Rūtos Jusionytės nuotrauka
Lapkričio 7 d. 19  val. Vilniaus galerijoje „Menų tiltas“ (Užupio g. 16) vyks menininkės Rūtos Jusionytės parodos „Pusryčiai ant žolės“ atidarymas. Monumentali skulptūrinė instaliacija „Pusryčiai ant žolės“ tarsi atveria naują R. Jusionytės kūrybos etapą. Tai Eduardo Manet eponiminio kūrinio variacija. Šeši personažai tarsi žaidžia monopolį, jie sėdi aplink žaidimų lentą su trimis mažyčiais namais ir dviem obuoliais. Trys iš jų yra žmogaus ir gyvūno hibridai: vienas su dramblio galva, kitas – su kiškio, o paskutinis – su lokio. Dar – trys moterys: viena laiko rankose žuvį, kita – kiškį. Šiame gyvenimo žaidime jaudinantys ir žiaurūs faktoriai – aistra ir protas, troškimas ir intelektas, instinktas ir pareiga susilieja ir priešinasi vienas kitam.

Prieš parodos atidarymą siūlome jums iš prancūzų kalbos išverstą žurnalisto ir meno kritiko Mikaëlio Faujour'o straipsnį apie R. Jusionytės kūrybą „Ugnis sustiprina tai, ko nesunaikina“. Paroda galerijoje „Menų tiltas“ veiks iki gruodžio 20 d.

Menininkė Rūta Jusionytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kad rastum pusiausvyrą, reikia būti patyrus kraštutinumų“

Rūta Jusionytė, 2019

Apie jos meną buvo sakyta, kad tai – ekspresionizmas. Nuogi apskilinėję kūnai, skausmingais veidais, grimasomis tapusios šypsenos, akys, kuriose apsigyvenęs amžinas klausimas: „Kodėl?“ Rūtos Jusionytės veikėjai, išsigandę ir kartais laukiniai, kristalizuoja kiek nerimastingo, depresyvaus, gausų aktyvių vidinių emocijų autorės gyvenimo laikotarpį. R. Jusionytė, be abejonės, pati turėjo panirti į savo pačios šėšėlio erdves, kad perteiktų šiuos skausmingus veidus, egzistencijos aplaužytus, apardytus randuotus kūnus.

Kad įvertintume kelerių pastarųjų metų R. Jusionytės kūrybą, turėtume pripažinti – minėtas laikotarpis praėjo. Rūta pati save peržengė tarsi jos modeliuojamas molis, kuris degimo metu stiprėdamas įgyja kitą pavidalą. Rūta triumfuodama įveikė jos viduje degusius skausmingus iššūkius – istorijos naštos, išeivijos, egzistencinio nerimo, intymaus kvestionavimo, – todėl dabartinis jos menas tapo išgrynintos brandos rezultatu. Jos veikėjų šypsenos kalba apie pasitikėjimą gyvenimu, dabar jau be pykčio ar baimės, apie naują taiką ir koheziją su pasauliu.

Jos kūriniai nebe tokie ekspresyvūs, nebe tokie momentiniai, nebe tokie emociški – dabar Rūtos menas įvaldo ne tokią intymią, o veikiau universalią, simbolinę, netgi mitologinę kalbą. Žinoma, mitologinis bei simbolinis repertuaras – kentaurai, vilkės, sparnuotos būtybės – egzistavo ir anksčiau, bet tas pasaulis buvo ekspresyvus, t. y. perteikė tai, kas keliaudavo iš tolimų, gilių asmeninių jutimų – skausmo, pykčio, melancholijos, kvestionavimo, geismo ir kt. Dabar jos skulptūros alsuoja ramybe, švelnumu – bruožais, kurie liudija stiprios sielos įveiktus iššūkius, įveiktą desperaciją, kol buvo pasiektas moralinis apsivalymas, susitaikyta su Pasauliu ir Kitu; taigi Rūtos kūryba jau tapo kitokia.

