Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius prie olandiškos krosnies LRS pirmininkės kabinete. LRS nuotrauka

Čiurlionio namai Vilniuje (Savičiaus g. 11) tęsia ciklą „Vilniaus istorijos etiudai“ ir lapkričio 12 d. 18 val. kviečia į dviejų „daiktų istorijų“ aistruolių – Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus ir menotyrininko Sauliaus Pilinkaus – pokalbį apie reliktus, leidžiančius pajusti gyvosios Vilniaus istorijos pulsą. Šiuos „daiktus“ surinkęs į įspūdingą kolekciją, D. Pocevičius parašė dvi knygas, kuriomis autorius pagrįstai pelno miesto kasdienybės kultūros tyrinėtojo vardą ir džiugina „kitokio Vilniaus“ subkultūros entuziastus. S. Pilinkus, įsimintinų kultūros renginių iniciatorius ir organizatorius, dabar kuriantis pažintines televizijos laidas ir filmus apie garsius Lietuvos menininkus, praeityje restauravo daugybę skulptūrų ir kitų meno objektų, prikėlė juos antram gyvenimui.

D. Pocevičiaus knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų“ („Kitos knygos“, 2016, 2018) išplečia turistinę Vilniaus topografiją, paprastai apsiribojančia keliolika lankytinų vietų. Šios knygos skaitytoją autorius kviečia įsižiūrėti į miesto erdvėje likusius daugybę istorinių reliktų, menančių LDK ir ATR epochas, Rusijos imperijos ir tarpukario laikotarpius. Fundacinės lentelės, statinių likučiai, užrašai, monogramos, herbai, paminklai, pastatų dekoro elementai atskleidžia gyvąją miesto istoriją, kuri skiriasi nuo perdėm romantizuoto, mitologizuoto, lituanizuoto istorinio pasakojimo, sutinkamo istorinėse apybraižose bei turistinėse brošiūrose. 100 istorinių Vilniaus reliktų nominuoti Vilniaus mero premijai.

Pirmojo alternatyvaus Vilniaus kelionių gido sėkmė įkvėpė D. Pocevičių panagrinėti sovietmečio laikotarpio Vilniaus istorinius reliktus – knygynuose pasirodė nauja knyga „Istoriniai Vilniaus reliktai, 1944–1990“ (D. 1, 2018). Jos skaitytojas patirs, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, jų kasdienybės kultūra. Ji atsiskleidžia stabtelint prie viešojoje erdvėje iki šiol išlikusių ženklų, juos apipinant pamirštomis istorijomis, paliudytomis archyvų medžiaga, medijos pranešimais. Smalsus skaitytojas ras atsakymus į klausimus, kaip atsitiko, kad pagal troleibusų skaičių sovietmečio Vilnius iškopė į šeštą vietą pasaulyje. Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras?

Reliktų istorijos susilieja į savitą Vilniaus enciklopediją. Abi knygos lengvai skaitomos; požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą. Leidiniai gausiai iliustruoti fotografijomis, piešiniais ir brėžiniais, plakatais ir leidinių iškarpomis, žemėlapiais ir įvairių dokumentų faksimilėmis.

Čiurlionio namų informacija