Pranas Domšaitis „Aukso kasyklos Johanesburge“ (1961 m.).

Dar visai neseniai praūžusį LIX Vilniaus aukcioną visi atsimins kaip vieną įdomiausių istorijoje. Priežastis paprasta: čia pasirodę ilgą laiką išeivijoje kūrusio menininko Algimanto Švėgždos darbai buvo tiesiog išgraibstyti, o jų kainos kilo kaip ant mielių. Tai buvo ne tik intriga, bet ir signalas apie naujas tendencijas meno pasaulyje: dėmesio, meno mylėtojai, į sceną žengia Lietuvos diasporos dailė.

Ir tai nėra koks nors išsigalvojimas: tai, kad dėmesys lietuvių išeivijos meno kūriniams sparčiai didėja, pastebi ir Meno istorijos mokykloje (MIM) paskaitų ciklą apie Lietuvos diasporos dailę skaitanti Vytauto Kasiulio dailės muziejaus direktorė, metų muziejininkė, lektorė ILONA MAŽEIKIENĖ.

Pokalbis apie tai, kas yra lietuvių diasporos dailė, kaip ir kodėl ji grįžo į Lietuvą ir mūsų sąmonę ir ar jau sulaukė savo populiarumo valandos.

Esate vienas tų žmonių Lietuvoje, kuris ilgą laiką prisidėjo tyrinėjant lietuvių diasporos dailę: kūrėte V. Kasiulio dailės muziejų, dalyvavote ir tebedalyvaujate įvairiose išeivijos meną į Lietuvą grąžinančiose programose, rengiate parodas ir tikriausiai bene geriausiai išmanote ne tik šią, bet ir visą Lietuvos dailės visumą. Ar teisinga toje visumoje išskirti diasporos dailę kaip reiškinį?

Išeivijos menas nuolat patekdavo į akiratį – net mokantis Vilniaus dailės akademijoje žinojau, kad Tapybos katedroje dėsto toks Kęstutis Zapkus, JAV ir Paryžiuje gyvenęs ir studijavęs menininkas. Artimiau su išeivijos menu teko susipažinti jau po studijų, rengiant Australijos lietuvės visuomenininkės dr. Genovaitės Kazokienės kolekcijos pristatymą Vilniuje, Radvilų rūmuose (nemaža jos ilgus metus kauptos kolekcijos dalį sudaro Australijos lietuvių menininkų darbai – red.).

2013 m. pradėjusi vadovauti Vytauto Kasiulio dailės muziejui patyriau, kaip vis dar mažai žinome apie mūsų tautiečius menininkus, pasklidusius po platų pasaulį. Manau, kad ir šiandien dar trūksta tiek pavienių, tiek ir kompleksinių šios srities dailės tyrimų, platesnio ir kartu gilesnio pasaulinio jų kūrybos konteksto pažinimo. Lietuvių dailės istorijos, panoraminio jos vaizdo jau neįsivaizduojame be po visą pasaulį pasklidusios diasporos dailininkų kūrybos.

Iš tiesų manau, kad neturėtų būti griežtos takoskyros tarp Lietuvoje kuriamo meno ir to, kuris mūsų tėvynainių buvo kuriamas anapus geležinės uždangos. Bet koks skirstymas iš dalies yra dirbtinis, kaip tai nutiko sovietmečiu, kai išeivijos menininkų kūryba jos nepažįstant, aprioriškai buvo laikoma lyg ir ne itin vertinga. Turėtume siekti, kad šios tautos dalies kultūra kuo greičiau taptų integralia Lietuvos kultūros dalimi, bendru puoselėjamu paveldu. 

XX a. Lietuvos diasporos dailė palyginti neseniai sugrąžinta į mūsų viešąją sąmonę, bet dar nėra jos pakankamai užpildžiusi: ir šiandien dar randasi  tokių kūrėjų, kurių visai nežinojome, nors jų kūriniai – tikri perlai. Sužinoti ir atrasti juos tikrai labai įdomu.

Tad šiuo metu vyksta tam tikri meno pervertinimo procesai, kyla didžiulis visuomenės susidomėjimas. Tą liudija ir pastaruoju metu suaktyvėjusi kolekcinė veikla, kurią aktyviai vykdo korporatyviniai fondai bei privatūs kolekcininkai.

Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė, muziejininkė Ilona Mažeikienė. LDM archyvo nuotrauka

Ar kitose, ypač postsovietinėse šalyse, taip pat išskiriama diasporos dailės dalis?

