Unsplash.com nuotrauka

Tekstas originaliu pavadinimu „Žvejonė virtualybėje“ perpublikuojamas iš spalio mėnesio „Artumos”  numerio.

Vis daugiau laiko praleidžiame virtualiojoje realybėje – ten ieškome naujienų, bendraujame su (ne)pažįstamaisiais, atsipalaiduojame. Tad nenuostabu, kad kai kurie sielų ganytojai meta ir ten tinklus. Vienas tokių – marijonas tėvas Kęstutis Kazimieras BRILIUS MIC, kuris siekė, kad Bažnyčia Lietuvoje nertų į skaitmeninį vandenyną, ir labai palaikė Katalikų interneto tarnybos pradžią prieš 21 metus. „Artuma“ kalbasi su juo apie apaštalavimą elektroninėje erdvėje.

Esate vienas kunigų, nuo pradžių intensyviai apaštalaujantis elektroninėje erdvėje. Kodėl tai Jums svarbu?

Dar nebuvo grafinių interneto puslapių, tik tekstinis formatas, o parapijoje, kurioje tuo metu dirbau, „užkūriau“ tokią tekstinę „skelbimų lentą“ (angl. Bulletin Board System), pavadinau MariaBBS, ir ji penkerius metus buvo prieinama lankytojams. Kai pradėjo rastis dabartinės išvaizdos grafinė interneto aplinka, perrašiau ją į grafinį tokio paties pavadinimo puslapį. Paskui juos reklamavau, siūliau parapijoms, katalikiškoms organizacijoms, kurijoms. Po popiežiaus užuominų apie naujų technologijų būtinumą pastoracijoje idėja prigijo, augo, plėtėsi. Man ši tarnyba tapo labai svarbi pirmiausia tuo, jog dėl savo techninio novatoriškumo ji buvo gana patraukli naujovių ieškančiam jaunimui. Dalyvavau ir darbuojuosi šioje srityje iki šiol. Ją laikau svarbia pastoracinio darbo dalimi.

Kuo apaštalavimas elektroninėje erdvėje skiriasi nuo įprastojo, kai susitinkate su žmogumi gyvai? Ar gali elektroninis atstoti „gyvąjį“?

Skirtumas tarp apaštalavimo tiesiogiai ir bendravimo technologinėje erdvėje, iškreipiančioje realų atstumą, laiką, vietą, asmens tapatybę, yra tikrai didelis ir esminis: sutrinka realybės suvokimas, o kartu su juo – ir atsakingumo, tiesos, užduočių samprata žmogiškajame santykyje. Manau, kad skaitmeninės technologijos visiškai tinka informacijai, žinioms, sprendimams perduoti, bet galimybė juos pasitelkiant realiai bendrauti su kitu asmeniu yra labai skurdi. Technologijos gali padėti ugdyti asmenybę, bendrystę, bet nepajėgia jų atstoti ar iki galo pakeisti. Žmonės, pasinėrę į technologines suprimityvintas bendravimo formas ir prasilenkiantys su realiu asmeniu realiame gyvenime, dabar man atrodo tarsi savanoriai „tremtiniai į niekur“. „Migrantai“ į technologinius padebesius vis dažniau ir skaudžiau patiria naująsias priklausomybes, vienatvę šalia milijono „draugų“.

Kun. Kęstutis Brilius MIC. Kauno technologijos universiteto nuotrauka

Kokius žmones pasiekiate elektroninėje erdvėje? Kaip manote, ar ten pavyksta užkalbinti tuos, kurie šiaip neateitų į bažnyčią?

Elektroninėje erdvėje dabar dažniausiai žvejoju būtent tas bekraštėje technologinių sistemų socialinėje, kultūrinėje erdvėje pasiklydusias sielas. Technologijomis suteikiamą anonimiškumą stengiuosi panaudoti kaip galimybę kitiems raštu ar žodžiu išsakyti savo rūpesčius ir patirtis, su kuriais dėl jau minėto technologijomis kuriamo netikrumo jie lieka vieniši. Rodau kelią, kaip vėl išbristi, išplaukti, atskristi ar ateiti iki tikrai esančio žmogaus, tikrai esančio Dievo.

Kaip žmonės gali Jus surasti tame skaitmeniniame okeane? Ar pavyksta po to pereiti su jais į asmeninį gyvą susitikimą?

Jau 12 metų esu KTU Panevėžio filialo kapelionas, tad mane galima rasti puslapyje kapelionas.lt; jį pats konstruoju, prižiūriu, publikuoju. Šio puslapio lankomumas svyruoja nuo 500 iki 4 000 lankytojų (priklauso nuo metų laiko) per mėnesį, o skaitytojų – keletą kartų daugiau. Kaip ir kur galima su manimi susisiekti, rasite ir puslapyje gertrudosbaznycia.lt.

Žmonės iš Lietuvos susisiekia su manimi ir telefonu, o iš užsienio – dažniausiai elektroniniu paštu ar Viber skambučiais. Dalis žmonių ieško teisinių, moralinių, teologinių konsultacijų, kita gi dalis ieško, kas juos išklausytų jų bėdose ir rūpesčiuose. Po ilgesnio bendravimo jie paprastai nori susitikti pasikalbėti gyvai. Tada išnaudojame visus tiesioginio bendravimo privalumus.

Maždaug trečdalis besikreipiančiųjų internetą naudoja tik paieškai ir iškart siekia tiesioginio ryšio. Apie pusė žmonių, iš pradžių bendravę elektroniniu būdu, po to nori susitikti. Ketvirtadalis neapsiriboja vienu ar dviem pokalbiais, ir mes reguliariai tiesiogiai bendraujame 2–5 metus. Vieni atvažiuoja, kiti bendrauja telefonu. Vidutiniškai apie metus trunka konsultacijos skyrybų temomis. Ilgiausiai (moterims iki 5 metų, vyrams iki 3) trunka konsultacijos po skyrybų. Nuo keleto kartų iki pusmečio trunka dvasinėmis-ezoterinėmis temomis besikreipiančiųjų konsultavimas. Kartais juokauju – gerai žinau, kada Norvegijoje per tamsu ir per ilgai lyja, kada Škotijoje ar Airijoje užpustė kelius. Iš patirties, įgytos šioje tarnystėje, galiu pasakyti – skyrybos niekada nebūna lengvos, ezoterinių eksperimentų pavojai realūs, stebuklingi receptai ir nepaprastai pagelbstintys žmonės nuvilia. Viena iš savotiškų tokio elektroninio bendravimo patirčių – „draugystė“ su kai kuriomis raganomis ar burtininkės, kurios persiunčia savo klientus, pridėdamos savo „rekomendacijas“.

Stengiuosi būti kunigas visiems ir visur esantiems. Nesu pajėgus žinoti visko, tad ieškau pagalbos, semiuosi žinių, konsultuojuosi. Man savo profesinėmis žiniomis talkina keliolika žmonių. Visada išlaikau konfidencialumą ir saugau privatumą. Ačiū Dievui ir Bažnyčiai, kad leidžia darbuotis ir po kiekvieno ryto sulaukti vakaro bent kai kur ištariant „atlikta“.