osservatore Romano nuotrauka

Nepaisant gyvenimo tarp Vilkaviškio ir Kauno turbūt atrandate laiko ir savo asmeniniams pomėgiams? Ką mėgstate be to, kas susiję su kunigyste?

Kažkokių ypatingų pomėgių neturiu. Laisvalaikiu stengiuosi aplankyti  pažįstamus ir artimus žmones. Mėgstu operą. Patinka keliauti. Pasaulyje yra tiek nuostabių dalykų, kuriuos norisi pamatyti ir jais pasigėrėti. Juk kelionės irgi yra tam tikra poilsio forma.

Kiek Jums svarbi tėviškė, gimtoji Gelgaudiškio parapija, visa tai, kas joje ir aplink vykdavo anksčiau ir dabar?

Tėviškė  visada buvo ir bus svarbi. Ten lopšys, ten – šaknys, ten – gyvenimo ir tapatybės ištakos. Todėl savas kraštas ir parapija visada rūpėjo ir rūpės.

„Aš ir dabar, Amerikos ir Kanados prerijose, miškuose, vandenyse ar gamtoje prie okeano, nors būčiau ir vienų vienas, jaučiuosi daug maloniau, negu didmiesčio žmonių minioje“, – atsiminimuose rašė vyskupas Vincentas Brizgys, ilgai gyvenęs JAV. Ar Jūs, kaip ir šis vyskupas, irgi studijavęs Romoje, labiau mėgstate vienatvę, ar minią?

Kaip kada. Nesu vienišius, bet nesu ir tas, kuriam būtinai reikia minios. Būna momentų, kai norisi ramybės, tylos ir vienatvės. Bet būna dienų, kai gera būti žmonių tarpe.

O kaip svarbu kunigui paatostogauti? Kai kurie kunigai sako dėl rūpesčio savo parapijiečiais visą gyvenimą neatostogavę, kiti kasmet atostogauja ir jų nepalieka, nes kaimynai klebonai vienas kitą pavaduoja. Ką Jūs veikiate per atostogas?

Atostogos būtinos. Žmogui reikia poilsio. Reikia pakeisti aplinką. Kunigui – taip pat. Juk ir Viešpats savo mokiniams nurodė „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“ (Mk 6,30). Ilgalaikis darbas tampa rutina, sekina, alina, nuskurdina žmogų.

Vis girdime, kad esą Bažnyčia „atsilieka“ nuo pasaulio, tarsi ji turėtų taikytis prie įvairių liberalios ir postmodernios visuomenės „išradimų“. Ką atsakytumėte tiems modernios Bažnyčios norintiems?

Bažnyčia nėra nei moderni, nei nemoderni. Bažnyčios esmė yra perduoti Kristaus mokymą, kuris per amžius nesikeičia. Yra norinčių, kad Bažnyčia atsižvelgtų į tam tikro laikmečio madas ar pažiūras ir keistų tikėjimo turinį. Bažnyčia iki šiol gyvuoja tik todėl, kad ji ištikimai laikosi Kristaus ir Jo tiesų. Tačiau Bažnyčia gali naudoti skirtingiems laikmečiams pritaikytas naujas tikėjimo perdavimo formas ir priemones. Tai nieko blogo. Priešingai. Naudinga ir reikalinga. Taigi, kalbant apie Bažnyčios modernumą, reikia skirti du dalykus: tikėjimo turinį, kuris niekada negali ir nebus keičiamas, ir to kurinio perteikimo būdus bei formas, kurias pasiūlo vienas ar kitas laikmetis.

Jūs buvote vienas iš pirmųjų, atkūrus Lietuvą studijavusių Romoje. Dabar tokių kunigų jau yra nemažas būrys, kai kurie tapo vyskupais. Ar dabar studijuoti į užsienį siunčiami tie, kurie nori, ar tie, kurie matomi esantys gabiausi?

Į šį klausimą geriausiai atsakytų kandidatus studijuoti parenkantys ir siunčiantys vyskupai. Manau, kad abu kriterijai labai svarbūs ir tikiu, kad vyskupai jais vadovaujasi.

kun. Rimas Skinkaitis tarptautinėje konferencijoje Telšiuose.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar turite su kuo pakalbėti itališkai? Ką darote, kad jos nepamirštumėte?

Proga kalbėti itališkai retai pasitaiko. Bet jos pamiršti neleidžia skaitymas. Beveik kas dieną paskaitau ką nors itališkai – knygą ar straipsnį. Ir internetas čia puiki pagalba.

Ar kas nors iš dabar Italijoje studijuoti pradėjusių prašo Jūsų patarimo, kaip greičiau išmokti italų kalbą?

Ne. Tam yra puikių ir kvalifikuotų specialistų.

Kokios mintys kyla, kai neapsakomas kančias prie pietinių Italijos, Ispanijos ir Maltos sienų patiria šių dienų pabėgėliai? Juk kažkada, po karo, ir lietuviai buvo pabėgėliai, bet turbūt niekas jų nevadino klajūnais, valkatomis ar nusikaltėliais. Juk tarp jų būta ir nemažai kunigų, keli vyskupai. Dabar kai kurios Europos valstybių vyriausybės dažnai juos taip vadina…

Žvelgiant į vadinamąją pabėgėlių krizę matau esmini skirtumą su Jūsų minima pokario situacija. Tuo metu žmonės bėgo nuo karo, bado ir mirties. Dauguma šiandien taip vadinamų pabėgėlių yra ekonominiai migrantai. Karo ir pokario pabėgėliai, keliaudami į Vakarus, nekėlė jokių sąlygų ar reikalavimų. Jie buvo dėkingi už bet kokią pastogę ir duonos kąsnį. Šiandieniniai migrantai dažnai atvyksta su sąrašu pretenzijų ir reikalavimų. Pokario pabėgėliai stengėsi Vakaruose rasti bet kokio darbo ir kabintis į gyvenimą. Dabartiniai pabėgėliai nėra linkę ieškoti darbo ir integruotis į Vakarų visuomenes. Manau, kad Europa turėtų atskirti tuos, kurie bėga gelbėdami savo gyvybes (jiems reiktų visapusiškai padėti) ir tuos, kurie ieško patogaus gyvenimo Vakaruose. Jie turėtų grįžti atgal ir dirbti savo šalies gerovei.

Ką palinkėtumėte visiems jaunesniems už save, manantiems, kad jie dar jauni ir gyvenime svarbiausius darbus dar nuveiks?

Noriu palinkėti jaunatviško veržlumo, entuziazmo, ieškojimų jau dabar. Darbai padaromi ne tada, kai laukiama, o tada, kai jie daromi. O jei dirbant pasitaiko klaidų ar nesėkmių, linkiu nenusiminti, nes tai pamokos, kurios daro žmogų stipresnį ir brandesnį. Linkiu nenuleisti rankų atsitikus nesėkmei ir mėginti dar kartą. Taip bus einama ir priekį ir tie dideli ateities darbai taps tikrove.