Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:
    „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
    Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.
    Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
    Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.
    Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
    Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
    Palaiminti taikdariai: jei bus vadinami Dievo vaikais.
    Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.
    Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“.

Skaitiniai Š (219)

Apr 7, 2–4. 9–14: Regėjau milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų.

Ps 24, 1–2. 3–4ab. 5–6. P.: Šitokie žmonės yra išsiilgę tavo, Viešpatie, veido.

1 Jn 3, 1–3: Mes matysime Dievą tokį, koks jis yra


Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras

Kartą išgirdau tokią nuomonę – žmogus esą negali būti šventuoju vien dėl to, kad jis yra paprastas žmogus, toks kaip visi. Atrodo, jog šventieji – ne tokie kaip visi. Deja, šiandieniam pasauliui dažnai taip atrodo: arba šventiesiems uždedame neregėtas karūnas, arba nukarūnuojame, viską sumaišydami su žemėm, manydami, jog šventumui reikalingi kokie nors antžmogiški nuopelnai.

Tačiau tik Viešpats apdovanoja savo šventumo spindesiu. Dažnai pasinaudodamas žmogaus silpnumu, mažumu visuomenės akyse. Ne veltui kiekvienais metais minėdami Visus Šventuosius, skaitome Evangeliją apie palaiminimus. Šį tekstą turime perskaityti kaip savo gyvenimo programą. Tuomet suprasime ir tikrai atsakysime į klausimą, kas yra ir kokie yra tie šventieji.

Palaiminti turintys vargdienio dvasią. Tie, kurie kaip duonos ieško vilties, ieško Dangaus Karalystės. Brangina ją, kaip trupinėlį, nuo kurio priklauso gyvybė.

Palaiminti liūdintys. Tie, kurie rauda ne vien nuo fizinio, bet ir nuo dvasinio sopulio, kai rodos niekas jų nesupranta, kai reikia atsisveikinti su tais, kuriuos mylėjome.

Palaiminti tie, kurie moka verkti dėl Dangaus Karalystės ir visas savo viltis bei lūkesčius sudeda į ją – visko išsipildymą.

Palaiminti romiai priimantys išbandymus, galbūt ir rieškučiomis, tačiau vis tiek nešantys dalelę ramybės į tas vietas, kur labiausiai jos trūksta. Juk mūsų žemei ir tereikia gal tik lašelio ramybės, ištryškusios pro netvirtai sunertus pirštus.

Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo. Viešpats supranta ir papildo tuos, kurie gal ir nebyliai troško teisumo savo šeimose, kurie meldėsi už tuos, kieno gyvenime žiojėjo baisi neteisybės ar priespaudos žaizda. Taip sakant, palaimintos motinos, kurios meldėsi už savo vaikų šeimas, trokšdamos, kad ten neviešpatautų barnia bei nesantarvė.

Palaiminti tie, kurie kitam drįso praverti savo namų, savo kasdienybės duris ir ant žaizdos užpilti vyno bei aliejaus: palaiminti, kurie drįso dalintis.

Palaiminti, saugoję širdį.

Palaiminti, troškę taikos ir stengęsi ją kurti savo širdyje, nesivadovaudami egoistiniais interesais ar kerštu.

Palaiminti, nesuprasti, pabuvę votimis šios žemės didingiesiems ir galingiesiems, prieš jų ar sausos įstatymo raidės akis pasitaikę ne laiku ir ne vietoj. Dievo akyse tokios logikos tiesiog nėra...

Palaiminti persekiojami dėl Kristaus. Tiek prieš tūkstantmečius, šimtmečius, dešimtmečius, tiek ir dabar. Palaiminti tie, kurie išjuokiami dėl bažnyčios lankymo, dėl noro labiau pažinti Kristų.

Ar neradome šioje programoje savęs, savo kasdienybės, savo gyvenimo? Šventumas, kurį Dievas dosniai atriekia, yra skirtas būtent mums. Tą žinantis, šia šventumo programa gyvenantis žmogus negali būti paniuręs. Tad stenkimės savo žvilgsnius nukreipti į dangų – „šventumo tėviškę“, kur, kaip sako apaštalas Paulius, yra kiekvieno iš mūsų Tėvynė.


Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai