Pixabay.com nuotrauka

Kipras – sala, trečioji pagal dydį Viduržemio jūroje, joje, anot legendos, gimė graikų grožio ir meilės deivė Afroditė; sala kadaise buvo karalystė, vėliau ją valdė Venecijos Respublika, Osmanų imperija, Jungtinės Karalystės ją pavertė sava kolonija. Šiandien Kipras – prezidentinė respublika, tačiau tapo padalyta šalimi, Kipras – tarp graikų ir turkų kultūrų. Kiek tarpkultūrinio bendravimo ir bendradarbiavimo, kiek takoskyrų esama? Pokalbis su 15 metų Kipre gyvenančia GIEDRE GAŠKAITE.

Ji pirmąkart aplankė Kiprą 2004 m. gegužę – data neatsitiktinė, būtent tais metais Kipras, kaip ir Lietuva bei dar aštuonios valstybės, tapo Europos Sąjungos nare, taigi jau antrąjį dešimtmetį esame vienoje bendrijoje. 

Giedre, 15 metų gyvenate Kipre, koks jums yra Kipras?

Kipras – tai maža Europos egzotika tikriausiai, nes Kipras – ir Rytai, ir Vakarai, ir Pietūs, ir viskas labai persimaišę... Kipras yra labai spalvingas. Jis šlapias kaip jūra, kaip prakaitas... Labai karštas. Geltonas kaip saulė ir mėlynas kaip jūra. Vienintelis žodis, kuris man apibūdintų Kiprą, veikiausiai – druskingas. Kipras – tai jūros druska.

Prisiminkite savo pirmąjį apsilankymą Kipre.

Su drauge atskridome į Kiprą naktį. Buvo tamsu ir labai baisu. Man ir bičiulei Lietuvoje truputėlį pabodo, nors turėjome gerus darbus, bet mums buvo nuobodu sėdėti biure ir tvarkyti dokumentus. Buvome jaunos, gražios ir ganėtinai drąsios, tad nutarėme išbandyti save ir išsiaiškinti, kur ir kaip norime gyventi toliau. Tuo metu daug lietuvių keliavo dirbti į Didžiąją Britaniją, į Ispaniją, bet mūsų užduotis nebuvo išvažiuoti užsidirbti, mes norėjome nuotykio, todėl nutarėme skristi į Kiprą, kuris 2004 m., kaip ir Lietuva, įstojo į Europos Sąjungą, tad nebereikėjo vizų.

Agentūroje susiradome darbą restorane ir išskridome. Tiesioginių skrydžių tada nebuvo, skridome per Vokietiją. Kelionė užtruko gal dvylika valandų, kai iki Kipro vos keturios valandos skrydžio. Nusileidžia lėktuvas naktį – tamsu, baisu... Mus, dvi išsilavinusias merginas, ėjusias vadovaujamas pareigas, nuvežė pernakvoti, kur dviaukštės metalinės lovos, nei tualeto, nei vonios – kaip lagery. Skambinau tėčiui ir sakiau: „Aš skrendu atgal. Man čia labai baisu...“ (Juokdamasi.)

Bet atėjo rytas, o jis, sako, už vakarą protingesnis. Išėjome pasivaikščioti – gražu, spalvota... Praėjome pro vaisių parduotuvę, kalnai apelsinų, mandarinų, obuolių, toliau – daržovės: pomidorai, cukinijos, paprikos – viskas kvepia, šviežia. Vaikštome molu, jūra, atplaukia laivai... Viskas – įstabiai gražu. Buvo gegužė, po žiemos, kuri Kipre yra lietingas sezonas, pats žalumos suvešėjimas. Aplink kaktusai – egzotikos grožis tiesiog pakerėjo. Mus pasiėmė šeimininkas restorano „Kourion“, o jis – pačiame gražiausiame paplūdimyje. Kalnai, archeologinės liekanos, amfiteatras... Užėmė kvapą. Tiesiog visos mūsų svajonės išsipildė per vieną dieną – mes rojuje. Tad be jokių abejonių – pasilikome Kipre.

