Tomo Lukšio / BFL nuotrauka

Apie atleidimą/neatleidimą čia nekalbėsiu – prasta iš manęs teologė. Bet plepėti apie materialias gėrybes... Tik duokite! Laiko aš turiu. Nes beveik neturiu ką tvarkytis. Ir neturiu pinigų remontui, naujam plokščiaekraniui ar naujo sezono kolekcijos batams. (Galvoju, ar tai biednystė, ar prabanga?..) Kita vertus, ką turiu, tai jau tikiuosi turėti iki karsto lentos. Kai būsiu šventoji, tikrai nenorėsiu, kad relikvijoms pjaustytų patrintus dermatino batus ar karpytų pigų kinišką megztinį. O ir muziejuje solidžiau atrodys klasikiniai lewis‘ai su pamaldžiai patrintais keliais nei kiauros madingos niujorkerio kelnės. (Taip, mano džinsai kokybiški ir ilgaamžiai, nes aš – katalikė. Gerai pastudijavę „Laudato si“, manau, suprasite.) Tokiomis mintimis ir gyvenu.

Gyvenu ir ta mintimi, kad, man numirus (kad ir ryt), mano artimiesiems kuo mažiau reikėtų tvarkyti, mesti, rūšiuoti, dalintis... Kam malonu karste kaisti? Jau ir taip ten nieko patogaus... O artimieji beigi draugai dar pyksta, kad prašau man ar vaikui kuo mažiau visko pirkti šventėms... Čia gi viskas dėl jų! (Ir dėl mano tingėjimo privalomai kasmet rūpintis atsakomosiomis dovanėlėmis.) Tačiau žinau: jie kentės, pirks mažiau, bet, kai mirsiu, tai atsigriebs. Ypač per Vėlines ir Visus Šventuosius. Tad po mirties nebeteks kelti klausimo, ar aš prabangoj, ar neturte. Kai pagalvoji, amžinam poilsiui gerai kuo mažiau galvos sukimo.

Kalėdoms iš tiesų norėčiau laiko. Bet niekas niekada nepadovanoja laiko. Gaunu šokolado (tenka pripažinti, tai nėra visai blogai), drabužių, čekių, paveikslų, žvakių... Šios gal nieko – sudega ir nebėr, bet kad mirus jau bus nusibodusios... Ir dar: jauniems nuolat sako, kad laiko viskam užteks. Bet kol susidedu, perdovanoju, atiduodu beigi suvartoju visas dovanas, tai nedaug kam ir belieka... Maža to: vertinu tik kokybišką laiką. O šis, kad ir kaip keista, brangus. Kaip atrodai žmogus, prašydamas kažko konkretaus už 100 Eur, jei „tą patį“ galima nupirkti už 10 Eur? Nelemtas gobšius tikriausiai... Bet niekas į akis nesakys. Tai nuperka brangaus šokolado. Visgi galimybės ribotos. Ir išvis, kas prašo dovanų?

Kadangi nedovanojate laiko, tai beveik niekada nepataikote ir su kitomis dovanomis. Bet jei jau pirksite žvakių ir gėlių, kai mirsiu, tai norėčiau, kad žinotumėt, ką mėgstu. Pirmiausia – neneškit man plastikinių bidonėlių. Užteks poros puslitriukų (virtuvėj, spintelėj virš kriauklės – vis tiek jų amžinai niekam nereikia) su įstatytomis jaukiais vakarais pradėtomis deginti žvakėmis (jas kai kurie irgi žinote, kur rasti). Su malonumu prisiminsiu romantiškas vakarienes žvakių šviesoje ar naktinius keičiančius pasaulį pokalbius prie vyno taurės. Gėlės... Taip pat pasigailėkite, ne plastikinės. Ir ne tos vazoniukuose. Botanikos eksperimentų taip pat nemėginkite (džiaugiuosi beržą nuo pušies atskirdama). Tiesą sakant, maloniausia man – apsamanojusi mūsų sodybos veja. Vyras sako, negerai – dūsta žolė. O man gražu. Nugrėbstykit spyglius, lapus, jei taip norite, – ir tegul samanoja. Man primins namų šilumą, jums nereikės rūpintis nuolatine priežiūra. O dėl kaimyninių kapų prabangos man... Vienodai. Be to, gali tekti mane iškasti.

Tiesa, šarvojimas... Suknelės norėčiau iš Humanos arba Carito. Namie gedulingos nelabai turiu, o mano little black dress gali ne visai padoriai atrodyti. (Ypač jei mirsiu sena.) Batai tiks iš mano spintelės. Vis tiek į muziejų visi netilps. Karstas... Gal visai išeitų padaryti iš mano drabužių spintos?.. Niekam tų padėvėtų baldų nereikia... Ypač jei tarybiniai ir jau iš ko nors paveldėti. Kai pagalvoji, visai galėčiau būti pirma eco-šventoji. Be to, jau šį tą savo nusineščiau į amžinybę. Vis jaukiau...

Teksto pradžioje parašiau, kad laiko turiu. Po galais, gal todėl man jo niekas ir nedovanoja? Bet visi visur jaučia pareigą kažką dovanoti. Tad, sakyčiau, reikėtų balsuoti ir įtraukti tatai į gerų darbų kūnui (o gal sielai?) sąrašą. Bet septyni – gražus skaičius, tai būtų gerai kažką iš esamo išbraukti. Gal vargšo aprengimą? Ko jau ko, aprangos šiais laikais kaip siloso (šieno jau ne tiek daug). Būtų žymiai maloniau ir lengviau į amžinybę keliauti su oficialiai įteisintu gerų darbų paketėliu (greičiau, kaip pridera, išeitų visas kelioninis bagažas). Įsivaizduokite: Kalėdos, gimtadieniai, vestuvės, pabaigtuvės... Po gerais darbais su malonumu slėptume beigi slapstytume visus savo griekus ir ydas. Ir niekas negalėtų prikaišioti, kad vartojimas blogai...

O aš... Ką gi, tuomet pasiduočiau ir susikurčiau daiktų aptarnautojos etatą. Gal ir gerai: nebus kada svajoti apie laiką. Be to, tam liks visa amžinybė po plokšte arba, jei pasiseks, po samanomis.