Tomo Lukšio / BFL nuotrauka

Tekstas iš Bernardinai.lt archyvo

Apie mirtį nesinori galvoti, kai ji kažkur toli. Bet kartais ji ateina nekviesta, slankioja aplink. Kartais pribloškia teroro aktu arba stichine nelaime, kartais liga sudegina artimą ir brangų žmogų, kartais nusiveda jauną ir stiprų kolegą – netikėtai, be jokio perspėjimo. Kuo vyresnis daraisi, tuo labiau nepraeina ši nuojauta – tuo neišvengiamesnis mirties dalyvavimas kažkur kaimynystėje, tas ledinis šešėlis saulėtame peizaže.

Turbūt neverta bandyti perpasakoti Šventojo Rašto apie tai, kodėl žmogui reikia prisiminti mirtį. Tai lengva suprasti iš savo patirties: svetimų namų griuvėsiai aiškiai rodo, kad ir tavo turtas ne brangesnis už tuos griuvėsius, kabančią armatūrą ir cemento dulkes, ne ilgaamžiškesnis už tas nuotekas, burbulus, paliktą po potvynio dumblą. Svetima ilga mirtis verčia galvoti apie save: ką aš paliksiu, kaip susumuosiu rezultatus. Svetima netikėta mirtis verčia mąstyti: o jeigu – kaip bijojau vaikystėje – visi mirs, o aš liksiu? O jeigu mirsiu – su kuo paliksiu artimuosius?

Bet tarp tų įkyrių ir persekiojančių minčių, kurios užklumpa dažniau nei blogos naujienos, – yra tarp jų ir itin nepakeliamų. „Aš pažadėjau paskambinti ir pamiršau, o dabar jau nebėra kam.“ „Aš pažadėjau ir nepadariau, o tai – visam laikui.“ „Mes susiginčijome, aš nusprendžiau kol kas neskambinti, o jis mirė.“ „Mes labai blogai išsiskyrėme.“ „Aš taip ir neatidaviau jam tos dovanos.“ Ir tarsi suprantama, kad taip pasireiškia amžina gyvųjų kaltė mirusiesiems ir kad ji visada ras už ko užsikabinti, bet kai matai, kaip ji praryja žmogų kartu su tavimi, kai jauti, kaip šis kirminas vėl graužiasi į tavo vidų, kai tie praleisti skambučiai ir neišsiųsti laiškai tave persekioja, – iš šio liūdno mąstymo apie mirtį verta padaryti kelias paprasčiausias išvadas.

„Klausykite! – Ir dar mane jūs mylite už tai, kad aš numirsiu“, – rašė Marina Cvetajeva ir buvo visiškai teisi.

Visada laiku atsakyti į laiškus. Visada paskambinti, kai pažadi. Atiduoti skolas. Įvykdyti pažadus ir nesislėpti, jei tai nesiseka. Nerašyti kandžių laiškų kolegoms, net ir smarkiai susinervinus. Neišeiti į pogrindį, jei esi kaltas. Prašyti atleidimo. Atkurti prarastus ryšius. Seniems draugams paskambinti šiaip sau, be jokio reikalo. Rašyti močiutėms ir seneliams. Plepėti su tėvais ir vaikais. Taikytis, kol konfliktas neužsitęsė. Nebijoti sugadinti vaiką pagyrimu, geru žodžiu, dėmesio ženklu. Džiaugtis – kol gyvi, kol kartu, kol laimingi – džiaugtis ir neaukoti šito džiaugsmo dėl hipotekos, dėl pažymių, rytdienos susirinkimo: visada yra kas nors skubesnio, aktualesnio, kam reikia iškart tavo dėmesio ir viso tavo laiko, atrodo, tą pačią sekundę reikalingesnio nei dešimties minučių trunkantis kasdienis pokalbis.

Visa tai taip paprasta, kad net juokinga. Na gerai, „atsakyti N. į laišką, paskambinti P., rasti K. telefoną“, dar galima užrašyti į kalendorių, o „paplepėti“ – tai kaip ir užrašyti tarsi nepatogu. Tai taip paprasta, kad savaime atrodo ir visada atrodys, jog galima atidėti, tai neskubu, ne pirmaeilis, ne vienintelis svarbus dalykas.

Ir paskui kas kartą prisimeni, kai girdi per laidotuves kieno nors skaudų – „aš seniai jam neskambinau“, „aš nežinojau, kad ji taip serga“, „mes susipykome ir ilgai nesikalbėjome“.

„Klausykite! – Ir dar mane jūs mylite už tai, kad aš numirsiu“, – rašė Marina Cvetajeva ir buvo visiškai teisi.

Rašytojos Irinos Lukjanovos esė  išvertė Michalina Bočiarova