Ir prasidėjo darbas. „Kourion“, pasirodo, yra taverna. Apie taverną – mes nieko nežinome, apie graikišką maistą – irgi, ir nežinome nieko apie kiprietišką kultūrą. Taverna – ne naktinis baras ir ne restoranas; mūsų darbas ne vakarinis, o nuo ryto iki vakaro. Vienas pagrindinių patiekalų tavernoje yra meze, o tai tarsi dvylikos valgių rinkinys – didžiuliai padėklai lėkščių, kuriuos užsisako gausios (apie 10–15 asmenų) kipriečių šeimos. Jos susėda prie didelio stalo, bendrauja ir valgo tiesiog neįtikėtinai daug! Tada, prieš 15 metų, jie tiesiog švaistė maistą. Užsisako dešimt žuvų, suvalgo vieną, kitas išmeta... Dabar jau truputėlį kitaip žiūrima, bet tada niekas nekreipė dėmesio. Štai taip mūsų rojus ėmė nykti. Nešiojame tuos didžiulius padėklus, niekas į mus, kaip žmones, nežiūri...

Tad po dviejų savaičių pasiėmėme savo lagaminus ir pabėgome iš ten. Atvykome į Limasolį – didmiestį, kur prasidėjo mūsų geros, šiltos, vasariškos dienos. Susiradome vakarinį darbą, o dienomis, kaip ir norėjome, mėgavomės jūra, kava, kokteiliais... Net nepajutome, kaip atėjo lapkritis. Grįžome į Lietuvą, bet labai greitai supratome, kad nenorime lietuviškos žiemos, pajutome, kad ilgimės Kipro.

Neilgai trukus grįžome. Tada jau susiradome geresnius darbus, pradėjome įsijausti į jų kultūrą, papročius, ėmėme mokytis kalbos. Nuo tada prasidėjo tikrasis gyvenimas Kipre.

Koks moters gyvenimas Kipre?

Sudėtingas. Man labai pasisekė, kad man sekasi keisti savo vyro požiūrį į moterį. Kipriečiai vis dėlto yra seksistai, čia vis dar stiprus patriarchatas. Dažnai viešajame gyvenime susiduriu su nuostata, kad jei esi moteris, vadinasi, nieko neišmanai ir tavo vieta namuose su vaikais, prie puodų. Įprastai kiprietės nedirbo, dabar dirba, tačiau įstatymai, priimti prieš daugelį metų, kai moterys nedirbo, todėl sąlygos labai sudėtingos – motinystės atostogos itin trumpos, vaikų priežiūros sistema – nesukurta.

Labai žaviuosi mane supančiomis moterimis, kovojančiomis už savo ir kitų moterų – visų mūsų – teises. Po truputėlį situacija keičiasi.

Kokia kipriečių šeimos samprata, kokie auklėjimo ypatumai?

Vaikai... Požiūris tuputį kinta, tiksliau grįžta į ankstesnius laikus – iki Vakarų kultūros įtakos. Ji labai stipri – televizija, parduotuvės, žaislai... – vaikai tapo labai išlepę. Kaip minėjau, Kipre motinystės atostogos – tik keturi mėnesiai, todėl nuo kūdikystės vaikai dienas dažniausiai leidžia darželyje, vėliau mokykloje, o paskui prižiūrimi motinų, auklių arba senelių. Ta nuolatinė globa, priežiūra pavertė vaikus neaktyviais, nekūrybingais, kurių laisvalaikis prie televizoriaus. Dabar, ačiū Dievui, požiūris keičiasi, viskas grįžta į senąsias vėžes. Tėvai suprato, kad vaikams nereikia žaislų, jiems reikia tiesiog laisvės, bendravimo vieniems su kitais, žaidimų drauge, kuriuos jie patys susikuria. Mes savo vaikų nenorime laikyti burbule. Esu už tai, kad vaikai žaistų, kad jie mokytųsi būdami gamtoje, kad jie karstytųsi į medžius, bėgtų ir parkristų, ir užsigautų, ir nusibrozdintų, ir taip išmoktų gyventi.

Dirbu iš namų, nes kol kas vaikučiai yra pernelyg maži, kad leistų ištisas dienas mokykloje, aš noriu, kad jie augtų su mumis, žaisdami ir patirdami. Su vyru pasirinkome vaikus leisti į tarptautinę mokyklą, veikiančią pagal Montessori metodiką, mokyti pagal netradicinę sistemą, nes Kipro švietimo sistema yra gerokai atsilikusi nuo europietiškos, net ir nuo lietuviškos švietimo sistemos. O ir mums patiems yra didžiulis malonumas bendrauti su šeimomis iš viso pasaulio.

