Kunigas Alfonsas Lipniūnas.

1934 m. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo kunigo Jono Paliūko asmeninio fotografijų archyvo nuotrauka

Dievo tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas (1905–1945) – ateitininkas, profesorius, Štuthofo koncentracijos kalinys ir neoficialus kapelionas. Amžininkų teigimu, šis dvasininkas rodė tikrą šventumo pavyzdį, net ir pačiomis baisiausomis sąlygomis nenustojęs rūpintis kitais žmonėmis.

Apie tai Marijos radijo laidoje „Katechezė“ pasakoja kun. A. Lipniūno beatifikacijos bylos postulatorius kun. Vitalijus Kodis.

1943-aisiais m., kai Lietuvos teritoriją buvo okupavę naciai, tuometinis Vilniaus universiteto kapelionas A. Lipniūnas Šv. Jonų bažnyčioje pasako pamokslą, jaunimą ragindamas nestoti į SS dalinius. Tai – viena iš priežasčių, kodėl naciai kunigą areštuoja ir nusiunčia į Štuthofo koncentracijos stovyklą Lenkijoje.

„Toji koncentracijos stovykla vadinta „Mirties namais“, – radijo laidoje sako kun. V. Kodis. – Kiekvienas ten patekęs kalinys gaudavo savo numerį. Kunigo A. Lipniūno numeris buvo 21332. Kiekvieną kalinį – vyrus ir moteris – prižiūrėtojai nurengdavo nuogai, kad sukeltų tam tikrą gėdą. Kalinius įbaugindavo, nuskusdavo, atimdavo įvairiausius daiktus, nuplakdavo. Duodavo 25 kirčius, bet jie būdavo tokie stiprūs, kad kalinys galėdavo ištverti tik 2-4 kirčius – ir apalpdavo. Paskui nuogi kaliniai turėdavo prabėgti keliasdešimt metrų, tada jiems duodavo drabužius ir numerį. Prižiūrėtojai sakydavo: ‚Jūs dabar esate kaliniai, vienintelis būdas iš čia išeiti – pro kaminą, jūs nuo šiol neturite savo vardų, esate tik numeriai. Ir anksčiau ar vėliau čia nudvėsite.‘“

Kun. Alfonso Lipniūno daiktai iš Štuthofo koncentracijos stovyklos.

Kun. Vitalijaus Kodžio nuotrauka

Šiame pragare kartu su kitais kaliniais kun. A. Lipniūnas praleido 22 mėnesius. Dvasininkas slapta aukodavo Mišias, klausydavo vyrų ir moterų išpažinčių – puikiai suprasdamas, kas jo laukia, jei apie tai sužinos naciai. Kun. A. Lipniūnas netgi buvo paskirtas neoficialiu Štuthofo koncentracijos stovyklos kapelionu. Pasak kun. V. Kodžio, yra rašytinių šaltinių, kuriuose kiti kaliniai aprašo lietuvio kasdienį šventumą, o vienas įspūdingiausių išlikusių pasakojimų – apie kunigo ir vietos budelio susitikimą.

„Budelis Kazlovskis buvo laikomas vienu žiauriausiu budeliu Štuthofo koncentracijos stovykloje. Sakoma, kad jis nužudė ir savo tėvą – ir kad negalėdavo reiti miegoti, jei 5 ar 10 kalinių nepasmaugdavo savo rankomis. Kunigą A. Lipniūną budelis yra ne kartą spardęs, iš jo tyčiojęsis, sudaužęs akinius.

Vieną dieną Kazlovskis pasikviečia kunigą pas save, kaip pats sakydavo, „arbatėlės“. Visi A. Lipniūno pažįstami kaliniai, draugai atsisveikina – nes žino, kad tai tikriausiai paskutinė kunigo gyvenimo diena. Jis pats sako: ‚Tebūnie. Aš esu kunigas, turiu eiti‘. Ir kas gi nutinka? Budelis Kazlovkis priima kunigą Alfonsą pas save kambaryje, puola ant kelių, apsiverkia ir atlieka išpažintį. Po to, kai kunigas jau rengėsi išeiti, Kazlovskis paklausė: ‚Ar man atleis Dievas? Ar tu man, Alfonsai, atleidi?‘ Alfonsas atsakė: ‚Taip, žinoma. Aš tau atleidžiu už visa, ką man esi padaręs. Ar Dievas tau atleis? Stipriai melskis, stipriai prašyk. Ir eik išpažinties dažnai.‘“

Marijos radijo laidą „Katechezė“ galite išgirsti čia. Laidą veda kun. Saulius Bužauskas.