Tomo Lukšio / BFL nuotrauka

Lapkričio pradžioje prisimename mirusiuos savo artimuosius. Į šią dieną įžengiame pirmiausia iškilmingai ir džiugiai paminėję visus šventuosius. Tuo paliudijame tikėjimą, kad gyvenimas nugali mirtį. Gyvenimas su Dievu, Jo artumoje. Tiems, kurie atsivėrė gyvendami ir mirdami jo gerumui ir gailestingumui, tikėdami, mylėdami ir išsaugodami viltį.

Per abi iškilmes mes atsiduriame mirties slėpinio akivaizdoje ir esame kviečiami atnaujinti amžinojo gyvenimo viltį.

Visų Šventųjų dieną šventėme šventųjų nuopelnus, tai yra Dievo dovanas, nuostabų Dievo veikimą tuose žmonėse, kurie dosniai atsiliepė į Jo malonę. Šventėme liudijimą, kad įmanoma sekti Kristumi, su viskuo, kas iš to išplaukia. Prisimename, jog kiekvienas esame pašauktas tapti šventas.

Mirusiųjų minėjime Bažnyčia kviečia melstis už visus mirusiuosius, ne vien savo artimuosius ar mums brangius žmones. Derėtų labiausiai užtarti tuos, kurių niekas neprisimena.

EPA nuotrauka

Paprotys melstis už mirusiuosius yra senas kaip pati Bažnyčia, tačiau pati liturginė šventė buvo įsteigta tik 998 m. lapkričio 2-ąją. Pirmasis tai padarė šventas prancūzų benediktinas vienuolis vardu Odilonas, penktasis Kliuni vienuolyno abatas.

Po kelių šimtmečių šią praktiką perėmė ir Roma – XIV amžiuje šventė tapo visuotine.

Šią dieną minime Kristaus prisikėlimą, visiems mums atvėrusį kelią į būsimąjį prisikėlimą.

Įprasta šiomis dienomis aplankyti mirusiųjų kapus, melstis ir uždegti žvakę, gyvo atminimo ir vilties susitikti amžinybėje ženklan. Šią dieną įprastai susitinka ir labiau nutolę giminaičiai, prisimenami mirusieji artimieji, tautai ar visuomenei svarbūs žmonės – mūsų šaknys.

Įvairios tautos yra išsaugojusios įvairias tradicijas, susijusias su mirusiųjų minėjimu. Neretai tos tradicijos siekia iki krikščioniškus laikus. Pavyzdžiui, dalinimasis karštais kaštonais (Italijoje, Ispanijoje ar Kroatijoje) ar kitu maistu primena pirmapradį stalo bendrystės elementą, sutinkamą visose kultūrose. 19 a. Lietuvoje per Vėlines kapinėse būdavo kuriami laužai, deginami seni kryžiai.

Popiežius Pranciškus: „Jėzus pakartos kiekvienam iš mūsų: „Kelkis, prisikelk!“

2017 m. spalio 18 d. bendrosios audiencijos katechezės metu popiežius Pranciškus kalbėjo:

Kai mirtis artinasi prie artimųjų ar mūsų pačių, pasirodo, kad esame nepasirengę, nemokame net tinkamos „abėcėlės“ suformuluoti prasmingus žodžius apie šį išliekantį slėpinį. Jis persmelkia pirmuosius žmonių civilizacijos pėdsakus. Galime sakyti, kad žmoniją nuo pradžios lydėjo mirusiųjų kultas.

Kitos prieš mus buvusios civilizacijos turėjo drąsos pažvelgti mirčiai į akis. Tai buvo įvykis, kurį vyresnieji pasakodavo jaunajai kartai, neišvengiama tikrovė, įpareigojanti žmogų gyventi dėl absoliutaus idealo (...).

Mirtis apnuogina mūsų gyvenimą. Ji leidžia suvokti, kad puikybės, pykčio ir neapykantos aktai buvo visiškai veltui: visiška tuštybė. Su gailesčiu suvokiame, kad nepakankamai mylėjome, kad nesiekėme to, kas esminga. Kita vertus, matome, kad pasėjome tikrai gerų dalykų: tai meilės ryšiai, dėl kurių aukojomės.

Evgenios Levin nuotrauka

(...) Krikščioniškoji viltis kyla iš Jėzaus nuostatos žmogaus mirties atžvilgiu: jei mirtis egzistuoja kūrinijoje, vis dėlto ji yra tarsi randas, iškreipiantis Dievo meilės planą, o Išganytojas nori tai išgydyti. (...) Visa mūsų egzistencija yra tarp tikėjimo įkalnės ir baimės bedugnės. Jėzus sako: „Aš nesu mirtis. Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Ar tai tiki?“ Ar tu tiki tuo?

Mes visi mirties slėpinio akivaizdoje esame maži ir beginkliai. Tačiau kokia malonė, jei tuo momentu širdyje išlaikome mažą tikėjimo liepsnelę! Jėzus paims mus už rankos kaip Jayro dukterį ir dar kartą pakartos: „Talita kum!“ „Mergaite, sakau tau, kelkis“ (plg. Mk 5, 41). Jis tai pakartos mums, kiekvienam iš mūsų: „Kelkis, prisikelk!“

Dabar kviečiu jus užsimerkti ir pamąstyti apie savo mirties momentą. Kiekvienas pagalvokime apie savo mirtį ir įsivaizduokime, kad ateis momentas, kai Jėzus paims mus už rankos ir ištars: „Eikš, einam su manimi, kelkis.“ Ten viltis pasibaigs ir įsigalios tikrovė, gyvenimo tikrovė. Gerai įsimąstykime: pats Jėzus ateis prie kiekvieno iš mūsų, paims už rankos švelniai, romiai, su meile. Kiekvienas kartokime Jėzaus žodžius savo širdyje: „Kelkis, eikš. Kelkis, eikš. Kelkis, prisikelk!“

Tokia mūsų viltis mirties akivaizdoje. Tikinčiajam tai plačiai atvertos durys; abejojančiam – šviesos spindulys, prasiskverbiantis pro plyšį. Tačiau mums visiems tai bus malonė, kai mus apšvies ši susitikimo su Jėzumi šviesa.