Motinystė mane labai pakeitė. Buvau visiškai namie nesėdinti, negaminanti mergina, trokštanti nuotykių, besižavinti ekstremaliu sportu; o dabar, gimus vaikams, persidėliojo pasirinkimai ir prioritetai.

Kalbate apie mitybą, o kokia yra tradicinė Kipro virtuvė, kas ir kaip valgyta prieš amžius ir tebevalgoma šiandien?

Kipras maitinosi labai sveika Viduržemio jūros virtuve. Naujoviški produktai, tai, ką valgo vaikai, yra reklamos industrijos padariniai, jos žala. Galima galvoti, jog kipriečių, kaip ir kitų salų gyventojų, pagrindinis patiekalas yra žuvis, tačiau anksčiau žmonės negyvendavo prie jūros, o salos kalnuose dėl saugumo. Todėl pagrindinis kipriečių maistas yra mėsa – aviena, kurios aš nevalgau...

Tačiau vizualiai paruošta mėsa atrodo labai gražiai, labai minkšta. Kipriečiai ją kepą specialiose krosnyse labai daug valandų. Tradicinis kipriečių patiekalas vadinasi kleftiko. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio kléftis, kuris reiškia „vagis“. Tai buvo vagių patiekalas, kurį jie gamindavo besislapstydami miškuose. Jie užkasdavo avieną po žeme, ir ji troškindavosi 6–8 valandas. Taip jie gamindavo slėpdamiesi, o dabar yra specialios iš molio drėbtos krosnys. Tačiau pavadinimas išliko kleftiko – „vagies maistas“.

Mano šešuras du tris kartus per metus gamina tą kleftiko. Atsikėlęs labai anksti rytą, jis avieną, paruoštą su svogūnais, pomidorais, bulvėmis, sudeda į tą įkaitintą krosnį ir ją užlipdo. Taip mėsa troškinasi iki vakaro, o kai atvažiuojame vakare, visi ragaujame ir būna labai didelė šventė.

Kipriečiai valgo labai daug mėsos. Mane tai net truputėlį baugina. Su Europos Sąjunga atėjusios naujovės padarė labai neigiamą įtaką, Kipras pirmauja pagal pesticidų naudojimą agrokultūroje ir hormonų bei antibiotikų mėsos pramonėje. Tai iš tiesų yra didelis pavojus, kai jie tiek daug mėsos valgo. Mes šeimoje stengiamės mėsą pakeisti kitais produktais. Senieji kipriečiai valgo daug ankštinių daržovių. Turime pupelių dienos tradiciją – kiekvieną antradienį su vaikais važiuojame pas senelius valgyti virtų juodaakių pupelių (kininių pupuolių)... Jas paskaniname alyvuogių aliejumi ir su citrina, pomidorais, agurkais, kaparėliais labai gardžiai pietaujame.

Giedre, kokie Kipro saldumynai?

Labai sunkus klausimas – kas yra tradiciniai Kipro saldumynai. Jeigu vyktume į Lefkarą, tai būtų loukoumia (lukumas) – iš vaisių sulčių gaminama želė, kuri apvoliojama cukraus pudroje. Pati nesu didelė saldumynų mėgėja, todėl nelabai galiu įvertinti. Priimu tai kaip tradicinį saldumyną, kurį perka turistai, vežasi namo.

Man pačiai tradicinis Kipro saldumynas – tai gaminiai, parduodami kepyklėlėse, kurių čia – ant kiekvieno kampo. Įvairūs skanumynai, alyvuogių pyragėliai, pyragėliai su špinatais – jie mano mamos mėgiamiausi; bandelės su migdolais, pyragėliai su anari – ožkos pieno sūriu. Būtent tai žmonės perka ir valgo kasdieną. O tų tradicinių, kuriuos perka turistai, iš tikrųjų nemačiau valgant nė vieno kipriečio.

