Vysk. Darius Trijonis. Laimos Penek nuotrauka

Vilniaus vyskupo augziliaro Dariaus Trijonio pamokslas per Mišias už negimusius kūdikius ir jų mamas spalio 30 d. Tądien vyko akcija „Renkuosi gyvybę 2019”.

Brangūs broliai ir seserys, labai simboliška, kad ši akcija vyksta tamsiuoju paros metu, kai jau sutemę. Ne tik dėl to, kad žvakės šviesa matosi tik tamsoje. Šios akcijos prasmė dar gilesnė. Mažam vaikeliui, kuris negali pats išvysti saulės šviesos, į pagalbą ateiname mes, kurie savo malda uždegame atminties šviesą. 

Svarbu uždegti padrąsinimo ir sustiprinimo šviesą toms abejojančioms mamoms dėl ateities sunkumų ar psichologinio spaudimo. 

Svarbu uždegti išminties šviesą tiems, kurie neįžvelgia tikrosios žmogiškosios vertės ką tik prasidėjusioje gyvybėje. 

Todėl šiandien mes esame čia, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, susivieniję visi kartu bendroje maldoje už tas gyvybes, kurios taip ir neišvydo saulės šviesos; meldžiamės už tuos žmones, prisidėjusius, kad toji gyvybė būtų nutraukta, prašydami jiems Dievo gailestingumo; meldžiamės už mamas, kurios dėl įvairiausių priežasčių ne savo noru prarado savo kūdikius, kad Viešpats suteiktų savo paguodos; meldžiamės už visus ir visas, kurie ieško atsakymo į savo abejones bei sunkius klausimus dėl savo gyvenimo. 

Ačiū jums visiems, kurie atėjote uždegti šią šviesą. Jūsų buvimas yra daugiau nei paprastos žvakės uždegimas. Tai ženklas, kad ir kokia bebūtų mūsų aplinkoje tamsa, visada atsiras tų, kurie supranta, kad gyvybė yra gerbtina nuo pat jos prasidėjimo. Jūsų buvimas čia yra ne tik priminimas apie krikščioniškas vertybes, bet kartu kvietimas gerbti atmintį tų, kurie taip ir liko neįrašyti mūsų valstybės civilinės metrikacijos knygose kaip asmenys, nes jų gyvybė nutrūko pakelyje link saulės šviesos. Tačiau tiek mes, tiek jie sudaro tą pačią žmogiškąją šeimą, kurioje kiekvienas Dievui yra brangus ir laukiamas. 

Motina Teresė sakė: „Kiekvienas vaikas, net ir tas, kuris neturėjo galimybės gimti, bet buvo pradėtas motinos įsčiose, yra mūsų žmonijos šeimos narys, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą“.

Akcija „Renkuosi gyvybę“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Popiežius Pranciškus ne kartą kalbėdamas apie gyvybės kultūrą, minėjo, jog visuomenėje neretai paplitęs naudingumo mentalitetas arba taip vadinama išmetimo kultūra, kuri supančioja mūsų širdis ir protus, reikalaudama eliminuoti labiau pažeidžiamus žmogiškuosius asmenis. Tačiau kiekvienas vaikas, net ir tas, kuris taip ir neišvydo šio pasaulio šviesos, turi Kristaus veidą, mūsų Viešpaties veidą. Gaila, kad jam tenka patirti tą atmetimą, dar nepamačius šio pasaulio. 

Kiekvienas vaikas, ar tai būtų mažas kūrinėlis motinos įsčiose, ar jau besiglaudžiantis prie mylinčios mamos krūtinės yra ženklas. Vilties ir gyvenimo simbolis. Kartu ir mūsų visuomenės diagnostinis ženklas, kiek ji serga ir kiek ji yra sveika. Kai vaikai yra priimti ir mylimi, saugomi, tada šeima yra sveika dvasine prasme, tokiu pačiu būdu ir mūsų visuomenėje, kuo daugiau yra atmetimo, nenoro priimti naujos gyvybės, tuo labiau ji serga sunkia egoizmo liga, norėdama būti tik pati šio trumpo laiko valdove.

Dievas ir šiandien, mums XXI amžiaus žmonės sako: tai yra jums ženklas: ieškokite vaikelio. Jis kviečia tai daryti ne tik tada prieš 2000 metų Betliejuje, Jis kviečia mus ir šiandien išeiti iš savo supratimo kiauto ir sugebėti pastebėti tą nuostabų Dievo ženklą mums. 

