Šventieji. Fra Angelico (1395–1455). Wikipedijos iliustracija

Panašu, kad mums, lietuviams, svarbiausia lapkričio šventė yra Vėlinės. Kapų lankymas yra turbūt populiariausia religinė praktika Lietuvoje, po jos greičiausiai būtų vestuvės ir krikštynos. Nuo kitų metų ne tik Visi Šventieji, bet ir Vėlinės bus nedarbo diena, taigi Visų Šventųjų iškilmė galimai praslinks dar labiau nepastebėta. Telšių vyskupo KĘSTUČIO KĖVALO klausiame: kokia yra Visų Šventųjų minėjimo prasmė – ką mes šiandien švenčiame? Kaip kitaip, be kapų lankymo, galėtume paminėti šią iškilmę. „Kadangi švenčiame pilnatvę, turime klausti, kas yra pilnatvė mano šeimoje“, sako vyskupas.

Ką mes švenčiame per Visų Šventųjų šventę? Koks šios šventės tikslas?

Šios šventės tikslas yra prisiminti, kad Bažnyčia yra džiaugsmo bendruomenė, nes jai priklauso dideli, nepaprastai gražūs žmonės, kuriems pasisekė savo gyvenime pilnatviškai pritaikyti Jėzaus Evangeliją. Šie žmonės labai rimtai priėmė Jėzaus pasiūlymą, pritaikė jį savo konkrečiame gyvenime, konkrečioje aplinkoje. Jie savo gyvenime išskleidė Jėzaus gyvenimą, tiesiog Jį įkūnijo – į laiką, į save, ir tas Jėzaus žinios džiaugsmas arba spindėjimas regimai apsireiškė toje vietoje, tame krašte, tuo metu. Šventieji yra  tarsi Jėzaus pratęsimas.

Kodėl Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės taip arti viena kitos?

Pirmiausia buvo Visų Šventųjų šventė ir ją švenčiame, nes nors Romos mišiolas pateikia datas paminėti atskiriems šventiesiems, jų yra daugiau, nei galime paminėti per metus. Mes gerai suprantame, kad šventųjų yra minios, kurios džiūgauja ir garbina Viešpatį. Jais, ištikimaisiais Bažnyčios vaikais, Bažnyčia džiaugiasi paminėdama visus kartu ir pati prisimindama savo tikslą: Bažnyčios tikslas yra tapti visiems šventiems, nei daugiau, nei mažiau. Tai reiškia, įtraukti į jų gretas ir prisiminti, kad mes turime triumfuojančią Bažnyčią – ne tik keliaujančią erdvėje ir laike, be tą, kuri triumfuoja. Tad mes juos visus prisimename per vieną dieną, kadangi mūsų kalendoriuje netelpa tiek daug šventųjų, kiek jų turime.

Per Vėlines prisimename tuos, kurie iškeliavę, nors nežinome, ar jie yra šventi. Vis dėlto visi pas Viešpatį iškeliavę mirusieji gali būti matomi kaip šventi žmonės, o jeigu jiems ko trūko, mes savo malda pridedame. Taigi mes šiomis dienomis prisimename iškeliavusius žmones: dėl šventųjų džiaugiamės ir jais didžiuojamės, o dėl kurių nesame tikri, už juos meldžiamės. 

Telšių vyskupas ordinaras Kęstutis Kėvalas

Evgenios Levin nuotrauka

Ką reiškia šventumas?