Kipras yra labai religinga šalis, čia gyveno šventieji, Kristaus apaštalai atliko savo misijas. Daug žmonių savo vaikams duoda būtent šventųjų vardus, neretai tai susiję su gimimo stebuklu, kai šeima negali susilaukti vaikelio, meldžiasi šventajam, ir gimsta, tada mažylis pavadinamas jo vardu. Veikiausiai todėl Kipre labai švenčiami vardadieniai. Taigi, jeigu Šv. Petro diena, tai Šv. Petro bažnyčioje – atlaidai. Jų metu, o ir šiaip dažną sekmadienį – mažieji atlaidai, o tada prekiaujama loukoumades – tai mažyčiai miltų kamuoliukai, kurie verdami aliejuje ir aplaistomi medumi. Loukoumades, sakyčiau, yra tradicinis kipriečio sekmadienio patiekalas. Jeigu tik važiuojame į kokius atlaidus, būtinai grįžtame su šiais medaus rutuliukais.

Pastebėjote, kad Kipre itin švenčiami vardadieniai, o ką įvardytumėte pagrindinėmis šventėmis Kipre?

Pagrindinė Kipro šventė yra Velykos. Tada šaudomi fejerverkai, dideli laužai kūrenami, nemiegame visą naktį. Tris vakarus iki Velykų einame į bažnyčią, kur vyksta įvairiausios procesijos. Per Velyknaktį iš Izraelio atskraidinama šventoji ugnis, kurią specialios policijos pajėgos su motociklais išvežioja po įvairias bažnyčias. Nusidriekia ištisas ugnies kelias, ir apie dvyliktą valandą nakties vyksta šventosios ugnies ceremonija.

Praėjusiais metais sugedo ugnį skraidinęs lėktuvas, todėl prie bažnyčios laukėme iki antros valandos, kol kitas lėktuvas atskraidino ugnį. Kilo didžiulis nerimas, tačiau galiausiai visi nudžiugome – šventa Izraelio ugnis mus pasiekė. Visi nuo jos užsidegame žvakes ir, kada kunigas ištaria: „Kristus prisikėlė!“, mes būname labai laimingi ir šia džiugia žinia einame leisti fejerverkus, deginame didžiulius laužus, kuriuos statome dvi savaites iki Velykų, į numatytas vietas nešdami medieną. Taigi visą naktį linksminamės, šokame; baigiasi pasninkas, tad kepame ir valgome mėsą iki pat ryto...

Taip pat didelė šventė birželio pradžioje – Potvynio festivalis (Kataklysmos), kuris švenčiamas praėjus 50 dienų po Velykų, prisimenant Biblijos Pradžios knygoje aprašytą istoriją apie Nojų, išgelbėjusį žmoniją ir gyvūniją nuo pasaulinio tvano. Kipre – tai šventinė nedarbo diena. Vyksta įvairios linksmybės, mugės, maudynės, vandens sporto varžybos, žmonės laisto vieni kitus vandeniu.

Kalėdos ir Naujieji metai Kipre nėra didelės šventės. Man jų labai trūksta. Apima nostalgija, visada noriu grįžti į Lietuvą per Kūčias, Kalėdas.

Šventės, o ir kasdiena – kupina garsų. Kokia Kipro muzika?

Tai – rembetiko, kuri grojama specialia mandolina – bouzouki. Pati nesu didelė kiprietiškos muzikos gerbėja. Nors man patinka nueiti į taverną, pasiklausyti gyvos muzikos, pasižiūrėti šokių. Kipriečiai beveik nevartojanti stipraus alkoholio tauta, tačiau kaip jie moka linksmintis... Jiems energijos teikia muzika. Vos tik pradeda skambėti, kipriečių moterų rankos ima varijuoti, vinguriuoti pagal garsus, visas kūnas įsijungia ir pasineria nuo rankų iki pat kojų pirštų galiukų. Įvairiausio amžiaus žmonės jokių kompleksų neturėdami eina į aikštelę ir šoka. Tai jų saviraiška.

Labai įdomi muzikos ir dainų rūšis tsiatísta – tai dainuojamoji poezija, kai žodžiai kuriami ir išdainuojami čia pat, tarsi tiesiog pasakojant tai, kas aplink, tai, ką norima pasakyti. Tsiatísta daugiau vyresniosios kartos, tačiau būna, kad susirenkame draugai ir tiesiog juokaudami imame tsiatístuoti.