„Nebepatiriu katarsio, dabar tiesiog kuriu taip, kad nebūtų pamiršta ir „gero gyvenimo“ idėja“, – sakė ji 2019 m. rugsėjį, priėmusi mane į savo ateljė.

Jau nebelieka siekio pažinti save ar papasakoti apie save, kad ir netiesiogiai, naudojant simbolius, – jos menas nebėra vidinio pasaulio ar „buvimo pasaulyje“ ekspresija. Rūta ieško erdvės anapus savęs pačios: menas tampa priemone transliuoti archetipinių, belaikių, pasąmoninių vaizdų rinkinį arba fiktyvaus laiko įvaizdį, kur veikia tik simboliai, bet ne būtybės, kur autorė tampa tarpininku tarp žmonijos pasąmonės ir jos meno stebėtojo.

Rūtos Jusionytės nuotrauka
Rūtos Jusionytės nuotrauka
Rūtos Jusionytės nuotrauka

Netobulumo grožis ir orumas

Jei grožis R. Jusionytės darbuose egzistuoja, tai jis egzistuoja kaip tikrai savotiškas grožis. Pats žmogaus vaizdavimas, sąmoningai formuojamas Rūtos personažų grubumas turi savyje kažką neišbaigto, netobulo; tai labai toli nuo akademinio grožio koncepcijos, įkūnijančios idealumą ir mandagumą. Žvelgiant giliau, jos meno grožis remiasi į tai, kas parodoma, ne tiesmukiškai, ne pataikaujant, bet kviečiant į kontempliaciją, – tai žmogaus silpnumas, trapumas; žmogus, kuris varstomas geismo, nerimo, nežinomybės, niekada neišvengia galimybės suklysti, bet svarbiausia ir reikšmingiausia – šis žmogus trokšta egzistuoti, megzti ryšį, mylėti, būti mylimas. Būtent taip – parodydama vidinį žmogaus trapumą – autorė kartu atskleidžia ir esmingą žmogaus orumą.

Toks orumo teigimas atskleidžia ir patį kuriamo meno grožį, pripažįstantį tragiškumą, būties ėjimą į mirtį. Toks menas konfrontuoja su epocha, kurioje grožis pastebimas tik paviršutiniškiausiu aspektu – jis patologiškai vejasi nesibaigiančios jaunystės idėją: nuo paaugliško nesugebėjimo suaugti ir prisiimti atsakomybės iki pakelto veido, ištempto per keturis kampus, krūtų bei lūpų, pripildytų silikono ir botokso, išnaikintų raukšlių – grožio artefaktų, banalių dėl savo stereotipiško charakterio ir lygiavertiškumo, neigiančių pačią žmoniją, kuri savo esme grindžiama baigtinumu. Adhezija prie netikro, triukais gaminamo grožio iliustruoja individo nusigręžimą nuo noro pažinti patį save; ji praneša apie liūdną geismą iš savęs sukurti Kitą, tapti vaizdu ir su juo susitapatinti, galiausiai atitrūkstant ir pabėgant nuo paties savęs.

Toks patologiškas, vaikiškas, paviršutiniškas požiūris – visų hypermodernių visuomenių patologija. Rūta Jusionytė pastarajam oponuoja savo menu, generuodama stiprią jėgą atsisakyti melo, paviršutiniškumo, antžmogiškumo ar visagalybės iliuzijos (įtikinančios individą, jog šis gali valdyti pasaulį pagal savo norus), atsisakyti mirties baimės (ši kartu patampa ir baime gyventi), visiškai priimti savo paties egzistenciją ir atsakomybę už savo likimą. Pati Rūta leidžia sau viduje patirti lūžį, kuris gali įvykti tik susitaikius su žmogiškuoju baigtinumu, su išorinėmis būties ribomis, galiojančiomis kiekvienam žmogui. Atsisakydama to, kas nereikšminga, Rūta nagrinėja esmę: tik gyvenimas, gyvenimas pats savaime, ją labiausiai ir domina. Gyvenimas, kuris, išsekęs nuo konsumerizmo, idiotiškumo ir lengvo laisvalaikio, verda gelmėse, giliausiuose dvasios sluoksniuose – pasąmonėje, sapne, geisme. Ir šis gyvenimas mums kalba apie tai, ką reiškia būti žmogumi.