Be abejo, visos postsovietinės erdvės šalys nukentėjo nuo „perskeltų“ tautų paveldo padalinimo. Viena šio paveldo dalis ilgą laiką buvo menkai pažįstama, sąmoningai gramzdinant ją į užmarštį, stengiantis išstumti išeivijos ženklus iš bendrosios kultūros istorijos. Sovietmečiu įsigalėjusi klišė, kad išeivijos menininkai buvo tarsi mažiau kūrybingi, ne itin žinomi savose šalyse, subliuško kaip politinė reklama. Vis augant susidomėjimu išeivija atsivėrė nauji keliai ją pažinti ir susigrąžinti.

Kada apskritai atsigręžta į išeivijoje menininkų veiklą? Ar tai įvyko tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ar gerokai anksčiau?

Pažintis su išeivijos menu, parsidėjo dar sovietmečiu, kai po ilgai trukusių draudimų – panašiai nuo 7 dešimtmečio vidurio – buvo pradėtos rengti dailės parodos. Jei tiksliau – 1960 m. pirmasis savo paroda ir paskaitomis apie išeivijos meną pasidalino dailininkas Viktoras Vizgirda, atvykęs iš JAV.

Visa tai skatino domėtis ir geriau pažinti atribotos tautos dalies kūrybos vaisius, nuo to laiko palaipsniui sugrįžo ir daugiau išeivijos kūrėjų. Didelį įdirbį skleidžiant žinią apie išeivijos kultūrą atliko Lietuvos dailės muziejus, dar 1988 m., surengęs didelę apžvalginę išeivijos menininkų kūrybos parodą tuometinėje Vilniaus rotušėje.

Bet didžiausia susidomėjimo banga kyla dabar. Kaip Jums atrodo, kodėl?

Manyčiau, tai skatina ilgi nežinios metai.

Mes ir dabar daugiausia žinome apie lietuvių išeiviją JAV, nes ten veikė pati didžiausia ir aktyviausia lietuvių bendruomenė. Ilgą laiką dėl savo atokumo mažiau žinojome apie lietuvius kūrėjus Australijoje, Pietų Afrikoje.

Aktyvių bendruomenių, mecenatų, kolekcininkų pastangomis į Lietuvą sugrįžo Prano Domšaičio kūryba, aktyviai tiriamas ir sugrąžinamas Pietų Amerikos menininkų palikimas. Šiandien daug daugiau žinome ir apie litvakų kūrybą visame pasaulyje.

O gal meno mylėtojai mėgsta išeivius dėl jų „vakarietiškumo“? Juk šia prasme jie truputį skyrėsi nuo kūrusių už geležinės uždangos.

Be jokios abejonės. Jie turėjo visas galimybes mokytis iš pirminių šaltinių, savalaikiai ir adekvačiai reaguoti į juos supusį kultūrinį kontekstą. Iškart po karo lietuviams prieglobsčiu tapo Vokietija. Jos meno mokyklose dailininkai gavo svarbias vokiškojo ekspresionizmo pamokas. Freiburgo dailės mokykloje susipažino su moderniomis prancūzų meno srovėmis– fovizmu ir kt.

Reikia nepamiršti ir to fakto, kad pirmieji išeiviai patys sparčiai būrėsi į organizacijas, kūrė dailės mokyklas. Iš Vokietijos lietuviai menininkai pasklido po visą platų pasaulį – nuo Australijos iki JAV, daugelio jų pavardės rikiuojasi pirmose profesionalaus meno kūrėjų gretose. Tai puiku – šiandien galime pagrįstai tuo didžiuotis.

Vytautas Kasiulis „Knygų pardavėjai prie Senos Paryžiuje“ (1960 m.).

Ar dėl šios priežasties kai kurios šalys nesiekia pasisavinti kai kurių Lietuvos diasporos dailininkų ir priskirti juos sau?

Manau, nuostabu, kad savinasi: nemaža yra tokių „visiems savų“ pasaulinio kalibro menininkų kaip Adomas Mickevičius, Czesławas Miloszas, Chaimas Soutineʼas, Pranas Domšaitis, Jurgis Baltrušaitis, Neemija Arbit Blatas, Jacquesas Lipchitzas, Vaclovas Ratas ar Henrikas Šalkauskas. Manau, kur kas svarbiau daugiau apie juos žinoti, pažinti jų  kūrybą, aktualizuoti ir populiarinti, veikti bendromis pastangomis.