Tad prisiminkime visus vaikus, kurie jau yra atėję į šį pasaulį ar yra dar tik pakelyje. Kai kas iš jų kenčia badą, meilės stoką. Pasaulyje, kuris kasdien išmeta laukan daug tonų maisto ir medikamentų, visada kažkur yra vaikai, kurie alksta ar miršta dėl lengvai pagydomų ligų. Ir tai nėra tik kažkoks graudenimas, bet kvietimas susimąstymui, o kartu konkretiems žingsniams. Kiekvieno kuris galime savo aplinkoje nuveikti tai, kad pasaulyje būtų mažiau tamsos. Netgi ir tie, kurie sako, jog mes patys esame silpni ir nieko negalime padaryti. 

Akcija „Renkuosi gyvybę“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šiandien aš noriu pasidalinti su jumis konkrečiu būdu kaip dar galime įsipareigoti dėl naujos gyvybės. Prieš 12 metų Lenkijoje, tėvų Paulinų bažnyčioje Varšuvoje kilo iniciatyva įsivaikinti dvasiniu būdu vaikus, kurie yra pradėti motinos įsčiose, palydint juos iki gimimo šiai žemei. Dabar ši iniciatyva paplitusi įvairiose Europos ir pasaulio šalyse. Ji vadinasi dvasinis įsivaikinimas, nors gal labiau tiktų dvasinio palydėjimo ar dvasinės globos terminas, nes pasibaigus 9 mėnesiams, mūsų misija tarsi ir užbaigta, nors ją galime tęsti ir toliau.  Pradinė jos mintis buvo sekti Marijos prašymu duotu Fatimos piemenėliams, kalbėti rožinį, atliekant atgailos darbus ir tokiu būdu prašant Dievo gailestingumo dėl žmonijos nuodėmių, kurios įskaudina Marijos Nekalčiausiąją Širdį.

Kas tai yra konkrečiai?  Tai yra įsipareigojimas 9 mėnesius, kiekvieną dieną melstis už vieną vaiką, kuris yra pradedamas ir kuris turi ateiti į šį pasaulį. Nežinai nei jo vardo, nepažįsti jo motinos ar artimųjų, bet žinai, jog tavo malda jį apglobia ir lydi tame svarbiame kelyje – link gimimo šiai žemei. Tai yra kasdien vieno rožinio slėpinio sukalbėjimas: 1 „Tėve mūsų“, 10 „Sveika Marija“ ir 1 Garbė Dievui Tėvui“. Kiekvieną kartą kalbant kitą slėpinį, taip sukalbant visas keturias rožinio dalis, pridedant specialią maldą už tą vaiką ir jo artimuosius, prašant jiems stiprybės, išminties ir kitų Dievo reikalingų malonių. Ši malda gali būti praturtinama paaukota šv. Komunija, adoracijos momentu ar kita religine praktika. 

Kokie dvasinio įsūnijimo vaisiai? Visų prima – tai pagalba motinoms, kurios abejoja dėl gyvybės nutraukimo, atrasti savyje jėgų leisti vaikui ateiti į šį pasaulį. Kartu tai pagalba toms motinoms, kurios sunkiai išgyvena nenorėtą vaisiaus praradimą. Kai labiausiai reikia to, kas būtų šalia ir paguostų. Tai malda padedanti tuo momentu, kai sunku melstis, kai atrodo visas pasaulis griūna ir niekas nesupranta. Tai malda, kuri teikia išminties ir kartu neleidžia blogio jėgoms užvaldyti pasimetusios apsisprendime motinos. Kartu ši malda tampa tarsi atsiteisimo ženklu už padarytą blogį. 

Kas gali melstis? Kiekvienas, ar tai būtų pasaulietis, ar tai dvasininkas, ar pašvęstojo gyvenimo atstovas.

Pabaigus šias maldas, padėkokime Dievui už galimybę prisidėti nors savo nematoma maldos pagalba prie naujos gyvybės atėjimo į šį pasaulį. Amžinybėje pamatysime, koks gali būti mūsų prasmingas laikas, kurį mes gyvename šioje žemėje ir kiek daug laimingų žmonių galime padaryti savo maldomis. 

Kaip gražu, kai įsipareigojama, įsivaikinti dvasiniu būdu vaikelius. Būti jų globėjais per atstumą. Nežinant nei vardo, kol Viešpats mus pasišauks ir tada susitiksime kažkada su tais, už kuriuos meldėmės, lydėjome juos gyvenimo keliu. Pabandykime. Ir tai bus tos vienkartinės akcijos – žvakelės uždegimo konkretus tęsinys mūsų kasdienybėje. Amen.