Karolio Boromiejaus užtarimas, palaikant Mergelei Marijai (1714). Johann Michael Rottmayr (1654-1730)

Lapkričio 4 d. minime šv. Karolį Boromiejų (1538–1584), kardinolą. Grafo Boromiejaus ir popiežiaus Pijaus IV sesers Margaritos de Mediči sūnus Karolis gimė spalio 2 d. šeimos pilyje Aronoje, Italijoje.

Jau eidamas dvyliktus metus gavo tituliarinio abato šventimus. Karolis studijavo Milane ir Pavijoje. Kai jo dėdė 1559 m. tapo popiežiumi, Karolis buvo paskirtas kardinolu ir laisvos Milano vyskupijos valdytoju, o vėliau popiežiaus valstybės valdytoju, legatu Bolonei, Romanjai ir Ankonai. Globojo Portugaliją, Šveicariją bei daugelį vienuolinių ordinų. Jis prisidėjo prie to, kad Triento Bažnyčios susirinkimas 1562 m. atnaujintų darbą ir daug nuveikė paruošiant susirinkimą: revizavo mišiolą ir brevijorių.

1563 m. Karolis buvo konsekruotas vyskupu. Nepaisydamas įvairių trukdymų, jis diegė reformas: įsteigė Krikščioniškosios doktrinos broliją, davė pradžią sekmadieninėms mokykloms, įkūrė Šv. Ambraziejaus Oblatų (pasišventėlių) ordiną, sušaukė 11 sinodų ir 6 provincijos susirinkimus.

1576 m. maro metu, kai visa sostinės pasaulietinė valdžia pabėgo iš miesto, Boromėjus organizavo pagalbą daugybei ligonių. 1583 m. jis nuvyko į Šveicariją kaip apaštalinis vizitatorius. Sunki liga, kuria Karolis sirgo jau keletą metų, nuo įtempto darbo, kelionių ir asketiško gyvenimo paaštrėjo, ir jis Milane mirė.

Kanonizuotas 1610 m. popiežiaus Pauliaus V.