Patekusi į tą meno nišą, kurioje yra mažiau prieraišos prie konceptualumo, nei siekio nagrinėti, ką reiškia būtis pasaulyje, Rūta Jusionytė pradeda atstovauti senajam humanizmo paveldui. Ji reabilituoja pasitikėjimą žmogumi, geriausiai kūriniuose pastebimą kaip veikėjų, kupinų valios, veiduose atsiradusią lengvą, pasitikėjimo savimi kupiną šypseną. Ši šypsena nesimbolizuoja bereikšmio optimizmo, o perteikia meilę žmogui, žmogiškajai būklei, kai suvokiamas ir priimamas vidinis silpnumas, būties tragizmas. Žiūrėti mirčiai į akis, žmoguje įžvelgti būtį-einančią-į-mirtį, pastarąją suvokti kaip žmogaus menkumo, o kartu ir didybės atributą, galiausiai priimti tragišką žmogaus egzistencinę būseną, joje atskleisti žmogaus grožį ir orumą – štai ką perteikia Rūtos Jusionytės menas.

Rūtos Jusionytės nuotrauka
Rūtos Jusionytės nuotrauka
Rūtos Jusionytės nuotrauka

Susitaikęs esinys

Kai autorius, sukūręs tam tikrą vaizdinį, nesugeba jo visiškai paaiškinti, esama kažko, kas, atrodo, randasi ne iš šio pasaulio. Kažko, kas perveria menininką, bet nekyla iš jo paties. Įvardyti tai kaip formą, pavyzdžiui, šamanizmo, be abejo, netinka, bet vis dėlto esama sunkiai apibrėžiamos tolimos giminystės tarp stebėtojo ir autoriaus, kuriančio vaizdinį. Pastarasis palieka įspūdį būtent dėl savo reikšmingumo – dėl ryšio su bendrais žmonijos simboliais, kurie egzistavo dar anksčiau nei pats autorius ir stebėtojas, o čia-ir-dabar, vieną momentą, juodu sujungia. Iš autoriaus, ieškančio prasmės, tvarkos, mąstančio vaizdais, individualybės randasi universali plotmė: vietoj atsiskyrimo nuo sociumo (tai, kas per se grindžia autoriaus kaip menininko individualumą) atrandamas solidarumas su žmonija kaip rūšimi, bendra kalba.

Albertʼas Camus rašė „Mano supratimu, menas nėra atsiskyrėlio pramoga. Tai būdas sujaudinti kuo daugiau žmonių, pateikiant jiems išskirtinį kasdienių kančių ir džiaugsmų vaizdą. Tokiu būdu jis neleidžia menininkui užsisklęsti nuo kitų, priverčia jį tarnauti pačiai paprasčiausiai ir bendriausiai tiesai.“ (Ištrauka iš kalbos, pasakytos Nobelio premijos teikimo proga). Menininkas atlieka dvigubą užduotį: jis pats sutrikęs ieško nušvitimo, tyrinėdamas save, bet kartu neišvengiamai nagrinėja ir tai, ką reiškia būti žmogumi. „Visada kuriu kažką, kas pasakotų kitų gyvenimus, o kartu – ir mano pačios“, – beje labai panašiai man kalbėjo ir Rūta.