Kipro valstybinis statusas istorijoje daug kartų keitėsi. Kiek viso to žymių, istorinio paveldo ženklų esama, galima patirti šiandienos Kipre?

Kažkada visos šios tautos gyveno kartu, nebuvo atskiros Turkijos, Graikijos ar atskiro Kipro. Tada stengtasi gyventi santarvėje ir santaikoje. Kipre ir dabar yra dvi valstybinės kalbos – graikų ir turkų; dvi religijos – musulmonų ir krikščionių. Kultūrų persimaišymas labai juntama. Vadinamoje pietinėje Kipro dalyje, kur gyvena mano šeima, galime pamatyti mečečių; okupuotoje šiaurinėje dalyje – labai daug bažnyčių, kurių daugelis po okupacijos išniokotos, naudojamos kaip parduotuvės, sandėliai.

Garsioji Šv. Sofijos katedra paversta mečete. Tačiau, įėjus į vidų, matyti visi krikščionybės simboliai: visur kryžiai, langai kryžiaus formos, šventųjų skulptūros, mozaikos, – tiesa, jos dabar uždengtos kilimais, – tačiau tai visiškai krikščioniška, gotikinės architektūros bažnyčia, nors šiuo metu ji – mečetė. Paprasčiausiai turkų okupantams nekilo rankos jos išniokoti.

Tai ypatingas pastatas, kurio išorė ir vidus labai stipriai paveikta kultūrų įtakos, visa tai jame matyti, todėl Šv. Sofijos katedra itin traukia turistus. Jiems okupacijos padariniai kelia smalsumą, norą pasižiūrėti, tai savotiška atrakcija. Visi labai nori nueiti prie Nikosijos žaliosios linijos, ją peržengti – vienas žingsnis – esi Kipre, kitas žingsnis ir tu, – anot turistų, – Turkijoje. Dažniausiai svarbu nusifotografuoti ir paskelbti feisbuke, o istorija nelabai kam rūpi. Iš tiesų okupacija ir turkams kipriečiams, ir graikams kipriečiams yra be galo skaudi.

Tautos gyvena labai arti viena kitos, tad kultūrinė sąmaiša visa persmelkusi. Galvojant apie Kiprą, kaip visumą, – ko tik jame nebuvo? Pažvelgi į dešinę – Bizantijos įtaka; pažvelgi į kairę – anglų kolonijos laikų žymės; žvelgi tolyn – antikiniai paminklai. Taip kiekviename žingsnyje. 

Koks, jūsų matymu, šiuolaikinis Kipras, dabarties jo žymės?

Kipras stengiasi būti labai modernus. Šių laikų Kipro veidas labai priklauso nuo miesto, į kurį žvelgi. Nikosijoje turbūt labiau nei kituose miestuose stengiamasi išlaikyti senąsias tradicijas, atstatomi senovinai pastatai, siekiama išsaugoti kultūrą. Agia Napa – virtusi vakarėlių vieta, su kuria veikiausiai daugeliui turistų ir asocijuojasi dabarties Kipras. Agia Napa vadinama antrąja Ibiza, čia nuo ryto iki vakaro tęsiasi vakarėliai. Kultūros šiame mieste tikėtis nereikia, jos čia labiau nėra negu yra... Limasolis, virtęs verslo centru, pilnu užsienio investuotojų. Modernus Kipras nori būti nepriklausomas, bet jam nelabai pavyksta. Šalyje gausu kinų, rusų... Kažkodėl Kipras negali būti vienas. Kipriečiai nemoka būti vieni, jiems reikia draugijos.

Man atrodo, jeigu Kipras sutelktų visas jėgas ir susijungtų kaip valstybė, – o tai sudėtingas ir skaudus klausimas, kuris nemanau, jog artimiausioje ateityje bus išspręstas, – galėtų būti labai vertinga ir labai galinga maža valstybė Viduržemio jūroje. Nors ir maža, bet ji yra centras, – kaip mano vyras pasakytų, – pasaulio centras, – bet iš tikrųjų Kipras yra centras tarp Artimųjų Rytų, tarp Afrikos ir Europos. Matyt, dėl šios priežasties, Kipras niekada ir nebuvo vienas, jis yra naudingas daugumai, kaip pereinamasis taškas.