Kurie trys išeivijos autoriai, jūsų nuomone, sulaukia daugiausia meno mylėtojų dėmesio ir kuriems jo skiriama nepakankamai?

Pirmiausia išskirčiau Praną Domšaitį, lietuvių ekspresionistą mistiką, kurį vertina  Vokietijoje ir žino visas pasaulis iki pat Pietų Afrikos, kur menininkas yra palikęs daugybę savo kūrybos ženklų. Dėmesio tikrai sulaukia litvakų kilmės dailininkas Neemija Arbit Blatas. 2011 m. buvo surengta retrospektyvinė jo turtingos ir įdomios kūrybos paroda, paskleista žinutė apie tėvynėn sugrįžusią menininko kolekciją. Išskirčiau ir Aleksandros Kašubos (Kašubienės) kūrybą – neabejoju, kitais metais vyksianti didžiulė jos darbų paroda bus ne tik rimtas ir stambus įvykis meno pasaulyje, bet ir dar labiau suaktyvins susidomėjimą jos kūriniais.

Iš menkiau žinomų įdomių menininkų tarpo išskirčiau Nijolės Šivickas de Mockus kūrybą. Tai konceptualų skulptūrinių objektų meną kūrusi Bogotos kūrėja. Jei pavyktų rasti finansinių resursų ir pristatyti jos kūrybą Lietuvoje, tai būtų didelis pasiekimas.

Jūsų MIM skaitomų paskaitų tematika apibrėžta geografiškai, bet ar galima kalbėti apie Lietuvos diasporos dailę, išskiriant tam tikras bendras idėjas, vertybiniu pagrindu?

Žinoma, tiek stilistika, meniniai prioritetai, tiek ir vertybiniai panašumai jungia menininkus į grupes, stovyklas, o tai kaip įdomaus meninio tyrimo pagrindas, konceptualios parodos objektas, galėtų būti sekantis etapas, kai iš esmės geriau pažinsime išeivijos meną.

Kuris Lietuvos diasporos dailininkas jums pačiai artimiausias?

Sudėtinga išskirti tą vieną žvaigždę, mėgiamų menininkų tikrai ne viena dešimtis. Kalbant apie patirtį, sukauptą Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, labai džiaugiuosi vykusia Antano Mončio ir jo  meninės aplinkos paroda, kurioje su kuratoriumi Viktoru Liutkumi pavyko atgabenti ir parodyti šeimos nario, dailininko uošvio Jeano ir jo brolio dvynio Joelio Martelių, prancūziškojo art deco kokybę, bei jo bičiulio Franciso Turbilio kūrybą.

Įdomu buvo dirbti ir su Vytauto Kasiulio piešiniais, man pačiai atskleidusiais netikėtas tapytojo talento briaunas. Artima ir Australijos lietuvio menininko Henriko Šalkausko nonkonformistinė gyvenimiška pozicija, absoliučiai užbūrė iš visiško nežinios išnirusi jo kūryba.

O jei reikėtų diasporos dailę įvaizdinti kaip paveikslą, kurį kūrinį pasirinktumėte ir kodėl?

Vieno pasirinkimo tikrai negalėčiau įvardinti – tai būtų absoliučiai nesąžininga, bet veikiausiai tai būtų didžiulis koliažas, mozaika, sudėliota iš įkvepiančių puikiausių XX a. lietuvių diasporos meno pavyzdžių fragmentų, sukurtų Prano Domšaičio, Jurgio Mikševičiaus, Aleksandros  Kašubos, Vinco Jomanto, Kęstučio Zapkaus, Žibunto Mikšio, Henriko Šalkausko ir Evos Kubbos, Neemijos Arbitblato, Jacqueso Lipchitzo ir daugybės kitų. 

MIM lektorės I. Mažeikienės skaitomas paskaitų ciklas „Lietuvos diasporos dailė“ – kiekvieną ketvirtadienį 18.15 val. meno galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius).

Artimiausių paskaitų potemės:

Lapkričio 7 d. – Kūrybiniai menininkų tandemai: nuo JAV iki Australijos.

Lapkričio 14 d. – Mūsų kultūros paryžiečiai: Antanas Mončys, Žibuntas Mikšys, Pranas Gailius, Vytautas Kasiulis, Svajonė ir Paulius Stanikai.

Lapkričio 21 d. – Neemija Arbit Blatas: litvako kelias.

Lapkričio 28 d. – Nekasdienė istorija: pastebint grožį. Kolekcininkas Bronius Šredersas (Bob Sredersas, Australija).

Meno istorijos mokyklos informacija