Būtent šis „kitų gyvenimas“, kuris kartu yra ir savas menininko gyvenimas, patvirtina brolišką ryšį tarp žmonių, pasitikėjimą ir meilę bendram buvimui, reiškiniams, kurie visiškai oponuoja mūsų epochai, persmelktai konkurencijos, liūdno egoizmo, mirties propagavimo. Šiuo atveju menininkas, perteikdamas individualumą, kurį suponuoja kiekvieno savyje brandinamas kitoniškumas, gyvuliška prigimtis, geismo brutalumas, tuo pat metu pastebi ir individualumą išorinių veikėjų – Kito, vaiko, taip pat ir laiko – atžvilgiu, bet nepoliarizuoja diskurso tarp individualizmo kilmės – tiek paties individo, tiek per jo santykį su aplinka.

Karo, konflikto, pykčio laikas praėjęs ir Rūtai – tai pasakytina ir apie jos skulptūras: jos angelai bėgliai (anges en cavale),lengvai ir taikiai besišypsantys, yra tarsi Senovės Graikijos kūrai; jos mitinės figūros, transformuotos ir prijaukintos, atspindi susitaikymą – minotauras nebėra žiaurus ir barbariškas; šv. Jurgis nebežudo drakono, bet juo joja.

Rūtos grafika kuria tą patį įspūdį. Naudodama akivaizdžiai sudėtingesnį naratyvą, beje, labiau fantastinį bei siurrealistišką, susijusį su enigmatiškomis sapnų bei pasakų erdvėmis, ji nagrinėja tai, kas jungia mus visus, kas grindžia mūsų socialumą. Tapyba Rūtai pirmiausia leidžia tyrinėti Kito idėją, scenografiškai pastarąją nagrinėti „žmonių santykių individualizmo epochoje, kai vis dėlto esame priversti gyventi visuomenėje“. Vis grįžtantis pietų – socializacijos momento par excellence – motyvas sukuria žmogiškosios būties teatrą, kur karaliauja dviprasmybė, įtampa, norai, neišsakytos mintys, skurdumas, kur susitinka žmogaus-dramblio švelni galybė, išprotėjęs trukdantis personažas – žaidimų, apsukrumo, galbūt ir piktavališkumo figūra , žmogus-kiškis – įkūnytas lytinis geismas; kur stebimas šykštumas, viliojimai, paskalos.

Apibendrindamas turiu pasakyti, kad, tapdama tarpininke tarp stebėtojo ir archetipinių personažų, Rūta atskleidžia meilę visose trijose dimensijose – Eroso, Filijos ir Agapės. Taikus moters ir žmogaus-kiškio susitikimas, jų gestų švelnumas reprezentuoja prijaukintą Erosą, nepavojingą, neagresyvų, integruojamą į būtį ir gyvenimą. Paslėpta po įvairiomis šeimyninių ryšių, taikaus banketo, geranoriškos meškos apsaugos formomis, stebėtojui pastebima Filija. Agapė egzistuoja kaip švelnumas ir empatiją žmonijai, besiskverbiantys iš Rūtos meno, kuris savo esme yra stipriai humanistinis.

Rūtos paveikslai, spalviškai primenantys šiauriečiams būdingą meną, kartu su skulptūromis rodo galimybę žmogui susitaikyti su savo gyvuliškuoju pradu, įveikti žmogaus-gyvūno dualizmą, suvienijant save į vientisą esinį. Rūta savo darbais kalba apie įtampą siekiant pusiausvyros, taiką su kitu savyje kaip sąlygą priimti Kitą už savo individualybės ribų – visa tai tampa stiebimusi į išsvajotą Arkadiją, kur nei minotauras, nei kentauras, nei žmonės su kiškio galvomis neturi nieko agresyvaus ar bauginančio, nieko grasinančio; kur šios būtybės sugyvena su vyrais, moterimis, mergaitėmis ir savo buvimu teigia esinio taiką su pačiu savimi.

Iš prancūzų kalbos vertė Kristijonas Puteikis