Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkasis choras „Schola Gregoriana Vilnensis".

Irutės Faustinos Jaruševičiūtės nuotrauka

Vilniaus vyskupo augziliaro Dariaus Trijonio pamokslas, sakytas sekmadienį, švenčiant Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkojo choro „Schola Gregoriana Vilnensis“ 30 metų jubiliejų.

Hoc solum initium est, norisi ištarti, pažvelgus į skaičius, žyminčius Schola Gregoriana Vilnensis jubiliejų. 30 metų – tai tik jauno, brandaus žmogaus pradžia. Iš tikro tai atrodytų iš pirmo žvilgsnio lyg ir nedidelis laiko tarpas, bet jis labai prasmingas, nes jis sutampa su Lietuvos valstybės atkūrimu. Viskas nauja, kuriasi valstybės struktūros. Bažnyčios gyvenime – taip pat. Įsilieja nauji veidai, nauji judėjimai. Kai į šį 30 metų laikotarpį įterpi tuos žmones, kurie prisidėjo prie Schola Gregoriana Vilnensis veiklos, kai pradedi skaičiuoti įvairius renginius, koncertus, laiką, praleistą asmeninėje maldoje ir repeticijose, pamatai, jog tų metų nesutalpina net storiausios knygos. Choras koncertavo ir giedojo liturginėse apeigose daugybėje Europos šalių, yra išleidęs įrašų, knygų, aktyviai dalyvauja Lietuvos kultūriniame gyvenime, reikšmingai yra prisidėjęs prie vienuolių benediktinų įsikūrimo Lietuvoje, tarp jos buvusių narių yra kunigų, brolių ir seserų vienuolių. Nuo 1993 metų reguliariai organizuoja meistriškumo kursus – grigališkojo choralo savaites, vykusias Kretingoje, Kražiuose, Pažaislyje, Solesmes vienuolyne, Marijampolėje.

Svarbus veiksnys, kurį norisi paminėti – šio choro nenutrūkstama veikla, kuri liudija, kad tai yra turbūt daugiau nei žmogiškas noras kažką suburti. Viešpats veikia pasaulyje, pasitelkdamas mus, paprastus mirtingus žmones. Jis kuria savo nuostabią išganymo istoriją, kuri keičia žmones, artina juos prie gilesnio Jo artumo tikrovės suvokimo. Niekas negalės tiksliai pasakyti, kiek žmonių buvo pakviesti labiau atrasti Dievą savo gyvenime.

Vyskupas Darius Trijonis. Laimos Penek nuotrauka

Dar 2005 metais popiežius emeritas Benediktas XVI, kalbėdamas apie Augustino gyvenimą, paminėjo, kad šio žymaus žmogaus atsivertimą palydėjo ne tik Dievo Žodžio klausymas, bet psalmių ir himnų giedojimo garsai, kuriuos girdėjo šv. Ambraziejaus vadovaujamose liturginėse apeigose. Panašiai pasakojama, kaip kitas garsus prancūzų poetas Paulas Claudelis atsivertė Kalėdų mišparuose klausydamas Magnificat giedojimo. Kartais nereikia stipraus teologinio argumentavimo, bet užtenka paprastos, iki sielos gelmių besiskverbiančios melodijos, kuri keičia gyvenimą iš netikinčio į Dievą mylintį asmenį.

Taigi matome, kaip pasireiškia glaudus ryšys tarp evangelizacijos ir liturginės muzikos per tuos paprastus dalykus. Belieka melsti, kad kuo daugiau būtų tų, kurie nori šlovinti Dievą savo giesme, negailėdami savo asmeninio laiko.

Šiandien Evangelijoje girdime, kaip muitininkas patiria nuteisinimo malonę, kadangi yra atviras Jo veikimui ir su nusižeminimu priima Viešpatį.

Liturginė muzika ir visos apeigos mus veda tą Didįjį Slėpinį, kurio negalima vien apibrėžti teologinėmis ar filosofinėmis įžvalgomis. Reikia visos mūsų būties nusižeminusio atvirumo, kuris per mūsų jusles ir mūsų protą gali priimti Dievo malonės skvarbą. Grigališkasis giedojimas kviečia įsiklausyti į šalia esantįjį ir sutelkia mūsų balsus į vientisą melodiją, kuri veržiasi šlovinti Aukščiausiąjį.

Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkasis choras „Schola Gregoriana Vilnensis".

Irutės Faustinos Jaruševičiūtės nuotrauka

Popiežius Pranciškus taip pat iškelia liturginės muzikos svarbą šių dienų pasauliui. Jis prieš mėnesį susirinkusiems Šv. Cecilijos asociacijos nariams į privačią audienciją kalbėjo, kad liturginė muzika kuria tiltus, suartina žmones, netgi tuos, kurie yra toli; ji nepažįsta nacionalinių, etninių barjerų ir sugeba sujungti skirtingus žmones į vieną skambesį. Tokiu būdu ji sumažina atstumus netgi tarp brolių, nuo kurių kartais jaučiamės labai nutolę. Popiežius Pranciškus tęsė, jog musica sacra ne tik palydi liturgiją, bet turi savo specifinį uždavinį įtvirtinti kartu krikščionišką istoriją, kurioje skamba tiek daug skirtingų melodijų.

Pratęsiant šią mintį popiežiaus emerito Benedikto XVI žodžiais, pasakytais viename interviu, kad „Bažnyčia turi nepasitenkinti tik paprastu kasdieniškumu, įprastumu, bet turi prisidėti savo balsu prie viso kosmoso garso, šlovindama savo Kūrėją ir atskleisdama tame pačiame kosmose  savo didingumą, perkeisdama Jį į gražų, gyvenamą, žmogišką“. Bažnyčia nepasitenkina naudodama vien tik šiuolaikinę muzika, bet per savo istorinę ir dvasinį ir kultūrinį turtingumą, per savo liturginę muziką ar giedojimą atskleidžia grožio buvimo visatoje simbolį.

Schola Gregoriana Vilnensis.

Irutės Faustinos Jaruševičiūtės nuotrauka

Tad šiandien norisi dėkoti Dievui už Jo malones, ypač už tuos žmones, kurie su pasiaukojimu prisidėjo prie šio choro veiklos. Norisi padėkoti kunigams, kurie palaikė jus, kartu būdami su jais, melsdamiesi ir palydėdami. Nesinorėtų dabar vardinti visų vardų, kurie labiau ar mažiau prisidėjo. Viešpats geriausiai žino kiekvieną iš jūsų, nes Jis jus pašaukė vardu, suteikdamas šalia visų savo kasdienybės įsipareigojimų dar vieną papildomą – būti šio choro nariu. Ir tai yra daugiau nei garbė, nes tai yra tarnystė šlovinti Viešpatį ir dėkoti už Jo malones. Nesinori tarti asmeniškų žmogiškų panegirikų kiekvienam iš jūsų, nes liturgijos ir mūsų giesmės tikslas kelti tikinčiųjų dvasią Dievo link ir tik vienam Jam dėkoti. Tad šiandien tariu nuoširdų AČIŪ Jam, Vieninteliam, už Jo nuostabų kuriamą darbą, kuriame mus kviečia būti Jo bendradarbiais.

Ir pabaigoje ištarsiu tiktai tuos paprastus, bet labai svarbius žodžius, kuriuos kai kurie muzikai kaip Johanas Sebastianas Bachas ar Georgas Hendelis mėgdavo savo naujų kompozicijų pabaigoje pasirašyti: Soli Deo gloria. Amen.