Man žodį šventas labai gražiai paaiškina angliškas žodis holy, kuris semantiškai labai panašus į žodį whole, t. y. pilnas. Šventumas yra žmogiškos prigimties klestėjimo pilnatvė. Kai žmogiška prigimtis suklesti savo pačioje gražiausioje raiškoje. Jeigu mes sukurti pagal Dievo paveikslą, tai tas paveikslas pilnatviškai pasireiškia per šventąjį, nes jame praktiškai spindi Dievo įsikūnijimas. Šita pilnatvė rodo, kad žmogus pajėgus Dievo malonę priimti ne iš dalies, ne sąlygiškai, bet tiesiog besąlygiškai arba be saiko. O tada Viešpats tam žmogų lieja malonę: pagauna vėją ir tada eina taip, kad visus „normalius“ išgąsdina. Nors iš tikrųjų šventieji yra patys normaliausi žmonės. Žmogus turėtų taip atrodyti, tai yra normalus žmogus – šventas. O jeigu nesi normalus, nepilnas, ne pagal Dievo standartą, tai tu esi nenormalus, tau kažko trūksta: stokoji valios arba laisvės atsiliepti į malonę, arba trūksta supratimo, entuziazmo. Kaip ir pica – jeigu vieną gabaliuką išimu, yra trūkumas, nėra pilnatvės. O kai visi gabaliukai sudėti – matome visumą. Per šventuosius matoma žmogaus prigimties visuma.

Mums, katalikams, labai gerai žinoma Visų Šventųjų litanija. Ar galėtume paaiškinti, kodėl ją meldžiamės?

Visų Šventųjų litanijos mintis yra ta, kad mes turime lyderių tikėjime. Šventieji – tai žmonės, į kuriuos lygiuojamės. Maža to – mes suprantame, kad jie palaiko tokį glaudų santykį su Dievu, jog gali mus užtarti kaip bičiuliai, kaip draugai, suprantantys mūsų problemas, mūsų klystkelius. Jie mus pažįsta iš vidaus. Mes tikime, kad jie yra užtarėjai, nes tokie buvo ir žemėje. Ką jie darė – jie padėjo. Šventas žmogus atpažįstamas kaip nesavanaudiškos kitam žmogui pagalbos pavyzdys. Jeigu jisai žemėje padėjo, tai tuo labiau mums padeda iš dangaus, nes jo galios pasidaro beribės, kaip ir Viešpaties. Šventųjų užtarimas yra Bažnyčios tikėjimo paveldas. Turime patirties, kad ne kartą prašydami užtarimo gavome atsakymą  – įvyko stebuklai. Štai dėl ko jie paskelbti šventaisiais: nes jie jau yra išbandyti – jie veikia. Juos Bažnyčia atpažino kaip galinčius padėti. Ypatingomis progomis, kada reikia visų dangus galių, šaukiamės jų pagalbos. Visos dangaus pajėgos įtraukiamos ypač tais momentais, kai, pavyzdžiui, per Velyknaktį vyksta Krikšto atnaujinimo apeigos, arba per Kunigystės šventimus. Visi šventieji įtraukiami, kai prašome maldos už ypatingus reikalus.

Kaip galėtume šeimoje švęsti Visų Šventųjų šventę grįžę iš šv. Mišių?

Kadangi švenčiame pilnatvę, turime klausti, kas yra pilnatvė mano šeimoje. Visi gerai žinome, kad žmogus laimingas, kai yra bendrystėje su kitu. Tam labai gerai padeda stalas: išbandytas Viešpaties Jėzaus, mums padovanotas kaip Dangaus metafora – vaišių stalas. Prie to stalo vyksta pokalbiai, bandymas įsijausti į kitą žmogų, pakalbinimas iš esmės ir ieškojimas progų pasakyti: „Aš tave myliu.“ Parodyti meilę kokiu nors būdu. Šventieji yra tie, kurie be saiko mylėjo, tiesiog gąsdinamai mylėjo. Ką aš galiu savo šeimoje nuveikti, kad kitus žmogus pajustų, jog aš jį myliu. Kiekviena šeima turi savo meilės kalbą: vieniems – tai stalas, kitiems – išėjimas į mišką kartu pasivaikščioti, tretiems – gal dainos, o ketvirtiems – koks nors darbas ar tiesiog vakaro praleidimas kartu prie arbatos puodelio. Pilnatvės formų yra įvairių, reikia tik įtraukti vaizduotę: ko ilgisi mano širdis, tą padovanoti kitam, ypač šeimos nariui.