Giedre, ką aplankyti, pamatyti, išbandyti Kipre?

Kiekvienas žmogus žiūri per savo prizmę – vienam gali parodyti, Kurioną, jis matys akmenis, o kitas – istoriją. Todėl visados stengiuosi išsiklausinėti apie atvykstantį žmogų, kas jį domina. Jeigu jam visiškai neįdomu istorija, neįdomu architektūra, aš jį nusivesiu į taverną prie jūros, kur jis regės nuostabų saulėlydį, vaišinsis skaniu maistu, puikiu vynu, vyks temperamentingi šokiai.

Žmogų, besidomintį architektūra, istorija, nusivešiu į Kurioną, į Pafosą, nusivesiu į mažas bažnyčias, parodysiu bizantines mozaikas, pavedžiosiu po kalnus.

Tą, kuris sakys: „Aš noriu pažiūrėti, kaip atrodo ta vienintelė pasaulyje padalinta sostinė“, – nusivešiu į Nikosiją, pereisime per Ledrą, papasakosiu istoriją, perėję į okupuotą dalį, apžiūrėsime pastatus, išgersime turkiškos kavos ir patirsime tą kultūrų sąmaišą. Kipre galima patirti labai daug ko – atvažiuoti ir praleisti savaitę gamtoje, tiesiog besivaikščiojant po kalnus, arba visą savaitę galima keliauti ir apžiūrinėti bažnyčias. Iš tiesų į Kiprą atvyksta labai daug krikščioniškų misijų, kurių dalyviai lanko šalies bažnyčias. Kipras yra tokia šalis, jog kiekvienas turistas gali rasti savo širdžiai artimą kelią.

Kokia jūsų pačios šiandiena, prasidėjus rudeniui?

Kipro ruduo yra mano mylimiausias sezonas. Tai kaip lietuviška vasara, o Kipro vasaros nemėgstu, nes tada labai karšta, nieko neįmanoma veikti, tiesiog negali išeiti iš namų, visą laiką praleidi kondicionierių vėsinamose patalpose. Be to, vasarą ir pats turizmo įkarštis. Aš jau irgi kaip tradicinė kiprietė – man nepatinka, kai, nuėjusi į kavinę, negirdžiu vietine kalba šnekančių žmonių. Aš gyvenu Kipre, noriu tai jausti. Todėl vasarą stengiuosi išvažiuoti. Taigi dabar – rudenį – man prasideda vasara. Šiltos, gražios dienos, nedaug žmonių, jūra jau pradeda tuputėlį vėsti, bet maudytis – pats malonumas. Kai kuriomis dienomis nulyja lengvas lietus.

Kipre labai gera, kad gali sėsti į automobilį ir per keturiasdešimt minučių nuvažiuoti prie jūros arba į kalnus, kur visai kitoks oras, labai gražu, žalia. Taigi ruduo – mano mylimiausias sezonas; o po to – žiema, kada būna labai drėgna ir šalta. Niekas manimi netiki, kai sakau, jog Kipre žiemą labai šalta. Tačiau iš tiesų Kipre šalčiau negu Lietuvoje būna, kadangi labai drėgna, tad šaltis, toks geliantis, iki kaulų prasiskverbia. Patys šalčiausi mėnesiai – sausis ir vasaris.

Būna, kad per Kalėdas dar su trumpomis rankovėmis lauke sėdime, o sausio viduryje jau didžiausias šaltis. Nuo balandžio, ypač gegužę, vėlgi – geriausias laikas man – turistų dar nėra, jūra dar ganėtinai šalta, tad maudytis dar nelabai galima, bet po žiemos Kipras pražysta ir visur – žalia. Tai pats gražiausias – žalių mėnesių metas. Išties būtent lietuviškos žalumos man labai trūksta. Kai skrendu lėktuvu ir pamatau tą žalumą, mano širdis atsigauna. Lietuvoje gyvendami neįvertinate tos žalios spalvos, kurią turite. Čia, Kipre, viskas yra geltona... Štai ir dabar žvelgiu į vieną medį savo sode – viskas, jis jau nudžiūvo per vasarą, reikia nukirsti. Laistymas negelbsti nuo tos kaitrios vasaros saulės, ji labai karšta.

Kalbant apie žmonių gyvenimą, sakyčiau, jog Kipro ruduo, ypač rugsėjis, yra stresinis. Vasara yra tarsi tokia lengva siesta – užsidaro mokyklos, dauguma žmonių atostogauja, o ir apskritai kipriečiai yra labai atsipalaidavę žmonės, tad vasara – visiško atsipalaidavimo sezonas. Ir staiga ateina rugsėjis, ir, atrodo, žmonės pamiršo, kaip gyventi, pamiršo, kaip dirbti, kaip į mokyklą eiti – niekas nebežino, kaip vyksta gyvenimas, ir prasideda toks chaosas.

1991 m. rugsėjo 12 d. Kipras pripažino Lietuvą de jure; 1992 m. gruodžio 3 d. užmegzti valstybių diplomatiniai santykiai. Giedre, Kipre gyvenate penkiolika metų, kiek, jūsų patyrimu, yra Lietuvos Kipre – kokia lietuvių bendruomenė, ką ir kaip byloja apie mūsų šalį?

Kiek tiksliai yra lietuvių Kipre – nepasakysiu, yra labai daug atvažiuojančių, tad vasarą jų visada yra daugiau, o žiemoti lieka turbūt pusė ar trečdalis. Aš nesu žmogus, kuriam Kipre reikia lietuvio, man reikia draugo, nesvarbu, kokia jo tautybė bebūtų. Todėl mano draugų rate – taip, yra daug lietuvių, bet ir labai daug kipriečių, kitų tautybių.

2018 m. lapkričio 4 d. įsteigta oficiali Kipro lietuvių bendruomenė. Turime garbės konsulą Christis Christoforou, kuris ganėtinai įtakingas žmogus Kipre. Dėl to mums labai pasisekė, jis atsakingai rūpinasi mūsų veikla. Todėl, oficialiai įsteigus Kipro lietuvių bendruomenę, pagaliau atidaryta ir Kipro lietuvių mokyklėlė vaikams. Anksčiau neveikė nė viena lietuvių mokyklai Kipre, o, įsteigus pirmąją, iškart pradėjo veikti dar trys skirtinguose miestuose. Matyt, lietuviams reikia tam tikro postūmio. Įkūrus bendruomenę, imta organizuoti daug švenčių, įvairių renginių. Tai skatintina ir palaikytina. Kipro lietuvių bendruomenės prezidentė labai iniciatyvi, aktyviai vienija tautiečius, įtraukia į bendrus užsiėmimus. Kiek tik galiu, prisidedu prie lietuvių bendruomenės, dalyvauju susirinkimuose, įvairiose veiklose.

Žvelgiant iš kitos pusės, Giedre, kiek esama Kipro Lietuvoje? Ką parvežti, perkelti norėtumėte iš Kipro į Lietuvą?

Kipro Lietuvoje turbūt nėra. Vis dar tenka girdėti manančiųjų, kad Kipras yra Graikijos sala, o ne atskira valstybė.

Iš tikrųjų norėčiau iš Kipro į Lietuvą atvežti žmonių tarpusavio bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą. Norėčiau atvežti tą šilumą, tą svetingumą, atvirumą, šypsenas. Turbūt labiausiai man Lietuvoje trūksta žmonių atvirumo. Kipriečiai net ir pačiais skaudžiausiais gyvenimo klausimais išsikalba, išsiaiškina. Labai norėčiau, kad kalbėtumėmės, kad šypsotumėmės. Kipre gyvenimas tikrai nėra geresnis negu Lietuvoje, bet žmonės tikrai daugiau šypsosi, pozityviau žiūri į gyvenimą. Kai atvykstu į Lietuvą, man sako: „Tau turbūt labai gerai Kipre, tu tokia atsipalaidavusi, tokia laiminga.“ Iš tikrųjų Kipre nėra lengva gyventi. Žmonės gyvena lygiai taip pat, kaip Lietuvoje, kaip Šveicarijoje ar Vokietijoje – visur yra sunkumų. Bet tas jų pietietiškas charakteris leidžia jiems tuos sunkumus išgyventi pozityviai.